Pirmoji dalis – ČIA, antroji dalis – ČIA.
Liberalmarksizmas, totalitarizmas ir transgresinės taktikos
Žurnalistų, politikų ir „nevyriausybininkų“ inspiruotą persekiojimą mokytoja L. Raudytė pakomentavo taip:
Dabar galvoju, jeigu ta tema tokia pavojinga, gal apie ją nekalbėti? Bet ar demokratijos laikais negalima kai kurių temų leisti? Nežinau, ar čia nauja ideologija, kur negali pasakyt kai ko, tampi nusikaltėliu. Man priminė sovietinius laikus iš tikrųjų.
Vykstant mokytojos pjudymui netrūko žmonių, kurie, panašiai kaip mokytoja, sakė pasijutę, tarsi būtų grįžę sovietiniai laikai. Ši intuicija verta atidaus aptarimo.
Panašumai tarp mokytojos pjudymo ir komunistinio režimo teroro yra pritrenkiantys. Mokytojos pjudymo istorijoje aptinkame veikėjus, nesunkiai atpažįstamus iš komunistinio režimo teroro dramų: yra joje šiuolaikiniai liaudies priešas, Pavlikas Morozovas, epochos protas, garbė ir sąžinė, uolūs komjaunuoliai ir administratoriai, ideologiškai teisinga žiniasklaida, pasipiktinusi darbo liaudis, kontora ir jos įgaliotinių troika, kuri, reaguodama į donosą, liaudies priešo atžvilgiu vykdo revoliucinį teisingumą. Trūksta nebent „nuoširdaus“ prisipažinimo, pasigailėjimo ir pasižadėjimo nuo šiol uoliai triūsti komunizmo (atviros visuomenės) statyboje – mokytojos pjudymo organizatoriams išmušti tokio pareiškimo kol kas nepavyko. Panašumas tarp mokytojos pjudymo ir komunistinio režimo teroro laikytinas struktūriniu ir dėsningu. Pabandysime atskleisti šią struktūrą ir jos funkcionavimo dėsnį.
Komunistinio režimo vykdyto teroro ypatybes daugiausia lėmė komunistinio režimo totalitarinis pobūdis. Todėl norėdami išsiaiškinti komunistinio teroro esmę turime klausti, kas yra totalitarizmas? ir kaip totalitarizmas susijęs su teroru?
Totalitarizmo sąvoką reikia aiškinti pasitelkus radikaliosios socialinės inžinerijos projekto sąvoką. Totalitariniu laikytinas politinis režimas arba politinis judėjimas, siekiantis įgyvendinti radikaliosios socialinės inžinerijos projektą. Radikaliosios socialinės inžinerijos projektais laikytini tie socialinės inžinerijos projektai, kuriais siekiama sukurti „naują žmogų“ ir „naują visuomenę“.
Totalitarizmo esmei išaiškinti bus naudinga išskleisti bendriausias radikaliosios socialinės inžinerijos projektų metafizines prielaidas ir mąstymo būdo, kurį skatina įsipareigojimas tokiems projektams, svarbiausias charakteristikas. Fundamentaliausios bet kokių politinių koncepcijų prielaidos yra antropologinės. Todėl giliausios intelektualinės radikaliųjų socialinės inžinerijos projektų ištakos slypi specifinėje antropologijoje. Daugelį šimtmečių teologija ir metafizika vadovavosi pozicija, jog žmogaus prigimtis yra apibrėžta ir nekintama, o nemirtinga siela ir privilegijuotas, palyginti su kitais esiniais, santykis su Dievu suteikia žmogui ypatingą vietą esinių hierarchijoje. Iš nekintamos žmogaus prigimties pripažinimo kyla pozicija, jog žmogaus gyvenimo tikslas yra asmeninis tobulėjimas, pasireiškiantis kuo pilnesniu prigimtinių galių realizavimu ir išskleidimu. Detalesnės žmogaus nekintamos prigimties ir asmeninio tobulėjimo traktuotės yra perimamos iš kultūrinės tradicijos, kuri, anot V. Radžvilo, „yra lobynas, kuriame saugomi dieviškieji paties žmogaus ir žmogiškumo matai“.
Nuo Renesanso laikų toks mąstymo būdas palaipsniui griaunamas kol galiausiai jo atsisakoma kaip klaidų ir „prietarų“ rinkinio. Šiame procese svarbų vaidmenį atliko naujoji gamtotyra. Mokslas griovė metafizikos ir teologijos doktrinas kartu neigdamas poziciją, kad žmogus užima ypatingą vietą esinių hierarchijoje. Iš pradžių gamtos moksluose, o nuo 19 a. pradžios – ir socialiniuose bei humanitariniuose moksluose – įsitvirtina žmogaus kaip grynai biosocialinės būtybės, kaip socializuoto gyvūno, traktuotė. Kultūrų įvairovė ir istoriniai kultūrų pokyčiai imti suprasti kaip plastiškos ir nuolatos kintančios žmogaus prigimties liudijimas. Įvykus tokiam žmogaus traktuotės pokyčiui žmogaus gyvenimo tikslu nebegali būti laikomas asmeninis tobulėjimas, pasireiškiantis kuo pilnesniu prigimtinių galių realizavimu ir išskleidimu, o tradicija nebegali suteikti žmogaus ir žmogiškumo matų.
