Ne viskas toje Lietuvoje gražu. Netgi vasarą. Šiandien norisi papasakoti apie tai, kaip valstybė, skatindama gimstamumą ir deklaruodama, kokie jai svarbūs mūsų vaikai, rūpinasi jais, netekus šeimos maitintojo. Būčiau mielu noru nežinojusi visų tų detalių, jei ne liūdnas nutikimas šeimos rate. Penkiasdešimties nesulaukęs trijų vaikų tėvas netikėtai užgeso vaikų akivaizdoje, staiga sustojus širdžiai. Begalinis skausmas. Šokas vaikams. Klausimai visatai, Dievui, mamai, reikalaujant paaiškinti kodėl nutiko tai, kas nutiko. Smūgis žmonai, kurios gyvenimas per pusvalandį apsivertė kelis kartus ir kuri net neįsivaizduoja, kaip reikės gyvent toliau. Kaip vienai užauginti vaikus, kurių jauniausias tik rudenį pradės lankyti mokyklą. Kaip išgyventi tą netekties skausmą. Kaip perimti visus namų vyriškus darbus. Kaip išgyventi netekus pagrindinio šeimos maitintojo. Klausimų tiek daug, akyse panika ir skausmas, bet mes guodžiam, kad kažkas padės, juk valstybė turėtų rūpintis be tėvo likusia šeima.
Sąskaita nebeprieinama
Bet po truputį pradeda aiškėti, kad, kaip ir daugelyje sričių, valstybė labiau trukdo, nei rūpinasi. Įsivaizduokite – jūs šoke, netenkate artimiausio žmogaus, su kuriuo planavot užauginti vaikus ir ramiai praleisti senatvę, buvote patikėję jam tvarkyti visus piniginius ir ūkinius reikalus. Ir staiga jums reikia rūpintis jo laidotuvėmis, jos kainuoja daug, labai daug, beveik dešimt kartų daugiau, nei valstybės skiriama pašalpa, juos reikia sumokėti dabar, iš karto, kai ką netgi avansu. Šeimos maitintojo einamoji sąskaita, kur nesenai pervestas atlyginimas ir iš kurios buvo mokamos būtinos mėnesio išlaidos, yra nebeprieinama. Indėliai nepasiekiami. Nei laidotuvėms, nei gedulo drabužiams vaikams, nei kitoms išlaidoms, pinigų naudoti negalima. Nes, pasirodo, visi velionio pinigai, netgi paskutinis atlyginimas, kaip ir visas kitas kartu santuokoje užgyventas turtas yra įvardijamas kaip palikimas ir juo naudotis bus galima ne greičiau nei po trijų mėnesių, po begalinių vaikščiojimų pas notarą, į teismą ir dar dvidešimties popierėlių nešiojimo iš vienos institucijos į kitą.
Automobilis priklauso ne tik jums
Jums atrodo, kad jums priklauso automobilis, kuriuo vežate vaikus į mokyklą? Jums atrodo, kad ką tik baigtas išmokėti namas priklauso jums? Kad santuokoje iš abiejų algų sutaupyti pinigai priklauso jums? Viskas yra taip, kol gyvi yra abu sutuoktiniai. Tada galit parduoti mašiną, išsikeisti butą į didesnį, į mažesnį, į kitokį, galite savo nuožiūra išleisti atlyginimą ir investuoti pinigus. Bet vos tik vieno sutuoktinio nebelieka, visas turtas dalinamas likusiam sutuoktiniui ir vaikams. Taigi, be pagrindinio maitintojo likusi žmona, kuriai per brangu išlaikyti du automobilius, daugiau nei tris mėnesius negali jo parduoti, nes jis jai nepriklauso, o paskui automobilis perrašomas ne tik jos, bet ir vaikų vardu, o jį parduodant reikalingas teismo sprendimas, kad nepažeidi vaikų teisių. Draudikai pakelia privalomojo civilinės atsakomybės draudimo kainą keturis kartus, nes, mat, dvidešimt metų vairuotojo stažą turinti moteris pirmą kartą draudžia automobilį. Ji daug ką daro pirmą kartą. Nuryja ašaras, susikaupia ir, nesulaukdamas niekieno paguodos, vėl eina kovoti. Vėl eina rinkti kitų pažymų, kad sutvarkytų kitą reikalą.
