Kodėl mūsų visuomenėje tiek daug veidmainiu melagių, šmeižikų, aferistų, savanaudžių , išdavikų politikų ? Kas juos tokius paruošė?
Pasišventėlių mokytojų labai mažai. Dar mažiau – mokyklų vadovu ( juk daugiausia skiriami senojo režimo gerbėjai. Jie ir nulemia visa). O jų turi būti daug. Mokančių mylėti ne tik tėvus, bet ir mokyklą, savo šalį, jos laisvę, jos vadus.
Bendraujant su mokytojais teko įsitikinti, kad jie patys stokoja pagarbos dirbantiems Lietuvai politikams, netgi susigaudymo, kas yra kas.
Akirčio stoka ir susmulkėjimas, idealų stoka
Nei žmogus, nei visuomenė negali sėkmingai augti ir vystytis be idealų. Idealas – kryptis, kuria mes einame, norėdami jį pasiekti.Tai šviesa, kurios neprieiname, bet ji skatina mūsų ėjimą ir pastangos visada atneša vaisių tiek einančiam, tiek visuomenei. Lietuvą valdo žmonės be idealų. A.Smetona turėjo idealą. Mes, Sąjūdžio laikais turėjome idealą – laisvę. Toliau – stop.
Rinkos dėsnis iškeltas virš dvasinių vertybių nusviedė mus labai toli atgal.
I-DE-A-LAI! Iš tų, kas turi idealus, tyčiojamasi. Tie, kas išreiškia jausmus, niekinami. Daugelio turinčių balsą toks akiratis – nieko nepadarysi… Nykštuko didybė… Jie nepripažįsta autoritetų, jie ginčijasi su išmintingesniu, jie niekina visus, kas neturi kalno babkių.
Bet dauguma turinčių tas babkes ir uždirbo pamindami pirminius žmogiškumo idealus ir Dekalogo priesaką „nevok”. Užtat Lietuvai gelbėti turi būti paruošta nauja mokytojų generacija. Turi į savo vietas stoti vertybės. Gal dešimtą kartą viešai rašau, kad materija niekada nevaldys dvasios, – reikia leisti augti Dvasiai, ir ji išgelbės materiją, kuri reikalinga žmogaus gyvenimui.
Nedvasingose rankose pinigai ne kuria, o griauna. Bet matote – jie vagia, o jiems vis negana.
Kad ir medicinoje… Ten jau globalus reiškinys – įsisavinti Europos pinigus, kad suremontuotus pastatus kaip nors privatizuotum, imituojant visokius ugydymo įstaigų jungimus, reformas, vaistų ir aparatūros pirkimus, ligoninių direktorių konkursus ir t.t
Be idealų, kurie visus apjungtų, gyvename simuliakrų realybėje. Sukurtos galingiausios struktūros – sveikatos apsaugos, švietimo, teisėsaugos ir teisėtvarkos kultūros „valdymo”, kur vyksta procesai, kuriamos pareigybės, slankioja galingi pinigų srautai, bet tai nebeturi jokio ryšio su žmogaus realia sveikata, su moksleivio žiniomis ir ugdymu, su saugiu žmogaus gyvenimu… Tai – kaip debesys danguje.
Ir didžiausias vandenynas biurokratų, klerkų… Galima sakyti, kad išsivystė galinga klerkų subkultūra. Klerkai, kurie kaip vėžys apėmę visą valstybės gyvenimą, kultūrą sunaikina, nes nėra kultūros be idealo, o jų idealas – teisingai užpildyti popieryną, prirašyti „projektų” išvažiuoti į „edukacinius „projektus. Prikurta galerijų, kur apvagiami menininkai, nes direktorė juos laiko gizeliais, kurie kala jos simuliakrui babkes…
Aš taip pat gal dešimtą kartą kartoju, kad idealai nekuriami prekyvietėje. Valstybė virto prekyviete. Švietimo ministerija – kartais atrodo kaip tamsos ministerija, kuri irgi – jokių idealų neskleidžia. Mokymas – didžiausią progresą nešantis reiškinys ir reikalaujantis ypatingo idealistinio pasišventimo, talento, pašaukimo – virto paslauga, kaip buitinio aptarnavimo cechas…Mokytojui dabar svarbiausia ne ugdymas, o popierių pildymas. O kuriamos vis naujos programos, jos keičiamos, reikalavimai vis didėja, o kokybė vis prastėja, nes mokymo programas, planus sudarinėja žmonės, kurie nesuvokia mokymo visumos, o vis taikosi pademonstruoti savo negyvą intelektą.
Vargas ir mokytojui, ir mokiniui, vienas nuvarytas kaip kuinas „paslaugų tiekėjas”, kitas lieka aklas kaip kurmis.
Taigi, bičiuliai, idealas, kuris nematerialus, nepagaunamas, bet veda į progresą, pirmiausiai reikalingas atgimimui, visuomenės sveikatai ir šalies gerovei. O jis susijęs su visiškai simuliakrams nepažįstamais dalykais – sąžine, bendro gėrio siekiu, šviesos ilgesiu, grožio suvokimu ir poreikiu, atjauta, gailestingumu, rūpesčiu visais. Taip sakant, čia labai labai padėtų Dekalogas – paprasti 10 Dievo įsakymų. Tik dešimt eilučių: nevok, nežudyk, gerbk tėvą ir motiną…
Pakaktų jų neužmiršti ir idealų pasaulis priartėtų prie mūsų gyvenimo. Nieko kito padaryti negaliu, nieko negaliu pakeisti, tad tik rašau. Bet reakcija, kuri mane pasiekia, rodo, kad labai daug žmonių ilgisi idealų. Tai yra nuostabu. Tai teikia vilties. Reikia kalbėti apie tai. Reikia visiems apie tai kalbėti – tai reiškia, pripažinti, kad idealai žmogui reikalingi kaip dvasios šviesos uždegėjai. O kai pripažinsime ir Dvasią egzistuojant, tada bus lengviau.