Minėti mąstymo apie žmogų pokyčiai atveria galimybes konstruoti naujoviškas antropologines, etines ir politines doktrinas. Plastiška ir nuolatos kintanti žmogiškoji prigimtis gali būti traktuojama kaip nuostabiausia žmogaus charakteristika, atverianti neribotas žmogaus ir visuomenės raidos perspektyvas, anksčiau negalėtas įžvelgti tik dėl „prietarų“ įsigalėjimo ir menko mokslų išsivystymo. Fantazijos polėkiui niekas nekliudo, todėl žmogaus ir visuomenės raidos perspektyvų vizija gali būti „naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ sukūrimo planas, t.y. radikaliosios socialinės inžinerijos projektas. Tokia žmogaus ir visuomenės raidos vizija neišvengiamai imama suprasti kaip suteikianti naujus, „humanistinius“ žmogaus ir žmogiškumo matus. O realūs žmonės ir reali visuomenė ima atrodyti tokie menki, jog būsimo žmogaus ir būsimos visuomenės vizijos perspektyvoje jiems suteikiamas ne didesnis negu „žmogiškosios medžiagos“ statusas.
Radikaliosios socialinės inžinerijos projektų kūrėjams ir šalininkams dėsningai yra būdingi tam tikri mąstysenos bruožai, kuriuos galima pavadinti „totalitarinio mąstymo schema“. Progreso ar panaši sąvoka atstovauja kuriamam „naujam žmogui“ ir „naujai visuomenei“. Regreso, reakcijos ar panaši sąvoka atstovauja, skirtingai nuo progreso sąvokos, ne projektui, o realiai egzistuojančiai visuomenei, kuri turi būti iš dalies radikaliai perkeista, iš dalies – sunaikinta įgyvendinant radikalios socialinės inžinerijos projektą. Radikaliosios socialinės inžinerijos projekto kūrėjai, šalininkai ir įgyvendintojai visiškai natūraliai save ima suvokti kaip pirmuosius „naujo žmogaus“ padermės atstovus ir pirmuosius „naujos visuomenės“ piliečius. Iš radikaliosios socialinės inžinerijos projekto perspektyvos egzistuojanti visuomenė dėl skirtingo santykio su radikaliosios socialinės inžinerijos projektu skyla į dvi dalis: į „antžmogius“ ir „nevisžmogius“. „Antžmogiai“ yra tie, kas sąmoningai vykdo didžią misiją – kuria ateities visuomenę (t.y. įsipareigoja radikaliosios socialinės inžinerijos projektui) arba bent jau sugeba prie jos pritapti, o „nevisžmogiai“ yra tie, kurie naujos visuomenės kūrimui priešinasi arba prie jos nepritampa. Iš šios perspektyvos žmonės tėra „medžiaga“ ateities visuomenei kurti: dalis – tinkama, o kita dalis – šiam tikslui netinkama. Netinkančioji žmonių dalis yra ne kas kita, kaip žmogiškosios atliekos. Netinkantieji, jei pavartosime šiuolaikinių kairiųjų žodyną, „stovi neteisingoje istorijos pusėje“, arba, jei pavartosime sovietinės propagandos klišę, „jų vieta yra istorijos šiukšlyne“.
Remdamiesi tokiu požiūriu, „antžmogiai“ nusistato atitinkamą politinį, intelektualinį ir moralinį santykį su „nevisžmogiais“. Politinis „antžmogių“ santykis su „nevisžmogiais“ remiasi nuostata, kad „nevisžmogius“ būtina bet kokiomis prieinamomis priemonėmis neutralizuoti – pagal poreikį ir galimybes naudoti prieš juos manipuliacijas, propagandą ir melą, o jei to neužtektų – terorą. Intelektualinis „antžmogių“ santykis su „nevisžmogiais“ remiasi nuostata, kad buvimas naujos visuomenės kūrėju automatiškai garantuoja intelektualinį pranašumą, o buvimas naujos visuomenės priešu arba nepritapėliu yra aiškus bukumo požymis, todėl „antžmogiams“ nebūtina dėl kažko diskutuoti su nevisžmogiais ir kažką jiems įrodinėti; užtenka atskleisti jų nevisavertiškumą. Moralinis „antžmogių“ santykis su „nevisžmogiais“ remiasi nuostata, kad nepritarimas naujos visuomenės kūrimui automatiškai rodo nevisžmogių moralinį nevisavertiškumą, todėl jų atžvilgiu netaikomos įprastinės santykių tarp žmonių normos ir reikalavimai ir yra tinkama, kad „antžmogiai“ nuolatos rodytų savo panieką „nevisžmogiams“ ir iš jų tyčiotųsi; gerbti iš principo gali tik vienas „antžmogis“ kitą „antžmogį“.
