Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ne, Popiežius nepasisakė už Partnerystės įstatymo projektą

Kaip ir kitose valstybėse, taip ir Lietuvoje homoseksualių porų gyvenimo teisinis reguliavimas tapo svarbia politine tema. Nesvarbu, kaip pasibaigtų Seimo rinkimai, Lietuvai artimiausiu metu teks priimti sprendimą šiuo jautriu klausimu.

Šiame kontekste itin aktualūs Popiežiaus Pranciškaus žodžiai, nuskambėję Evgeny Afineevsky filme „Francesco“ (liet. Pranciškus), kuris 2020 m. spalio 21 d. buvo pirmą kartą parodytas Romos kino festivalyje. Filme buvo sumontuotos iš konteksto ištrauktos seno interviu ištraukos, kuriose Popiežius Pranciškus kalbėjo, kad homoseksualiems asmenims reikalinga teisinė apsauga, o tuo tikslu verta sukurti civilinį įstatymą. Nors interviu darytas prieš porą metų, tačiau po filmo pasirodymo Popiežiaus pasisakymas sukėlė audrą viešojoje erdvėje – vertimai į skirtingas kalbas apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą.

Nenuostabu, kad pasitaikė ir spekuliatyvių ar tiesiog neatsargių vertimų bei iš jų sekusių klaidingų interpretacijų dėl teisinių ir teologinių terminų painiojimo. Pvz., Popiežiaus pasisakymo prasmę stipriai iškraipė LRT portale paskelbtas vertimas, neva Popiežius Pranciškus pritaria tos pačios lyties asmenų partnerystei ir teigia, kad homoseksualūs asmenys turi teisę kurti šeimas. Homoseksualių asmenų partnerystei palankiai Popiežiaus žodžius interpretavo ir kai kurie žinomi katalikų intelektualai.

Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Popiežius nekalbėjo apie homoseksualių asmenų santuoką ar partnerystę, bet tik apie „civilinio sugyvenimo įstatymą“ (filmo originale ispanų k. ley de convivencia civil; italų k. legge di convivenza civile). Daugumoje vertimų buvo minimas „civilinių sąjungų įstatymas“ (anglų k. civil union law; kitur italų k. legge sulle unioni civili). Vertimai, naudoję „civilinės sąjungos“ terminą, jau susiaurino popiežiaus pasisakymą, bet šis terminas taip pat yra gana abstraktus, nenusakantis įstatymo turinio.

Ką Popiežiaus žodžiai reiškia Lietuvos teisėkūros kontekste?

Ką Popiežiaus žodžiai apie „civilinio sugyvenimo įstatymą“ reiškia Lietuvai, atsižvelgiant į mūsų šalies teisinę sistemą ir egzistuojančias teisėkūros iniciatyvas? Aišku, kad Popiežius kalba apie homoseksualių porų teisinę apsaugą ir apie tai, kad ją turi nustatyti įstatymas. Lietuvos politiniame spektre dėl to abejonių nekyla – iš esmės visos partijos pasisakytų už, bet nesutariama, kokiu būdu: Partnerystės ar Bendro gyvenimo susitarimo įteisinimu.

Teisiniu požiūriu aktualu, ką Popiežius turėjo omenyje: 1) ar įstatymą, kuris numatytų tos pačios lyties asmenims teisę sukurti šeimą, analogišką vyro ir moters santuokai (Partnerystės įstatymo projektas); 2) ar tokį įstatymą, kuris šeimos santykių nekurtų, bet numatytų apsaugą ir reguliuotų kartu gyvenančių vienos lyties asmenų finansinius, paveldėjimo santykius, spręstų turto dalybų skiriantis klausimus, suteiktų socialines garantijas, teisę gauti informaciją ir rūpintis vienas kitu ligos atveju ir t.t.(Bendro gyvenimo susitarimo įstatymo projektas).

Teisės kurti šeimą klausimu būta skirtingų interpretacijų dėl iš konteksto ištrauktos Popiežiaus pasisakymo nuotrupos: „Homoseksualūs asmenys turi teisę būti šeimos dalimi. Jie yra Dievo vaikai ir turi teisę į šeimą. Niekas negali būti dėl to išmestas ar dėl to kentėti“ (angl. “Homosexuals have a right to be a part of the family. They’re children of God and have a right to a family. Nobody should be thrown out, or be made miserable because of it.”). Vertinant šią ištrauką interviu kontekste ir kartu su kitais Popiežiaus pasisakymais, matyti, kad jis turi omenyje šeimą plačiąja prasme, skatina artimuosius, tėvus neatsižadėti homoseksualių asmenų, „neišvaryti“ jų iš šeimos. Tačiau toks pasisakymas nereiškia teisės dviem vienos lyties asmenims kurti šeimą, kuri būtų analogiška vyro ir moters santuokai.

