Kodėl mes neturime savo valstybės?

Rimantas Zabarauskas, energetikos ekspertas

Formaliai valstybė, vardu Lietuva, yra. Yra esminiai valstybės atributai: teritorija, gyventojai, trys valdžios – įstatymus leidžiančioji, vykdomoji, teismų. Yra ir ketvirtoji valdžia – spauda, medijos, kuri turėtų prižiūrėti pirmąsias tris. Su ketvirtos valdžios nepriklausomybe blogai, jos belikę tik fragmentai, tarp jų – ir „Respublika”. Tačiau žmonių, piliečių, valstybės mes neturime.

Eltos nuotr.

Veidų apsupties metas

Tomis dienomis eilinis Lietuvos pilietis pajunta neįprastą dėmesį jo nereikšmingam asmeniui. Nuo aukštai iškeltų skydų, stulpų ir tvorų į jį žvelgia plačiai besišypsantys veidai, pavieniai ir grupėmis, žadantys jam gerovę, sveikatą, orų gyvenimą ar bent jau vidutinį atlyginimą, patenkantį į geriausių ES valstybių penketuką. Veidų daugėja piliečio pašto dėžutėje, jie braunasi į jo nereikšmingą asmeninį pasaulį iš visų pusių. Veidai kviečia juos rinkti ir avansu dėkoja už pasitikėjimą. Kažkodėl jie mano, kad tas pasitikėjimas yra. Kiti veidai kviečia atkurti pasitikėjimą. Tie mano, kad pasitikėjimo nėra. Dar kiti žada atsisukti į žmogų, netrukdyti draudimais, atverti duris. Į kur tos durys atsidarys, nesako.

Nereikšmingo piliečio televizorius kas vakarą rodo veidais užpildytas laidas, kurioms limpa pavadinimas „Vakaras viešos gėdos už 4 metų aprūpintą asmeninį gyvenimą”.

Jei pilietis yra geros sveikatos, atlaiko visus išbandymus ir jo neapima depresija, tada jis prisijungia prie akcijos „Dalyvauk valstybės valdyme” ir balsuoja rinkimuose. Jiems pasibaigus, netrunka pasirodyti permainos.

Rinkimų laimėtojai persikelia į dramblio kaulo spalvos rūmus, o šypseną jų veiduose pakeičia bodėjimosi nereikšmingais piliečiais išraiška. Nuo tada jie tampa nusipelniusiais gyventi gerai.

Aš viršininkas, tu – kvailys

Apsigyvenę rūmuose, tautos išrinktieji pradeda gyventi rūmų ritmu. Esminė dienotvarkės dalis skiriama priešų paieškai, frakcijoms, koalicijoms, postų ir portfelių dalyboms, politinių spalvų ir atspalvių metamorfozėms, vidiniams apsižodžiavimams. Narys A. negražiai pasakė apie narį B., kuris dar negražiau atsakė. Todėl A. apskundė B. etikos komisijai. O B. kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

Medijos su pasigardžiavimu narplioja šias rūmų intrigėles, kurios nereikšmingo piliečio akimis nevertos supuvusio obuolio. Jam rūpi žinoti, kaip vyksta gerovės valstybės statyba ir ką jau pavyko pastatyti jo išrinktajam. Kartais jam ir pačiam kyla minčių, kaip pagreitinti šią statybą. Jis norėtų pasikalbėti su savo išrinktuoju, išdėstyti jam savo idėjas, tačiau greitai paaiškėja, kad šis noras nėra abipusis. Niekas nenori jo nei matyti, nei girdėti.

Seimo ir ministerijų žmonės taip užimti, kad dažniausiai neatsiliepia telefonu. Jei atsiliepia, prašo išdėstyti raštu – ko tau prireikė. Jei išdėstai raštu, tai arba nieko neatsako, arba atsako po mėnesio, mat tiek daugiausiai leidžia laukti teisės aktai. Jei atsako, tai ilgame tekste pacituojami įstatymai, kiekviename puslapyje po dešimt kartų pakartojant frazę „nustato teisės aktai” ir naudojant „įjungto kvailio” stilių.

Jei dievai jums bus palankūs ir pavyks susitikti su norimu rūmų gyventoju, tai dar nesidžiaukite. Jus išklausys ir galbūt ką nors pažadės, tačiau nieko nepadarys. Jau išbandyta ir patikrinta.

Tarp rūmų elito ir piliečių tvyro neįveikiama užtvara, tarsi kokia D.Trampo pastatyta siena su Meksika. Tai ar gali piliečiai jaustis gyvenantys savo valstybėje?

Nuo homo sovieticus iki homo economicus

Nuolat tenka susidurti su stebėtinu valdininkų nemokšiškumu. Jie ne tik nežino, ką privalėtų žinoti, bet net nežino, kad nežino. Tokiems geriau būtų mokėti algą, kad tik neitų į darbą ir savo neišmanymu nepridirbtų tiek, kad per dešimtmetį neiškuopsi. Yra pavyzdžių iš daugiabučių namų reguliavimo, kuriuos derėtų vadinti nesibaigiančia nacionaline nelaime.