Visų radikaliosios socialinės inžinerijos projektų entuziastai mąsto ir veikia (ir kitaip mąstyti ir veikti iš principo negali) pagal ką tik pristatytą schemą: kiekvieno tokio projekto įgyvendinimo metu dėsningai atsiranda savi „antžmogiai“ ir „nevisžmogiai“, o „nevisžmogių“ nustūmimas nuo politinės galios svertų, vykdomas bet kokiomis prieinamomis priemonėmis, ir jų nuolatinis žeminimas yra įprasta ir visiškai dėsninga praktika. Be abejo, ne kiekvienas radikaliosios socialinės inžinerijos projekto entuziastas žvelgia į pasaulį tiksliai pagal totalitarinę mąstymo schemą, tačiau ši schema reikšmingu mastu struktūruoja bet kurio entuziasto mąstymą, o kiekvienas radikaliosios socialinės inžinerijos projektas turi savus chunveibinus, kurių mąstymas remiasi šia schema visiškai nuosekliai.
Totalitarizmas ir teroras
Ankstesnis aptarimas suteikia sąvokas, leidžiančias tiksliai nusakyti totalitarizmo sąsają su teroru. Totalitarizmas ir teroras susiję yra organiškai. Organišką totalitarizmo ir teroro sąsają apsprendžia du bruožai: tai, kad totalitarinio judėjimo šalininkai žmogaus ir žmogiškumo matus perima ne iš tradicijos, o iš radikaliosios socialinės inžinerijos projekto, ir tai, kad totalitarinio judėjimo šalininkai mano egzistuojant antropologinę prarają tarp „antžmogių“ ir „nevisžmogių“. Šioje vietoje verta palyginti netotalitarinio ir totalitarinio požiūrio pavyzdžius. Netotalitarinės perspektyvos pavyzdys gali būti gerai žinomas nacionalistų šūkis „Dievas, Garbė, Tėvynė!“. Iš šio šūkio aiškiai matome, kad nacionalizmo šalininkas pripažįsta, kad jį įpareigoja tam tikri etiniai ir politiniai principai, kurie yra universalūs (t.y. lygiai taip pat įpareigoja ir kitus žmones) ir yra išoriniai (nacionalizmas nėra tų principų šaltinis). Totalitarinės perspektyvos pavyzdys gali būti V. Lenino mintis, kad moralu tai, kas prisideda prie komunizmo pergalės[1]. Ši mintis atskleidžia nepaprastai svarbius dalykus. V. Leninas teigia, kad „naują žmogų“ ir „naują visuomenę“ kuriančių „antžmogių“ įprasti vieši etiniai ir politiniai principai neįpareigoja; „antžmogius“ įpareigoja tam tikri kiti, nauji principai. Tai reiškia, kad nuoseklus komunizmo šalininkas atsisako universalių etinių ir politinių principų ir juos keičia partikuliariais principais. Be to, tie nauji, „antžmogius“ įpareigojantys, partikuliarūs principai yra vidiniai, nes jų šaltinis yra pats radikaliosios socialinės inžinerijos projektas, t.y. principus kuria patys „antžmogiai“. Šį universalių išorinių etinių ir politinių principų atmetimą ir jų pakeitimą partikuliariais vidiniais principais perteikia lietuviams puikiai pažįstamas posakis „tikslas pateisina priemones“. Komunizmo šalininko požiūriu, tikslas („naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ sukūrimas) pateisina bet kokias priemones, leidžiančias tikslą pasiekti, nes „tikrieji“ etiniai ir politiniai principai ir yra ne kas kita, o tiksliai tos etinės ir politinės nuostatos, kurios yra reikalingos šiam tikslui įgyvendinti. Šis universalių išorinių normų atsisakymas ir jų pakeitimas partikuliariomis vidinėmis reiškia, kad nuoseklus komunizmo šalininkas yra fundamentaliai amoralus (bolševikų partijos vadeivos gali būti puikus pavyzdys).
Tendencija atsisakyti universalių išorinių etinių ir politinių principų ir pakeisti juos partikuliariais vidiniais yra būdingas visiems totalitariniams judėjimams. Totalitarinio judėjimo šalininkų perspektyva skatina juos ignoruoti įprastus viešus etinius ir politinius principus („naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ projektas suteikia pranašesnius principus negu tie, kuriais vadovaujasi perkeistina visuomenė) ir nepripažinti oponentų lygiaverčio žmogiškumo („naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ kūrėjai save laiko „antžmogiais“, o oponentus – „nevisžmogiais“). Paprasčiau: visiems totalitariniams judėjimams „tikslas pateisina priemones“. Tai nulemia totalitarinių judėjimų politinės taktikos specifiką. Totalitariniams judėjimams būdinga politinės kovos taktika gali būti pavadinta „transgresine“, t.y. „peržengiančia ribas“. Transgresine politine taktika laikome tokią, kuri orientuota į sistemišką viešų etinių ir politinių principų laužymą bei pačių principų panaikinimą. Teroras (tiek moralinis, tiek fizinis) yra priemonė iš plataus transgresinių taktikų arsenalo, greta tokių kaip melas, propaganda, manipuliavimas rinkimais, įstatymų laužymas ir t.t. Totalitarinio judėjimo vykdomas teroras yra revoliucinis, nes jo tikslas yra ne tik užtikrinti galią ar valdžią tam tikrai politinei grupuotei, bet visų pirma įvykdyti radikalų žmogaus ir visos visuomenės perkeitimą.
