Jonas Jasaitis. Visuomenės pilietinės brandos būtinybė

Tiek Seimo rinkimai, tiek pandemijos plitimas, tiek kasdieninės kriminogeninės situacijos kronika vėl ir vėl patvirtina, kad per pastaruosius tris dešimtmečius išbarstėme Sąjūdžio metais jau pradėjusios formuotis pilietinės bendruomenės likučius.

Daugelis 1987-1991 metų liudininkų tuometinę nuotaiką iki paskutinių akimirkų prisiminsime kaip mus nepaprastai sutelkusią ir padėjusią įveikti didžiausius to meto išbandymus. Pamatę pakelėje stovintį ir pavežėti prašantį žmogų nė minutei nesudvejodavome, o per tą pusvalandį ar net dar trumpesnį laiką su netikėtu keleiviu išsišnekėdavome lyg seni geri pažįstami. Į bet kokią smirdinčio režimo provokaciją atsakydavome stoiškai, lyg su humoru: „Tik nereikia mūsų gąsdinti…“

Bet nuo 1992-ųjų metų rinkimų, kai į valdžią per mūsų pačių naivumą sugrįžo kolaborantai – anų laikų „ūkininkai“, mus tarsi kažkas pakeitė, o kai kuriais atvejais lyg ir sugrąžino į praeitį. Prasidėjo „prichvatizacija“, „investicinių čekių“ dalybos, susiformavo atvirai veikusių nusikaltėlių gaujos: visokie „agurkiniai“, „tulpiniai“, „šmikiniai“, „švininiai“, „daktarai“ ir „brigados“, ir t. t.

Bet kuriam bent kiek teisėsaugą išmanančiam žmogui buvo aišku, kad tas apgailėtinų valkatų gaujas buvo galima sunaikinti per keletą savaičių, tačiau tuo metu valdžiusieji nieko tuo klausimu nedarė. Buvo sakoma, kad staiga išlindę nusikaltėliai turi „stogą“, tačiau akyliau stebint liko nebeaišku, kas kam čia yra tas „stogas“: nusikaltėliams – kažkas esantis valdžioje, ar pačios nusikaltėlių gaujos – sugrįžusiems į valdžią.

Tokiomis sąlygomis besąlygiškai turėjęs vykti desovietizacijos procesas buvo tarsi išbrauktas iš politinės darbotvarkės, muilinant patiklių „žiūrovų“ akis atvira demagogija: „Mes ir tada dirbome Lietuvai…“

Todėl net dabar Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Endriukaitis, ką tik užbaigęs knygą „NIURNBERGO NEBUVO. Labas, mes čia“ su skausmu konstatuoja, kad praktiškai bet koks bandymas priminti sovietinių budelių ir uolių jų tarnų – kolaborantų nusikaltimus atsimuša lyg į geležinę uždangą ir šiandien atsakingas pareigas teisėtvarkos institucijose užimančių asmenų unisonu kartojamą taktiką: „Veikė pagal tuo metu galiojusius įstatymus“, „vykdė pagal užimamas pareigas pavestas užduotis“. Ypač mėgstama atsirašinėjančių frazė, kad „procesinių pažeidimų nėra“. Atsirašinėjama taip, tarsi kalba eitų ne apie už Lietuvos laisvę kovojusių patriotų žudynes, masinį jų šmeižimą, šeimos turto užgrobimą ir jos narių su mažamečiais vaikais trėmimą į mirties stovyklas, o apie kažkokį nereikšmingą rutininį veiksmą – nešvarių drabužių valymą ar rudenį prikritusių lapų grėbimą.

Todėl ar reikia stebėtis, kad ir tiriant pirmuoju atkurtos nepriklausomybės dešimtmečiu vykusį dar nuo tarpukario sėkmingai veikusių pramonės įmonių išdraskymą ir masinį darbo vietų naikinimą, reketą, paslaptingas žūtis ar net valstybės stabilumui grėsusius nusikaltimus (bandymus kėsintis į valstybės teritorinį vientisumą Pietryčių Lietuvoje, geležinkelio tilto sprogdinimą ir kt.) nemaža dalis stambių nusikaltimų iki šiol neištirta arba apsiribota tik kokio nors mažaraščio valkatos nuteisimu.

Kasdien stebimės kelių policijos dešimtimis sulaikomų girtų ar dar nuo nežinia ko apkvaitusių, atsiprašant, vairuotojų elgsena, fiksuojame žūtis pėsčiųjų perėjose, deginamus sodo namelius ir net miestelių sodybas bei gaisruose žūstančius ir visokiuose vandens telkiniuose paskendusius žmones.

Be maišo svaigalų nebesugebame įsivaizduoti laisvalaikio. Gėrėme per karantiną, dar pasiučiau geriame po karantino, kaupiame tuzinus butelių įsivaizduojam naujam karantinui…

Keikiamės „Facebook“ ir e-svetainių publikacijų komentaruose, tarsi lenktyniaudami, kas šlykščiau ir absurdiškiau pakeverzos eilinę nesąmonę. Keikiame ir savivaldos institucijų, ir centrinės valdžios atstovus, rašinėjame, kad nebetikime net gana neseniai išrinkto Prezidento teiginiais.

Ką tik lyg ir bandėme rinkti naują Seimą. Balsuoti atėjo net gerokai mažiau nei pusė turinčių teisę balsuoti. Iš tikrųjų nelabai ir mokėjome ta teise pasinaudoti. Mūsų politinis išprusimas vis labiau primena kažkokios, gal net išgalvotos primityvios tautelės skaičiavimo įgūdžius: vienas, du ir „daug“. Taigi skaičiuojame iki trijų.