Taigi ne – Popiežius nepasisakė už vienos lyties partnerystę, kaip ją reguliuotų LR Civilinį kodeksą papildantis Partnerystės projektas. Juk partnerystė yra šeimos institutas, kuris tiek pagal Lietuvos teisę, tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją įtvirtintų santuokai analogišką šeimos kūrimo būdą. Teisiniu požiūriu homoseksualių asmenų partnerystė būtų lygiavertė vyro ir moters santuokai. Tai reiškia, kad valstybė vienodai vertintų ir pagal Konstitucijos 38 straipsnį privalėtų taip pat saugoti, globoti ir remti tos pačios lyties porų privatų gyvenimą ir santuokinę moters bei vyro šeimą (mokinių lytiškumo ugdymo programose, pagalbinio apvaisinimo finansavime ir kt.).

Popiežiaus pasisakymą apie homoseksualiems asmenims reikalingą teisinę apsaugą labiau atitiktų Lietuvoje parengtos Civilinio kodekso pataisos, kurios numato atskirą sutarties rūšį – susitarimą dėl bendro gyvenimo (toliau – Susitarimas). Šio projekto tikslas yra numatyti teisines garantijas ir išspręsti kartu gyvenančių asmenų praktines problemas, nesigilinant į jų privataus santykio pobūdį.

Susitarimas atlieptų poreikį apsaugoti homoseksualių porų teises ir interesus, tačiau jų santykius reguliuotų ne per šeimos, o per jungtinės veiklos institutą (kurio nuostatas šiuo metu teismai taiko spręsdami sugyventinių bylas). Kitaip tariant, bendrai gyvenančių asmenų, kurie nenori arba negali kurti šeimos, Susitarimo projektas neprilygintų santuokinei vyro ir moters šeimai.

Susitarimo projektui Seime jau buvo pritarta pateikimo stadijoje. Svarstymo metu jis galėtų būti toliau tobulinamas, kad kuo labiau išpildytų suinteresuotų grupių lūkesčius. Tačiau Susitarimo projektui išsakomas priekaištas, kad jis pažeistų lygybės principą ir diskriminuotų homoseksualius asmenis, nes jų santykiai nebūtų laikomi šeima.

Žmogaus teisės yra teisingumo principo reikalavimai

Vis dėlto žmogaus teisės yra ne bet kokie, o pamatinio – teisingumo – principo reikalavimai. Teisingumo principas teigia, kad vienodas situacijas turime traktuoti vienodai, bet skirtingas situacijas – skirtingai. Todėl visų asmenų lygybės ir orumo pripažinimas nereiškia, kad vienodai turi būti vertinamos ir jų gyvenimo situacijos. Pavyzdžiui, suteikdama medicinos praktikos licenciją valstybė skirtingai vertina medicinos mokslus baigusius ir nebaigusius asmenis. Tokia „diskriminacija“ yra pagrįsta ir nepaneigia asmenų lygybės principo, nežemina jų orumo.

Nereikia ir teologinių argumentų, užtenka biologijos, antropologijos, psichologijos, sociologijos ir kitų mokslų, rodančių, kad vyro ir moters santuoka dėl jai būdingų prigimtinių savybių objektyviai skiriasi nuo tos pačios lyties porų.

Visi milijardai gyvenančių ar kada nors gyvenusių žmonių yra kilę iš vyriškos ir moteriškos gametų. Kiekvienas LGBT narys taip pat turi biologinius mamą ir tėtį. Kitaip tariant, esminis šeimos principas – vyriškos ir moteriškos lyčių papildomumas – yra būtinas tiek vieno žmogaus, tiek visuomenės ir valstybės, tiek visos žmonijos egzistavimui. Šiuo požiūriu homoseksuali pora niekada nebus tapati vyro ir moters šeimai.

Nepaisant prieštaringų vertinimų, mokslinių duomenų visuma taip pat patikimai rodo, kad vaikams yra palankiausia augti stabilioje savo biologinių tėvų šeimoje (kad dėsniai turi išimčių, savaime aišku). Įteisinus partnerystę, homoseksualios poros galėtų įsivaikinti ar pagalbinio apvaisinimo (vėliau ir surogacijos) būdu susilaukti vaikų, tačiau jie niekada nebūtų abiejų partnerių biologiniai palikuonys. Visas šeimas valstybėje traktuojant lygiavertiškai, keistųsi ir biologinės tėvystės reikšmė, jos svarbos vaikams pripažinimas. Todėl partnerystės įteisinimas ne tik ignoruotų vaiko teisę turėti tėtį ir mamą, bet ir laikui bėgant leistų vis didesnį valstybės kišimąsi į šeimos gyvenimą, įvairiais formaliais pagrindais ribojant tėvų teisę auginti, auklėti ir ugdyti savo biologinius vaikus.

Taip, svarbu atsiliepti į Popiežiaus kvietimą ir įstatymuose nustatyti homoseksualioms poroms reikalingą teisinę apsaugą. Tam tinka Bendro gyvenimo susitarimo projektas. Tačiau neverta žengti toliau ir skirtingas situacijas sulyginti, įteisinant santuokai lygiavertę partnerystę.

Autorė yra teisininkė, LVI valdybos narė