Pažymėtina, kad totalitarinio judėjimo atveju transgresinių taktikų taikymas niekuomet nebūna tik atskirų asmenų „perlenkimai“, bet išreiškia pačią totalitarinio judėjimo esmę, nes bet koks radikalusis socialinės inžinerijos projektas gali būti įgyvendintas tik pasitelkus platų transgresinių priemonių arsenalą. Dar daugiau – totalitarinis judėjimas, taikydamas transgresines politinės kovos taktikas, niekada pats negali „sustoti“ (pvz., apsiriboti oponentų niekinimu ir nesiimti smurto), jokie tvarūs kompromisai su totalitariniu judėjimu yra neįmanomi, nes jis peržengia ir naikina etinius ir politinius principus visada, kada jaučiasi pakankamai stiprus ir kada tai yra naudinga judėjimo tikslams pasiekti. Tai galioja ir terorui: teroro pasitelkimą apsprendžia totalitarinio judėjimo galia ir politinė nauda. Totalitarinį judėjimą gali sustabdyti tik viešus etinius ir politinius principus nuo sistemiškų transgresijų bekompromisiškai ginti pasiryžusi sutelkta politinė valia.
Komunistinio režimo kurtas „naujas“ žmogus ir „nauja“ komunistinė visuomenė yra Lietuvos žmonių puikiai pažįstamas radikaliosios socialinės inžinerijos projekto atvejis, bolševikų-komunistų partija ir SSRS valdęs komunistinis režimas – totalitarinio judėjimo ir totalitarinio režimo atvejis, o šio režimo vykdytas teroras – revoliucinio teroro atvejis. Lietuvai išsivadavus iš okupacijos atrodė savaime suprantama, kad daugiau su radikaliąja socialine inžinerija, totalitariniu režimu ir teroru susidurti neteks; atrodė, kad nieko panašaus į komunistinį režimą Vakaruose negali būti. Tačiau tai buvo iliuzija, dėsningai atsiradusi dėl ilgos izoliacijos nulemto procesų, vykusių Vakaruose, neišmanymo.
Nespėjusiems perprasti europietiškų realijų lietuviams užsienio ideologinių centrų emisarai suskubo skleisti požiūrį, kad komunistinės ideologijos priešingybė esąs liberalizmas, o patikimiausia apsauga nuo komunizmo esanti „atviroji visuomenė“. Iš pradžių ši žinia skambėjo įtikinamai ir daugelis ją priėmė už gryną pinigą. Tačiau ilgainiui daugelis ėmė tokia traktuote abejoti: ėmė aiškėti, kad vakarietiški liberalai įtartinai panašūs į komunistus, liberalizmas – į komunistinę įdeologiją, o Europos Sąjunga – į Sovietų Sąjungą. Šitos intuicijos yra vertos atidaus dėmesio.
Kaip rašėme, esminė komunistinio režimo charakteristika yra jo totalitarinis pobūdis. Todėl, pastebėjus liberalizmo ir komunizmo panašumus, pirmiausia reikia klausti, koks liberalizmo ir totalitarizmo santykis? Kadangi totalitarizmo esmė yra radikaliosios socialinės inžinerijos projekto – „naujo žmogaus“ ir „naujos visuomenės“ – įgyvendinimas, šio klausimo sprendimui reikia aiškintis, koks liberalizmo santykis su radikaliosios socialinės inžinerijos projektais.
Norėdami apie liberalizmą kalbėti tiksliai turime iš karto išskirti dvi jo atmainas – ekonominį liberalizmą ir kultūrinį (socialinį) liberalizmą, dėl kilmės aplinkybių dažnai vadinamą „liberalmarksizmu“.
„Ekonominiu liberalizmu“ vadinama pažiūrų sistema, pagal kurią laisva, t.y. apsaugota nuo vyriausybės kišimosi ir veikianti vien pagal savo dėsnius, prekių, paslaugų ir darbo jėgos rinka yra pati efektyviausia visuomenės gerovės ir pažangos užtikrinimo priemonė. O vyriausybės uždavinys turintis būti efektyvus ir pigus jos jurisdikcijoje esančio globalios rinkos fragmento administravimas vykdant viršvalstybinėms struktūroms kol kas dar neperduotas funkcijas ir netrukdant rinkos dėsnių funkcionavimui.
„Kultūriniu liberalizmu“, arba „liberalmarksizmu“, vadinamą pažiūrų sistemą apibūdinti yra gerokai sudėtingiau. Liberalmarksizmo pažiūros – tai tam tikras labai bendras požiūris į žmogų ir visuomeninę tvarką. Trumpai liberalmarksizmą galima nusakyti maždaug taip: objektyvios ar natūralios moralinės ir visuomeninės tvarkos neegzistuoja; taip pat nėra jokio objektyvaus mato žmonių veiksmams ir tikslams įvertinti. Visos vertybės yra lygios prieš kritiško proto teismą. Vienintelė vertybė, kurią liberalmarksistas žvelgdamas iš vertybių lygiavertiškumo perspektyvos iškelia aukščiau kitų, yra vertybių pasirinkimo, t.y. saviraiškos ir savikūros, laisvė. Individas gali rinktis ir realizuoti bet kokias vertybes su sąlyga, jog jis nepažeis kitų individų tokios pačios laisvės. Jokia vertybė, jei jos atžvilgiu individas nėra pats laisvai įsipareigojęs, negali individo saistyti, riboti, įpareigoti.
