Kalbėdami apie valstybę Europos valstybingumo kontekste, turėtume suprasti, kad kalbama apie visuomenės savivaldą. Istorijos eigoje visuomenės savivaldos formos palaipsniui keitėsi, tačiau pagal tradiciją iki mūsų dienų išsaugojo kai kuriuos ikidemokratinio valstybingumo bruožus.
Visuomenės savivaldos skirtumams išryškėjant etnokultūriniu pagrindu, susidarė daugiausia tautinės savivaldos dariniai – tautinės valstybės. Tokių valstybių, o ne visos žmonijos mastu ir dera aptarti mums rūpimus visuomenės savivaldos klausimus.
Laikydamiesi demokratinių savivaldos principų, turėtume pripažinti, kad viešajam tautos gyvenimui tvarkyti sudaromos sutartinės nacionalinės savivaldos struktūros, kurioms nustatomos sutartinės viešosios funkcijos. Kad sutartiniai struktūriniai subjektai, kitaip tariant, institucijos – veiksmingai ir kryptingai atliktų sutartinių santykių dalyvių norimas funkcijas, sukuriami viešosios elgsenos modeliai, t. y. teisės normos, kurios brandžios demokratinės savivaldos sąlygomis savo esme taip pat yra sutartinės. Dabartinės nacionalinės savivaldos sąlygomis svarbiausias sisteminis viešosios elgsenos modelių arba teisės normų rinkinys yra Konstitucija.
Kokia civilizuotos tautos, kuri deklaruoja demokratinę savivaldą, Konstitucijos paskirtis?
Pirma. Konstitucija turi įvardinti prigimtinius (tai žmogus ir tauta) bei sutartinius (tai valstybinės ir visuomeninės institucijos) konstitucinius subjektus.
Antra. Konstitucija turi apibrėžti pagrindines tautos vertybines orientacijas, kad visi konstituciniai subjektai prigimtinių teisių ir suteiktos kompetencijos ribose darniai veiktų, kuriant bendruomenines ir asmenines vertybes.
Trečia. Konstitucijoje turi būti nustatytos turimų ir siekiamų vertybių apsaugos teisinės technologijos, kad pilietinės bendruomenės dauguma dėl atskirų interesų grupių savanaudiškumo ar išorinių jėgų poveikio neprarastų prigimtinių ir sutartinių teisių bei laisvių.
Vienas tarp svarbiausių valstybinių konstitucinių subjektų yra grupinė piliečių atstovybė – parlamentas, kuris mūsų šalyje vadinamas Lietuvos Respublikos Seimu. Jo formavimo, veiklos ir įgalinimų patikėtiniams pasibaigimo sąlygas bei tvarką apibrėžia konstitucinės normos. Šios tautos atstovybės formavimo tvarka pasižymi tuo, kad jos atstovai negali atsirasti be piliečių, kaip įgaliotojų veikti jų interesais, valios.
Nežiūrint ar Konstitucijoje nustatyta dvipakopė (parlamentarus renka rinkikai), ar vienpakopė (parlamentarus tiesiogiai renka piliečiai) rinkimų sistema, tautos atstovas parlamente turi gauti piliečių (jų įgaliotų rinkikų) įgaliojimus. Tik turintis įgalinimus konstitucinis subjektas gali atstovauti įgaliotojus.
Jeigu Konstitucija nustatytų, kad, pavyzdžiui, partijų lyderiai, arba kolektyviniai partijų organai, nustatyta tvarka gauna rinkėjų įgaliojimus savo nuožiūra parinkti dalį tautos atstovybės, tai jų parinkti asmenys perįgaliojimo būdu teisėtai įgytų tautos įgaliotinių (Seimo narių) statusą. Tačiau Lietuvoje nustatyta konstitucinė tautos atstovybės formavimo tvarka nesuteikia teisės partinėms struktūroms parinkti tautos atstovus, o tik suteikia joms teisę pasiūlyti kandidatatūras į tautos atstovybę. Dėl esamo konstitucinio reguliavimo partijų sąrašiniai pretendentai, negavę piliečių įgaliojimų juos atstovauti Seime, negali be rinkėjų valios tapti Seimo nariais. Toks atstovavimas be įgaliojimo yra antikonstitucinis.
Bet kokia sukčiaujanti ekvilibristika, pateisinanti nerinktų asmenų patekimą į Seimą, akivaizdžiai prasilenkia su atstovavimo santykių logika ir esme, todėl nepriklausomai nuo jos atlikėjų rango, negali būti toleruojama. Iš neteisės neatsiranda teisė!
Jonas Ivoška.