Pasaulinėje žiniasklaidoje sprogus naujienai (kaip dabar aiškėja sumontavus popiežiaus kažkada kitame kontekste pasakytas frazes) apie tai, kad neva Popiežius „pritaria tos pačios lyties asmenų partnerystei”, „progresyvieji” Lietuvos katalikai neslėpė entuziazmo bei palaikymo tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimui.
Progresyvūs komentuotojai ypač stengėsi pabrėžti, kad nereikia per daug kreipti dėmesio į Tikėjimo mokslo kongregacijos 2003 paskelbtą dokumentą „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“. Nes neva šis dokumentas „nėra aukšto lygio dokumentas, o pastabos, Bažnyčios atstovai, dalyvaudami viešose diskusijose, galėjo naudotis šiuo dokumentu ir jame išsakytais argumentais“ – suprask dokumentas nepateikė jokio įpareigojančio Bažnyčios mokymo ir ligi šiol, kas norėjo, galėjo (nors neprivalėjo) vadovautis jame nurodytomis nuostatomis.
Bernardinai gudriai paaiškino, kad „dokumentas nepateikia „jokių naujų mokymo elementų“. Jis skirtas paaiškinti, kaip Bažnyčios mokymas turėtų būti taikomas konkrečioje situacijoje“ – suprask, kas jame rašoma yra ne Bažnyčios mokymas, bet tik taikymo klausimai (kurie juk suprantama gali laikui bėgant kisti).
Bene, daugiausiai dėmesio susilaukė buvusio ambasadorius prie Šventojo Sosto pasamprotavimai feisbuke. Buvęs ambasadorius savo poste minėtą Vatikano dokumentą nureikšmino iki kažkokios ne itin svarbios „instrukcijos“, kuri „negali būti laikoma definityvia“ ir yra tik kažkoks „provizorinis / ad hoc“ pasamprotavimas – suprask, Tikėjimo mokslo kongregacijos sukurptas rašinėlis skirtas neaiškų kieno diskusijoms. Ta pačia proga buvęs ambasadorius ryžtingai pareiškė, kad „tokia nuomonė [pritarimas homoseksualioms partnerystėms] Katalikų Bažnyčioje yra teisėta. Ir joks visuomeninkas ar politikas negali būti kaltinamas dėl jos laikymosi“. Ambasadorius dar paaiškino, kad „Bažnyčia neturi privilegijos nustatyti gyvenimo normų tiems, kas savęs nelaiko jos nariais“ – suprask, Bažnyčia šiais laikais tegali pasisakyti tik klausimai liečiančiais tikinčiųjų privačius tikėjimo reikalus. Galiausiai, buvęs ambasadorius nedvejodamas pareiškė, kad „nėra jokių racionalių „bendrojo gėrio“ argumentų prieš partnerystę, nes ji neturi jokios įtakos šeimos institutui“.
Žinoma, buvęs ambasadorius gali turėti savo nuomonę ir laisvai ją reikšti. Tačiau, jo nuomonė šiuo atveju ir tėra nuomonė mažai ką turinti bendro su Bažnyčios mokymu ar minėto Tikėjimo mokslo kongregacijos dokumento statusu bei paskirtimi. Pirmiausiai, pats Vatikanas šio dokumento nevadina „instrukcija“ ir tuo labiau nelaiko „provizoriniu/ad hoc“ dokumentu, kuriame nėra nieko kas įpareigotų katalikus ir jų sąžines. Šio dokumento tikslas nėra pateikti naujo mokymo, nes jis remiasi jau egzistuojančiu Bažnyčios mokymu. Dokumento tikslas priminti esmines egzistuojančio Bažnyčios mokymo nuostatas aptariamu klausimu bei pateikti argumentus, kuriais galėtų vadovautis tiek vyskupai, tiek katalikai politikai bet ir visi žmonės (dokumento įžangoje pabrėžiama, kad šis dokumentas nėra skirtas vien tikintiesiems) įsipareigoję „skatinti bei ginti visuomenės bendrąjį gėrį“.
Dokumento pabaigoje aiškiai teigiama, kad „Bažnyčia moko, kad pagarba homoseksualiems asmenims jokiu būdu negali akinti pritarti homoseksualiam elgesiui ar homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui“. Taigi, arba skelbdami šį dokumentą tuometinis kardinolas Jozefas Ratzingeris ir tam pritardamas JPII neturėjo supratimo apie tai ko iš tiesų „moko Bažnyčia“, arba progresyviųjų komentatorių teiginiai, kad neva dokumente nėra pateikiamas definityvus Bažnyčios mokymas šiuo klausimu yra nieko verti. Ne didesnės vertės yra ir buvusio ambasadoriaus prie Šventojo Sosto teiginys, kad „nėra jokių racionalių „bendrojo gėrio“ argumentų prieš partnerystę“.
Žinoma, jūsų valia pritarti ar ne buvusio ambasadoriaus nuomonei. Bet, aš šiuo atveju labiau pasitikiu J. Ratzingerio kompetencija ir išmanymu, kuris dokumente aiškiai nurodo, racionalius argumentus apie tai, kad teisinio statuso suteikimas homoseksualioms poroms prieštarautų bendrajam gėriui.
Galiausiai, ne kažko vertas ir buvusio ambasadoriaus teiginys, kad pritarimas homoseksualioms sąjungoms Bažnyčios mokymo požiūriu yra „teisėtas“ ir jokiam katalikui visuomenininkui ar politikui negali būti dėl to priekaištaujama. Priešingai, Tikėjimo mokslo kongregacija aiškiai teigia, kad „[p]rieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai“.
Na, bet buvusiam ambasadoriui tai, regis, nė motais. Pasinaudojęs ažiotažu kilusiu dėl dokumentiniame filme sumontuotų Popiežiaus sakinių, jis lengva ranka nubraukia ne tik Tikėjimo mokslo kongregacijos su didele atsakomybę ir rūpesčių parengtą dokumentą (skirta padėti tikintiesiems likti ištikimiems Bažnyčios mokymui sudėtingais laikais), bet nubraukia ir jame pateikiamą aiškų Bažnyčios mokymą.
Kai Varlinas Juraičio laidoje paskelbė, kad pasaulio „anonai” atkasė, jog Popiežius yra satanistas – aš nieku gyvu nagalėjau patikėti ir tai nurašiau kaip eilinį netikinčiųjų briedą. Bet kai perskaičiau V. Sinicos straipsnį „Popiežius prieš Bažnyčią”…. tikrai susimąsčiau: „O kas galėtų paneigti galimybę, kad”… pats velnias įsitaisė Popiežiaus asmenyje, kad galėtų griauti Bažnyčią iš vidaus. Ko nepadarė šimtmečiai – vienas, jei ne satanistas, tai akivaizdžiai nupušęs popiežius sėkmingai atliks.
Dešiniųjų pergalės siekiantieji sugalvojo ir įvykdė šią akciją – paskleidė melagingą informaciją apie Popiežių.
Pederastų laisvės partija džiaugiasi rezultatais.