Liberalmarksizmas, teigdamas visų vertybių lygybę, negali pasiūlyti pozityvios programos, kuri galėtų vienyti šių pažiūrų šalininkus. Bet tokia pozityvi programa ir nėra reikalinga, nes liberalmarksistus sutelkia negatyvūs tikslai. Liberalmarksistai, didžiausiu gėriu paskelbę visų lygią laisvę rinktis ir realizuoti vertybes, neišvengiamai prieina prie išvados, jog didžiausias blogis yra lygios visų laisvės nepripažinimas, jų pačių žodžiais – „diskriminacija“ ir „netolerancija“, o šio didžiausio blogio skleidėjai yra tie, kurie svaičioja apie objektyvią ir natūralią moralinę ir visuomeninę tvarką, neigia vertybių lygiavertiškumą, t.y. kultūriniai konservatoriai ir visi, kurie dar neperauklėti liberalizmo dvasia. Kova už visų lygią laisvę, be abejo, nereiškia laisvės šiems reakcionieriams ir tamsuoliams.
Kova prieš „diskriminaciją“ ir „netoleranciją“ tampa liberalmarksizmo programa, kuri dažnai pristatoma kaip „atviros visuomenės“ idealo realizacija. „Atviros visuomenės“ statyba – tai kova prieš „diskriminaciją“ ir „netoleranciją“, kuri įžvelgiama pačiose įvairiausiose tradicinės kultūros institutuose, hierarchijose, normose, nes visa tai individui kelia reikalavimus, skatina skirti gerus žmones nuo blogų, savus nuo svetimų, t.y. verčia traktuoti žmones kaip nelygius. Dėl to atakų objektu tampa religija, šeima, tauta, moralė, įprasti lyčių santykiai: liberalmarksistai ima kovoti su „fundamentalizmu“, „islamofobija“, „patriarchalizmu“, „ksenofobija“, „nacionalizmu“, „homofobija“, „transfobija“ ir daugybe naujai išrandamų diskriminacijos ir netolerancijos apraiškų. Ši kova pasiekė tokį mastą, jog galima teigti, kad liberalmarksistai kovoja prieš visą kultūros tradiciją, o jų programa tapo kultūrinės tradicijos įveikos programa. Kova prieš kultūros tradiciją ėmė reikštis kaip vertybių inversija: viskas, kas anksčiau buvo atmetama ir niekinama, dabar turi būti priimama ir garbinama, o tai, kas buvo vertinama ir gerbiama, – atmetama ir niekinama. Liberalizmas, galima sakyti, parazituoja ant tradicinės kultūros kūno ir jį metodiškai naikina.
Nesunku pastebėti – liberalmarksizmas nedaug nutolo nuo klasikinio marksizmo. Beklasę visuomenę liberalizme atitinka „atvira visuomenė“, o pažangiausią klasę – proletariatą – liberalizme atitinka „mažumos“. Marksistai visuomenę bandė pertvarkyti revoliucinio perversmo būdu, o liberalai žengia lėtesniu, bet labiau užtikrintu palaipsnio socialinės inžinerijos eksperimento plėtojimo keliu. Abiem atvejais turime radikalią ir nihilistinę destrukciją, vykdomą tų, kurie mano vykdantys šventą žmonijos išlaisvinimo misiją.
Abi liberalizmo atmainos – ir ekonominis liberalizmas, ir liberalmarksizmas – yra glaudžiai, tiesiog neatsiejamai susijusios su radikaliąja socialine inžinerija. Liberalizmo šalininkai vykdo net tris radikaliosios socialinės inžinerijos projektus; jie yra:
– laisvosios rinkos projektas, t.y. bandymas visus visuomenės institutus ir praktikas, žmonių pasaulėžiūrą ir elgesį pertvarkyti pagal rinkos poreikius;
– federacinės Europos Sąjungos projektas, t.y. ES politinio elito bandymas sunaikinti nacionalines valstybes ir jų politines tautas, jų vietoje įsteigti federacinę Europos valstybę, o vietoje valstybinių patriotizmų – įdiegti naująjį europietiškumą;
– kultūrinės tradicijos įveikos projektas, t.y. bandymas naujomis kultūros formomis, neva atitinkančiomis protą ir realizuojančiomis lygybės principą, pakeisti visus tradicinius institutus ir praktikas bei su jais susijusią pasaulėžiūrą, kurie neva neracionalūs ir slepia išnaudojimą.
Kiekvienas šių projektų kuria „naują visuomenę“ ir „naują žmogų“: laisvosios rinkos projektas – laisvos rinkos visuomenę ir jos gyventoją „rinkažmogį“, federacinės Europos Sąjungos projektas – naująją būsimos federacinės Europos visuomenę be tautų ir valstybių ir jos gyventoją „europažmogį“, kultūrinės tradicijos įveikos projektas – „atvirąją visuomenę“ ir jos gyventoją „tolerantžmogį“.
Ekonominis liberalas visada yra laisvosios rinkos projekto šalininkas, o liberalmarksistas visada yra kultūrinės tradicijos įveikos projekto šalininkas, kitaip jie nebūtų ekonominis ir liberalmarksistas – šie radikalios socialinės inžinerijos projektai sudaro jų pasaulėžiūros centrinę dalį. Kone visada liberalas taip pat pritaria ir federacinės Europos projektui ir labai dažnai liberalas būna visų trijų radikaliosios socialinės inžinerijos projektų šalininkas. Tai, be abejo, dėsninga, nes ekonominis liberalizmas puikiai dera su liberalmarksizmu ir daugmaž nuosekliai mąstantys asmenys derina šias abi pasaulėžiūras.