Vaikai netenka vasaros stovyklų
Pagaliau sutvarkomos našlaičių pensijos, kurios suskaičiuojamos, atsižvelgiant į velionio sumokėtus mokesčius. Žinote, kaip jos dalinamos? Ogi tą patį pyragą raikant visiems vaikams. Jei turi daugiau vaikų – tai tavo vienos problema, kaip tu tą pyragą visiems padalinsi. Jei našlaičio pensija yra 300, tai vienas vaikas tiek ir gauna. Bet jei turit tris – visiems padalinama po 100 eur. (Sodra savo tinklapyje skelbia, kad vidutinė našlaičio pensija yra 31 eur) Bet juk negali trims nupirkti vieno parkerio ir vienų batų, neužteks ir vienos sportinės aprangos, reikia trijų. Kadangi mama turi neblogą darbą ir uždirba truputį daugiau nei vidutiniškai, vaikams nepriklauso nei nemokamas maitinimas, nei nuolaidos būreliams ar prailgintai dienos grupei. Niekas nepriklauso. Maža to, kai pagaliau paskiriama našlaičio pensija, reikia vėl kreiptis į teismą, kad leistų mamai tais pinigais naudotis. Vėl užtrunka, vaikai netenka vasaros stovyklų. O gavus leidimą naudotis pinigais, reikės rinkti sąskaitas, kad juos išleidote tikslingai vaikų lavinimui ir skyrėte tik teismo sprendimu numatytoms išlaidoms. Kitaip tariant, norėsit riestainio ar suknelės dukrai – pirkit iš kokių tik norit kitų pinigų. Jokių išimčių. Tokia tvarka.
Geriausiai sekasi bankui
Na gerai, pakalbam apie tai, kas jiems priklauso. Netektį patyrusiems vaikams mokykloje priklauso psichologo konsultaciją. Bet… ją pavyko gauti tik po septynių savaičių. Visi psichologai pasakys, kad pagalba vaikui reikalinga iškart, kaip galima greičiau, kad negydomas skausmas plečiasi ir keroja. Darželyje psichologo etato išvis nėra, gali bandyti stoti į bendras eiles poliklinikoje.
Pažiūrim, kaip šitoje situacijoje elgiasi didžiausias ir didžiausią pelną lupantis komercinis bankas. Jis juk ne valstybinė institucija, turėtų užjausti ir pasiūlyti sprendimus ilgametei klientei. Taip, bankas mielai atidaro visiems vaikams sąskaitas, nes našlaičio pensijos į mamos sąskaitą pervesti nevalia. Bankas paima mokesčius ir pritaiko jauniausiam šešiamečiui vaikui išgryninimo mokestį, nes mat Jaunimo programa banke, kurią užsisakius išgryninimas nemokamas, yra tik nuo septynerių metų. Ir teisingai – koks tėvas puls atidarinėti sąskaitos šešiamečiui. O valstybė tai daro. Norint gauti prisijungimą prie sąskaitų, reikia vaikus kažkodėl temptis į banką. Jokių išimčių. Mūsų valstybėj tvarka.
Kita problema – bankas be jokių skrupulų atsiunčia piktą laišką su grasinimais išvargusiai mamai. Pasirodo, velionis nepadengė kreditinės kortelės įsiskolinimo, šimto penkiasdešimt eurų. Bankas žino, kad jis jo jau niekada nebepadengs ir kad yra dar kelios sąskaitos jo vardu, visose yra pinigų, tik jos užšaldytos, nes laukiama teismo leidimo jomis naudotis. Užuot palaukęs, kol bus tas sprendimas ir tada švelniai priminęs, kad reiktų apmokėti skolą arba netgi pats nusiskaičiavęs trūkstamą sumą, jis rašo laišką ir piktai reikalauja, kad ji sumokėtų nedelsiant, kitaip bus didžiuliai delspinigiai. Jokių išimčių. Tokia tvarka.
Vieni viduryje vandenyno
O žinote, kad visus tuos reikalus reikia tvarkytis darbo metu. Tuo metu, kai ir taip trūksta laiko, jėgų ir pinigų, turi kasdien atsiprašinėti iš darbo, kad atstovėjęs eilę priduotum popierėlį. Lietuvoje kantrybe ne visi darbdaviai pasižymi, tad kai kam turbūt prisideda dar vienas rūpestis – dėl darbo vietos išsaugojimo. Popierių tvarkymas ne tik užimą laiką, bet ir kainuoja pinigus – reikia mokėti notarui ir antstoliui, ir ne dešimtimis, o šimtais eurų. Reikia mokėti tuo metu, kai sąskaitos užšaldytos. Be to, nėra jokio informacinio langelio, kur vienu metu gautum informaciją apie tai, kam kokių popierėlių reikės ir kaip juos gauti. Sutikite, kad mamai su trimis vaikais valstybė galėtų skirti tokią nemokamą konsultaciją. Kaip ir skirti minimalų finansavimą paramos grupėms, kur tiek mamos (tėčiai), tiek vaikai galėtų gauti psichologo konsultaciją ir susitikti su tokią pat netektį patyrusiomis kitomis šeimomis. Kad nesijaustų palikti visiškai vieni viduryje vandenyno.
Širdis plyšta iš skausmo, galva – nuo rūpesčių, o vakare prisėdęs supranti, kad esi pats kaltas, kad nusprendei auginti tiek vaikų. Neturėtum jų – visiems būtų daug paprasčiau. Mūsų valstybėj tvarka. Vaikai tik pridaro problemų.
Veidaknygė (Berlyno dienoraštis)
Teisininko patarimas: sutuoktiniai vienas kitam galėtų suteikti notaro patvirtintus įgaliojimus, kurie panašiais atvejais gerokai sumažintų netikėtumo sukeltas problemas.