Valstybės valdymo sistemoje, kur reikalingas gerokai platesnis išmanymas, dirba apatiški ir bijantys problemų vadovai. Nesidomima problema, nėra ambicijų susidoroti su eiliniais iššūkiais. Kita didelė bėda – empatijos trūkumas. Nėra noro nuoširdžiai pasidomėti nereikšmingų piliečių gyvenimu, savijauta, išklausyti juos – gal bendromis pastangomis pavyktų atrasti gerų idėjų gerovės valstybei.

Pasitaiko išimčių. Teko pabendrauti su socialinės apsaugos ir darbo ministru L.Kukuraičiu ir įsitikinti, kad jam nesvetimi nei neapsimestinis domėjimasis problemomis, nei noras jas išspręsti. Labai retas atvejis.

Tokią padėtį lėmė žmonių mentaliteto pokyčiai. Per 30 metų mūsų žmogus pasikeitė. Jis jau kitoks. Tą padarė kapitalistinė sistema.

Įspūdingi rinkos ekonomikos pasiekimai sukūrė iliuziją, kad visi teigiami pokyčiai ateis savaime. Tereikia tik paskelbti laisvę, nedidinti mokesčių, šalinti visus suvaržymus verslui ir išvis kuo mažiau kištis į ekonomiką. Taip ir daroma. Iš valdžios išeinantys raštai baigiami simboliniu prierašu „Tikime laisve”. Atrodo, kad laisvė savaime padarys viską, kas reikalinga. Yra laisvė – dirbti nereikia.

Toks kraštutinumas gal ir tinka pradinėse kapitalizmo stadijose, esant dideliam prekių ir paslaugų trūkumui. Laisva rinka padarys labai daug. Bet tie etapai seniai praeiti. Lietuva yra išsivysčiusi valstybė, kuriai šiandien reikia susitelkti į sukurto produkto perskirstymą. Tam reikalingas geras reguliavimas, tačiau pasiekimų ta kryptimi nematyti.

Vakarietiškas individualizmas iškėlė individą virš visuomenės. Darbas visuomenei tarsi nuvertėjo, pasitraukė iš prioritetų. Įsigalėjo biurgeriška ideologija – praturtėk bet kokiu būdu, pasistatyk namą, nusipirk kuo didesnį džipą, apsitverk tvora ir nesikišk į tai, kas už tvoros.

Individų sambūris vietoj valstybės.

Valstybinė vertybių reforma

Pilietiškumas, bendruomeniškumas, empatija – tai vertybės, kurių šiandien labai trūksta. Jos suteikiamos ir įgyjamos šeimoje, mokykloje, aplinkoje.

Kad būtų įdiegtos vertybės šeimoje, reikalingas kartos pasikeitimas. Šiandieninėje šeimoje 40-mečiai tėvai patys augo kapitalizmo lietuviškosios modifikacijos sąlygomis, todėl reikalingų vertybių vargu ar patys turi. Mokykla tokius dalykus galėtų padaryti bent teoriškai, nes vyresni mokytojai dar nepersiėmė komercine pasaulėžiūra, tačiau tam reikia, kad mokytojai nebijotų nei mokyklos direktoriaus, nei savo mokinių.

Kas tada lieka?

Ekonomikoje gerai žinoma Dž.M.Keinso (J.M.Keynes) teorija teigia, kad ekonomikos krizių laikotarpiais vyriausybė fiskalinės politikos priemonėmis gali padidinti agreguotą paklausą ir savo intervencija kompensuoti rinkų nuosmukį. Panašų požiūrį galima pritaikyti ir auklėjamojoje-vertybinėje sferoje. Tam tikslui valdžia turi visas reikalingas priemones – TV, radiją, kitas medijas. Bet kodėl ji to nedaro?

LRT kanalas geriausiu laiku prieš „Panoramą” transliuoja loterijas su labai simpatiškomis ir labai įgrisusiomis vedėjomis. Garbingą laiką užima virtuvės reikalai, ko ne kas vakarą pasirodančios „Dviračio žinios”. Pasijuokti iš savęs sveika, bet tą darant kasdien galima įsivaryti kompleksą.

Jei kokie visuomenininkai norėtų retsykiais gauti dalelę TV eterio, jiems tektų susimokėti tūkstančius. Atsakingi TV darbuotojai, pasiekiami tik e-paštu, nesileidžia į kalbas su nereikšmingais piliečiais. Iš žmonių mokesčių išlaikomas TV kanalas žmonėms uždarytas, tačiau prieinamas loterijoms dėl komercinių sumetimų. Kaip tada vertinti LRT tarybą, atsakingą už laidų turinį? Nesenoje laidoje M.Majauskas tryško šventu pasipiktinimu, kad kažkas drįsta pasikėsinti į LRT tarybos nepriklausomybę ir kištis į laidų turinį. Konservatorių supratimu, valstybinio kanalo paskirtis – uždirbti gerus pinigus laidų vedėjams ir darbuotojams.

Valstybės laikraščio nėra. Pirmieji valstybės asmenys kreipiasi į žmones vien per didžiąsias šventes. O juk galėtų bent kas ketvirtį papasakoti, kaip kuriama gerovės valstybė, kokios sėkmės ir nesėkmės pasitaikė šioje statyboje. Bet to nėra ir tai dar sykį parodo, kaip toli mūsų valdžia nuo žmonių.