Kadangi liberalizmo ideologijos centrinę dalį sudaro radikaliosios socialinės projektai, liberalizmo ideologiją reikia laikyti totalitarine. Atitinkamai, liberalizmo ideologija besivadovaujantys politiniai judėjimai turi būti laikomi totalitariniais. Kaip ir visi totalitariniai judėjimai, liberalizmas sistemingai taiko transgresines taktikas.
Transgresines liberalizmo taktikas dera aptarti plačiau
Kadangi mokytojos L. Raudytės pjudymą organizavo liberalmarksizmo šalininkai siekdami paremti liberalmarksizmo avangardo – seksualinių mažumų judėjimo – politinius tikslus, mums pakanka aptarti tipiškas transgresines taktikas, naudojamas įtvirtinant seksualinių mažumų judėjimo ideologiją – genderizmą – ir įgyvendinant iš šios ideologijos išplaukiančius politinius tikslus.
Pirmoji taktika – tai atviras įžūlus melas. Skaitytojas šioje vietoje gali nusistebėti: o kas čia ypatingo – juk melas politikoje dažnas reiškinys? Iš tikrųjų melas melui nelygus. Politikas, pavyzdžiui, gali meluoti, jog nieko nežinojo apie korupcines schemas, kuriose dalyvavo jo artimiausi bendražygiai. Tai yra įprastas melas; toks melas nesikėsina į Tiesą kaip viešąją normą. Paaiškėjus nežinotoms aplinkybėms gali būti nustatyta, kad politikas melavo, ir jis bus sugėdintas. Genderizmo šalininkų melas yra kitoks. Genderizmo šalininkai išsako teiginius, pavyzdžiui, kad žmogus gali pasirinkti lytį, kad lyčių yra daug, kad vienalytės „šeimos“ yra tokios pačios kaip heteroseksualios, šių teiginių melagingumą nesunkiai gali nustatyti net darželinukas, arba išsako teiginius, pavyzdžiui, kad homoseksualizmo praktikavimas nekelia pavojaus sveikatai, kurių melagingumas gali būti nesunkiai nustatytas pasitelkus visiems nesunkiai prieinamus faktus. Tokių pozicijų nuolatinis viešas kartojimas ir bandymas įdiegti kaip neva teisingas yra ne šiaip melas; tai yra pasikėsinimas į Tiesą kaip normą. Būtent dėl tokio kėsinimosi į Tiesą kaip normą genderistų atviras įžūlus melas yra transgresinė taktika.
Pati viena atviro įžūlaus melo taktika nefunkcionuoja. Ji net pavojinga: genderistų išsakomos akivaizdžios melagystės ir kvailystės gali tuoj pat tapti šoumenų, žurnalistų ir visų sveiko proto nepraradusių žmonių pajuokos objektu, o politinis judėjimas, iš kurio visi juokiasi, kažin ar gali tikėtis sėkmės. Todėl tam, kad atviras ir įžūlus melas galėtų funkcionuoti viešojoje erdvėje, būti įtvirtintas kaip tiesa, o Tiesos norma genderistų teiginiams nustotų būti taikoma, šis melas turi būti paremtas jėga. Neatsitiktinai visada, kai imamas viešojoje erdvėje įtvirtinti genderistinis diskursas, kartu pasitelkiama dar viena transgresinė taktika, peržengianti ir naikinanti daugelį viešų normų – vis stiprėjantis moralinio ir psichologinio teroro režimas, genderizmo oponentų atžvilgiu: genderizmo oponentai turi bijoti iš pradžių patyčių, priekabių, vėliau – nemalonumų darbe, darbo bei karjeros perspektyvų praradimo, dar vėliau – chunveibinų smurto ir teisminio persekiojimo už „neapykantos kalbą“. Teroro režimas skirtas užtikrinti, kad iš akivaizdaus melo žmonės nustotų juoktis, melagius – gėdinti, o vėliau – kad melą privaloma tvarka viešai kartotų visi. Kaip parodė, pavyzdžiui, Prancūzijos revoliucijos istorija, šitoks teroras yra pavojingesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, nes jis ,,natūraliai“ perauga ir į fizinį terorą. Būtent šitaip ir nutiko Prancūzijoje, kur kelis dešimtmečius prieš revoliuciją siautusi „moralinė giljotina“, arba „Apšvietos priešų pjudymas“, nuosekliai parengė dirvą tobulai „priešų“ galvas kapojusiai plieninei giljotinai.