Šiemet dauguma taip skaičiavo: „konservatoriai“, „valstiečiai“ „ir kiti… Neprisimenu, kas jie tokie, per televiziją jų nerodė…“ Kai kas ieškojo naujo gelbėtojo: „O, čia ta kažkokia kažkokios laisvės partija. A, čia tos, kuri net televizijoje keikiasi… Tai gal panaši į mus?

Pabalsuojam…“ Kai kam pasirodė įdomus senasis, daugybę kartu apsimelavęs žaidėjas, vėl atstovaujantis „darbo“ partijai: „Lyg ir savas bičas. Ir dar prie pinigo. Juk daugiausiai portretų prikabinėjo…“

O kas patingėjo aiškintis, ką siūlo tie, kurių per televiziją nerodo, išvis neatėjo: „Išrinks ir be manęs, juk vis tiek tie patys valdys…“ Tai koks čia Seimas, jei jį išrinko mažiau kaip pusė rinkėjų.

Koks bendras šių metų balsuotojų „vardiklis“? Netikėjimas niekuo, kartais net ir savimi. Netikėjimas taisyklėmis: „Skaičiau feisbuke, kad jokio kovido nėra. Ir iš mano pažįstamų niekas neserga…“ Taip buvo nusprendę ir raseiniškiai. Kol tas virusas šimtais neišplito, jie net tikrintis atsisakinėjo. Matyt, jau buvo visai pamiršę, ką Maironis rašė „Raseinių Magdėje“:
Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia grynai dvasiai tiek sveiko peno!

Berods per tuos tris dešimtmečius kelyje į ekonominę gerovę tikrai toli pažengėme. Net kitų valstybių atstovai tai mato. Bet, žinoma, visada galima norėti daugiau. Vargu ar tikrai šiuolaikiškas yra tas, kuris geba matyti ir jausti tik tai, ką turi kišenėje arba lėkštėje. Neretai net nepastebintis, ką kiti gražaus daro arba jau padarė. Pasižiūrėkime į savo akademinę bendruomenę.

Tikrai nepavadinsime jos susitelkusia ir turinčią aiškią valstybės raidos viziją. Štai vieno universiteto atstovai jau įtikinėja, kad tik jie geriausiai sugeba auginti krevetes, net nepasidomėję ar pamiršę, kad prie jūros įsikūrusio universiteto mokslininkai jau yra gerokai toliau analogiškuose tyrimuose pažengę. Dar kiti įrodinėja, kad tapo regioninės politikos pirmeiviais, nors kitose institucijose dirbantys jų kolegos jau kuria regioninių inovacijų centrų tinklą.

Prie tokio nesusižinojimo ir net nenoro domėtis kitų Lietuvos institucijų veikla labai prisideda ir dabartinė mokslo rezultatų vertinimo metodika. Didžiausi balai skiriami už publikacijas užsienio šaltiniuose, nors jų darbų Lietuvoje niekas net nėra matęs. Tie, kuriems labiausiai rūpėtų šių tyrimų pritaikymo galimybės, apie tyrimų rezultatus net neinformuojami.

Ar tikrai tos leidyklos, kurių atstovai net nelabai žino, kur yra Lietuva, už didžiulius pinigus išspausdinę mūsų tyrėjo straipsnį, yra kelis kartus vertingesnės už mūsų pačių mokslo centrų leidyklas, savos valstybės skaitytojams padovanojusios solidžias monografijas, kurių išvados tikrai prisideda prie mūsų pažangos?

Jokiu būdu nesiruošiame menkinti mokslo tyrimų tarptautiškumo, bet ar tikrai nesame įpuolę į kitą kraštutinumą? Jei net pradedantys mūsų socialinių (ekonomikos, edukologijos, viešojo valdymo, verslo diversifikacijos ir kt.) problemų tyrėjai cituoja dešimtis užsienio autorių, bet yra visiškai nesusipažinę su Lietuvos tyrėjų darbais, beje, sulaukusiais ir tarptautinio pripažinimo, tai ar tikrai čia viskas „OK“?

Neseniai teko recenzuoti jaunų tyrėjų parengtą apžvalgą apie bendrojo lavinimo mokyklų auklėtinių pasirengimą rinktis profesiją. Apžvalgoje buvo įvardintos kelios dešimtys užsienio tyrėjų, bet nepaminėtas nė vieno Lietuvos mokslininko darbas, skirtas šiai tematikai. Išgirdusios tokį nusistebėjimą, autorės pareiškė, kad čia Lietuvai – visai nauja sritis ir teks remtis tik kitų valstybių autoriais.

Kai kartą savo studentų užklausėme apie Lietuvos mokslininkus, kurių darbai yra įnašas į pasaulio mokslą, išgirdome, kad tokių išvis negalėjo būti, nes čia tik dabar tokie tyrimai prasideda. Išvydę vos kelių tarpukario mokslininkų veikalus, apstulbo: „Reaktyvinio judėjimo tyrimai, raketų konstrukcijos… Lietuvoje, 17-ajame amžiuje? Elektrolizės tyrimai Pakruojyje, tame užkampyje. Aviacijos aparatų kūrimas kažkur Žemaitijoje? Kodėl mums apie tai niekas net neužsiminė…“

Kas atidžiai nagrinėjote „Lietuvių enciklopediją“? Visus 37 tomus? Juk iki šiol esame niekieno nepralenkta pasaulio tauta, sugebėjusi išeivijoje, be jokių ES projektų ar JAV fondų išleisti savos valstybės enciklopediją neįkainojamą paminklą.

Ar dabar likome tik pirmaujanti pagal išgerto „šamarlako“, kiekį ir skyrybų skaičių? Kodėl dabar save taip nuvertinome?