Nekvaršinčiau jums galvos, jei tai liestų tik mane ir būtų ne atsitiktinis susikirtimas fb, kokių kartais pasitaiko, o veikiausiai naujos tendencijos pavyzdys.
Ant pono M.Jastramskio sienos vyko diskusija apie laimėtų mandatų svorį, tad uždaviau jam klausimą, kaip reikėtų vertinti faktą, kad šiuose rinkimuose atėjo balsuoti mažiau nei 50 proc. rinkėjų, demokratijos, atstovavimo ir valdžios legitimumo požiūriu.
Ponas politologas atsakė kažką, mano supratimu, ne į temą, ir tuomet prasidėjo… Atsirado komentatorių, kuriems mano klausimas pasirodė labai juokingas ar net durnas. Na ok, gali būti ir taip, bet argumentai irgi sulaukdavo juoko, ne kontrargumentų.
Bet buvo ir tokių, kurie nepatingėjo apsilankyti mano sienoje ir puolė baisėtis, kaip aš neva drįstu publikuoti tam tikrus paveiksliukus (karikatūrą su trispalvėm). Taip pat man buvo išaiškinta, kad mano „kaip NS rinkėjos” pažiūros yra neteisingos, todėl privalau jas pakeisti.
Po truputį tai, ką būtų galima pavadinti, atsiprašant, šūdų malūnu, stiprėjo, „diskutantai” nebesivaržė su žodžiais ir patyčiomis ad hominem. Ponas įrašo autorius į tai nereagavo net paklaustas, ar jam atrodo normalu toks tonas? Priešingai, buvau apkaltinta pati ir pasakyta, kad mano komentarą ir jo giją ištrins. Puiku, tuomet blokavau jį pirma.
Čia, aišku, detalės. Esmė – šitie jauni žmonės, kaip supratau, Laisvės partijos rinkėjai, dabar jau pasijuto galį sau leisti viską, įskaitant atviras patyčias ir oponentų medžioklę (ironizavau, kodėl gi dar ne neteisingų pažiūrų skundimą „atitinkamoms instancijoms” ar net politinių priešininkų šaudymą, nors gal ateis laikas ir jam, jeigu jau dabar šitaip tiesiai reikalauja persiauklėti).
Tai priminė kitą neseniai nutikusį atvejį, kai virtualiame posėdyje vienas organizacijos darbuotojas turėjo nusiskundimų, išdrįso kritikuoti savo viršininką. Taip, jo šneka gal ir buvo kai ką erzinanti, ištęsta, nepatogi, nes žmogus akivaizdžiai jaudinosi. Tačiau, nors turėjo savo pasisakymą jau baigti, jam nebuvo leista šito padaryti – posėdžio moderatorius tiesiog jam atjungė mikrofoną.
Atrodytų, smulkmena, bet. Tas moderatorius yra žinomas ALF, kaip žinia, kovojančio už toleranciją, demokratiją ir žodžio laisvę, veikėjas.
Kaip čia neprisiminus A. Maceinos pranašiško 1948 m. straipsnio „Liberalizmo kelias į bolševizmą”.
Kokia šios pasakėčios moralė?
Jei tai buvo joks ne atsitiktinumas, o tam tikras besikeičiančio politinio klimato požymis, panašu, kad ideologinė kova tik stiprės ir radikalizuosis, gal net iki fizinių veiksmų, o šiandieniniai jaunieji laisvės šaukliai, net nepasikeitę savo nešamų plakatų lozungų, jau vis atviriau užčiaupinės kitaminčius, dvaro politologams tuo tarpu pritariamai linksint… Ir kad šioje kovoje nenumaldomai ir neklystamai jau dabar išsigrynina dvi pagrindinės priešpriešos – Laisvės partija ir Nacionalinis susivienijimas.
lietuviskuju chunveibinu?
Šaunuolė, Rasa, ir toliau taip tiesiai į smegenis visiems piliečiams, kurie dar žino kas yra bolševizmas, pats laikas, nes kuo toliau tuo mažės prisimenančių kas buvo ir kaip neoliberalizmas virsta bolševizmu.
Pjautuvo ir kujo fanatikus keičia kanapių ir sekso fanatikai. Kalbos ir veiksmai tie patys.
Puikiai pasakyta!