Antroji taktika – tai draudžiamų temų įtvirtinimas. Genderizmo šalininkai siekia, kad tam tikros temos viešojoje erdvėje ir moksle iš viso nebūtų aptariamos, pavyzdžiui, kad homoseksualizmas tampriai susijęs su kitomis seksualinėmis patologijomis, visų pirma – pedofilija, kad homoseksualai padaro neproporcingai daug tam tikrų kategorijų nusikaltimų, kad homoseksualizmas ir lytinės identifikacijos sutrikimai daugeliu atvejų yra pagydomi, kad lyties pakeisti neįmanoma, o lyties „keitimas“ yra pacientų luošinimas ir t.t. Tai irgi yra ne šiaip nenoras girdėti neparankius teiginius, bet kryptingas kėsinimasis į Tiesą kaip viešąją normą, todėl traktuotinas kaip transgresinė taktika. Panašiai, kaip įžūlaus atviro melo atveju, mažai kas kreiptų dėmesio į tokius genderistų pageidavimus, jei genderistų siekiai nebūtų paremti jėga. Draudžiamos temos yra įtvirtinamos plėtojant kitą transgresinę taktiką – vis stiprėjantį teroro režimą genderizmo oponentų atžvilgiu.
Trečioji taktika – tai „pozityviosios tolerancijos“ įtvirtinimas. Pagal tradicinę, kartais vadinamą „negatyviąja“ tolerancijos sampratą, tolerancija yra susilaikymas nuo smurto asmenų ir visuomenės grupių, kurių pažiūros, papročiai ar praktikos laikomi nepriimtinais, atžvilgiu. Tokia tolerancijos samprata perteikia ne vertybę, o visuomenės taikai užtikrinti reikalingą politinį principą. Tradicinė tolerancijos samprata nereikalauja nei keisti požiūrį į toleruojamuosius, nei imtis kokių nors veiksmų jų atžvilgiu. Tradicinė samprata leidžia išlaikyti neigiamą toleruojamų asmenų pažiūrų ir veiksmų vertinimą, leidžia laikyti jų pažiūras neteisingomis, o praktikas nepriimtinomis, leidžia su toleruojamais asmenimis ginčytis ir bandyti įrodyti bei įtikinėti, kad jie klysta. Kitokia yra „pozityvioji tolerancija“. Pagal šią sampratą, susilaikyti nuo smurto neužtenka. Tolerancija suprantama kaip pozityvi vertybė, kurios įgyvendinimui būtina pakeisti požiūrį į toleruojamuosius ir aktyviai veikti, kad toleruojamieji neliktų atskirti, o būtų įtraukti į visuomenę, būtų jos priimti. Įsitikinimas, kad visuomenės atskirtį patiriančio Kito pažiūros yra neteisingos, o praktikos nepriimtinos, noras su Kitu ginčytis ir Kitą įtikinėti yra suprantami kaip prietarų ir blogos valios išraiška, kaip išgyvendintina yda, siaubingas tolerancijos trūkumas. Kadangi ši „yda“ būdinga visuomenės daugumai, dauguma turi būti perauklėta. Tolerancijos principas perauklėtinai „netolerantiškajai“ visuomenės daliai, be abejo, netaikomas. Tolerancijos sklaida laikoma pačia svarbiausia „apsišvietusių“ asmenų dorybe, kuri tuo didesnė, kuo visuomenės daugumai svetimesnis atskirtį kenčiantis Kitas.
„Pozityvioji tolerancija“ reikalauja apie atskirtį patiriantį Kitą neišsakyti jokių nepalankių teiginių, jokių neigiamų vertinimų; atvirkščiai, reikalauja Kitą besąlygiškai priimti, nors tam būtų reikalinga kalbėti ir veikti prieš turimus įsitikinimus. Tai reiškia ne ką kitą, o tai, kad visa visuomenė, nesvarbu ką ji begalvotų, ko norėtų, ir kokie bebūtų faktai, turi prisitaikyti prie tos mažumos, kurią ideologai, kontroliuojantys „pozityviosios tolerancijos“ diskursą, paskelbia pagrindiniu atskirtį kenčiančiuoju Kitu. Toks „pozityviosios tolerancijos“ režimas yra itin radikalus Tiesos kaip normos paneigimas. Suprantama, pats savaime „pozityviosios tolerancijos“ režimas funkcionuoti negali, nes ideologinis aklumas būna būdingas tik mažai daliai žmonių. Todėl kai imama diegti „pozityvioji tolerancija“, ją visada paremia kita transgresinė taktika – vis stiprėjantis teroras „netolerantiškųjų“ atžvilgiu.
Matome, kad visas tris transgresyvias liberalmarksistų ir seksualinių mažumų judėjimo taktikas – atvirą melą, draudžiamas temas ir „pozityviąją toleranciją“ – turi paremti dar viena transgresyvi taktika – teroro režimas. Sistemiškas politinių tikslų įgyvendinimas taikant transgresyvias, t.y. peržengiančias ir naikinančias viešas etines ir politines normas, taktikas reiškia totalitarinės tironijos pradžią. Toks teiginys gali atrodyti neįtikinamas, nes totalitarizmą esame įpratę įsivaizduoti kaip santvarką, plačiai naudojančią fizinį smurtą. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, visada prieš tai, kai prasidėdavo fizinis smurtas ir imdavo „kristi galvos“ tiesiogine prasme, teroras vykdavo patyčių, priekabių, darbo, verslo, karjeros perspektyvų atėmimo pavidalu. Šitoks teroras Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėse jau tapo įprasta praktika: aukštos kvalifikacijos inžinierius netenka darbo už tai, kad nepritaria vienalytėms santuokoms, ūkininkas už tą pačią „kaltę“ išvejamas iš turgaus, krikščionis kepėjas už atsisakymą priimti užsakymą vienalytės poros „vestuvėms“ nuteisiamas jo verslą žlugdančia bauda – tokių istorijų jau yra gausybė. Labiau šia kryptimi pasistūmėjusioje Kanadoje net diskusija dėl seksualinių mažumų reikalavimų būtų nelegali. Šioje šalyje bet koks „homofobinis“ turinys (tokiu laikomas bet koks vienalyčių santuokų kvestionavimas) yra baudžiamas papeikimu, atleidimu iš darbo ar baudžiamąja atsakomybe. Antra, labiau „pažengusiuose“ Vakaruose fizinio smurto liberalmarksizmo oponentų atžvilgiu atvejų gausėja. Pavyzdžiui, liberalmarksizmo oponentams „pažangiuose“ universitetuose neleidžia pasisakyti riaušininkai, o pas nepakankamai „pažangius“ dėstytojus lankosi gaujos aktyvistų, kurių aršiausieji smurtauja, o kiti smurtą laiko pateisinamu. „Pažangiųjų“ smurtas „nepažangias“ pažiūras palaikančių ir „nepažangius“ politikus remiančių asmenų atžvilgiu tampa gerai matoma tendencija.
Dabar galime tikslia politologine kalba charakterizuoti mus dominančio įvykio pobūdį: mokytoja L. Raudytė išsakė teiginius apie temas, kurioms seksualinių mažumų judėjimas siekia suteikti draudžiamų temų statusą, o teiginių turinys pažeidė siekiamą įtvirtinti „pozityviosios tolerancijos“ tvarką; žurnalistų, politikų ir „nevyriausybininkų“ vykdytas mokytojos persekiojimas yra vienas pirmųjų ir neabejotinai galingiausias bandymas Lietuvoje įsteigti teroro režimą liberalmarksizmo ir genderizmo oponentų atžvilgiu. Trumpai tariant, mokytojos L. Raudytės persekiojimas yra liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia Lietuvoje. Be abejo, kol kas tai tik moralinis ir psichologinis teroras, bet įsidėmėtina, kad vienas jo įžiebėjų ir karščiausių vedlių iškalbingai pareiškė, jog Lietuvoje „turi lėkti daug galvų“. Liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžia yra reikšmingas žingsnis, vedantis Lietuvą link totalitarinės tironijos.
Kur skandalas?
Telšių Žemaitės gimnazijoje įvykusią tikybos pamoką žurnalistai, politikai ir „nevyriausybinkai“ su pasimėgavimu vadino „skandalinga“. Nuolatinis šio žodžio kartojimas turėjo įtikinti auditoriją, kad mokytoja padarė kažką baisaus ir turi būti kuo griežčiausiai nubausta. Pažvelgus į situaciją ne iš liberalmarksistinės perspektyvos (t.y. pripažįstant viešas normas, tokias kaip Tiesa) tenka konstatuoti, kad nieko skandalingo mokytojos L. Raudytės vestoje pamokoje nėra. Net jei pedagoginiu požiūriu pamoka pasižymėjo trūkumais, tie trūkumai negali būti laikomi skandalingais.
Vis dėlto skandalas šioje istorijoje yra. Neabejotinai skandalingas, amoralus, gėdingas ir vertas visuotino pasmerkimo yra žurnalistų, politikų ir „nevyriausybininkų“, aprašytų mūsų straipsnio pirmojoje dalyje, elgesys. Išskyrus nedidelę dalį liberalmarksizmo ideologija įtikėjusių mažaraščių, tai yra asmenys, kurie puikiai supranta, ką daro ir kam tarnauja.
Išvados
Liberalmarksizmas, kaip ir komunizmas, yra totalitarinis judėjimas. Kaip ir visi totalitariniai judėjimai, liberalmarksizmas sistemingai naudoja transgresines taktikas. Teroras yra integrali liberalmarksizmo transgresinių taktikų arsenalo dalis.
Mokytojos L. Raudytės pjudymą surengė liberalmarksistinio judėjimo šalininkai. Panašumai tarp mokytojos pjudymo ir komunistinio teroro yra struktūriniai, kylantys iš struktūrinio komunizmo ir liberalizmo ideologijų panašumo.
Mokytojos persekiojimas žymi liberalmarksistinio revoliucinio teroro pradžią Lietuvoje ir yra reikšmingas žingsnis įtvirtinant totalitarinę tironiją. Ši tendencija kelia didžiulę grėsmę Lietuvos ateičiai.
Liberalmarksizmą gali sustabdyti tik sutelkta politinė valia, suvokianti totalitarinio judėjimo transgresijų sisteminį pobūdį ir pasiryžusi bekompromisiškai ginti viešus etinius ir politinius principus. Nieko panašaus Lietuvoje kol kas nėra.
Kiekvienas žmogus, kuris tebeturi sąžinę, kuriam brangi Tėvynės laisvė, kuris nenori naujos totalitarinės tironijos, turi visomis išgalėmis ginti kiekvieną, tapusį liberalmarksistinio teroro taikiniu.
[1] Ленин В. И. 1981 [1920] „Задачи союзов молодежи (Речь на III Всероссийском съезде Российского Коммунистического Союза Молодежи 2 октября 1920 г.)“, in Ленин В. И. Полное собрание сочинений. Том 41. Издание пятое. Москва: Издательство политической литературы, p. 310-311
Pabaiga