Ruslanas Baranauskas – humanitaras, Lietuvos mokslininkų sąjungos narys
Artėja pirmosios korona viruso pandemijos metinės ir nepaisant šiurpinančios statistikos, pasaulio išmintingieji juk nepadėjo bendro parašo, kad viską konservuojam, nereikia mokslo, žinių.
Nors kas žino, kur buvo suredaguotas scenarijus švietimo sistemą paversti sovietiniu gazuoto vandens automatu, kur paspaudus mygtuką žalią – gira, raudoną – sultys, mėlyną – limonadas.
Kai esi profesionalas, labai nesunku surasti atsakymus į bet kurį fundamentalų klausimą.
Kokį moksleivį paruošime praktiniams gyvenimo iššūkiams, jeigu pamokos vyksta sunkiai pasiteisinančių programėlių pavidalu?
Apsilankykime bet kuriame Lietuvos mieste, o ypač provincijoje.
Europos lėšų įsisavinimui galo nematyti per rausiamus griovius, tranšėjas, renovacijas. Interneto ryšys kaip žmogaus nuotaika – ji yra, tai ji vėl išnyksta.
O jaunuolis privalo atsakyti raštu į testus, pratybų sąsiuviniuose klausimai ne iš vadovėlio teksto. Ne kartą esu rašęs – įveskime užklasinius skaitinius visose pamokose, nes tūlas šeštokas privalo žinoti visus neolito, mezolito, paleolito chronologinius tarpsnius, lokalizaciją.
Ką mes rengiame bendrojo ugdymo įstaigose? Poliglotą, kritinio mąstymo asmenybę, ar streso, nemigos subjektą?
Susivienijus mažosioms partijoms dar turėjome šansą atsisakyti namų darbų, biurokratinių agentūrų ir plėtotės centrų, kur prie vienos programos sėdi po aštuonis metodininkus, kurie nieko konceptualaus nepasiūlo.
Pagaliau ar patiems pedagogams negėda uždusinti metodine periodika? Kur jūs rajoninėje spaudoje matote direktoriaus publikaciją, įžvalgą?
Kokius turėsime baigiamųjų egzaminų kaštus?
Gal jų ir neprireiks, žinant, kad Klaipėda nebesudaro etnokultūros, etnologijos kursų, netgi istorikams nebėra magistrantūros grupės. Juk prievaizdas S. Skvernelis seniai konstatavo, kad mūsų nacijai gana dviejų universitetų, – Vilniaus universiteto ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto, ko gero?
Ne madoje edukologai, archeologai, agronomai, civilinės saugos specialistai?
Matematiką zoom variante dar suprantu, spręsti lygtis, aksiomas, teoremas galima kompiuteryje nuosekliai, atidžiai, tačiau kaip per atstumą išnagrinėti karikatūrą, šaltinį, savo akimis pamatyti kirilicos šriftą – nebeišmąstau.
Kaip išmokti taisyklingai varytis kamuolį, pajusti molio elastingumą keramikoje, stebėti skysčių difuziją ir pan.?
Tai jeigu su rizika leidžiama veikti kavinėms, barams, restoranams, džiūgaujama dėl visuotinio testavimo, tai leiskime ir grupelėms vaikų apturėti gyvo komunikavimo jausmą.
Pagaliau, kur yra raiškusis pasakojimas prieš klasę, auditoriją, oratorinis menas, debatai, diskusijos? Ar mokyklose negali vykti konferencijos, plenerai, lankytis lektoriai?
2021 metais viliuosi išleisti galbūt vieną knygutę šalies švietimo sferoje, kur imperatyviai raginu mokinius patiems reikalauti iniciatyvumo, privalomo elektroninių laiškų atsakymo iš visokiausių valdininkų, kurti padalomąją medžiagą, moderuoti forumus ir pan.
Juk akivaizdžiai matome lobistų vykdomą švietimo pasukimą liberalizmo maršrutu ir krūpčiojantį ministrą, kuris neturi jokio autoriteto pilietinės visuomenės akyse.
Vis dėlto bent „Pozicijos” komentaruose susitarkime diskutuoti, nesipravardžiuodami, vienas kito nežemindami. Autoriaus straipsnis išreiškia tik jo nuomonę, tačiau rėkauti, kad jis „runkelis”, neva nesuvokiantis esminių edukologijos principų, negalima. Toks „smoko” komentaras parodo ne autoriaus, bet paties komentartoriaus” smoko” (skonio) stygių. Išmokime išgirsti ir mokytojo nuomonę. Nesutinkame – diskutuokime, bet nesikoliokime.
Ziauru kai humanitaras VISAI neraukia kam „kalimas” ir intensyvus mokymasis reikalingas. Runkeliukui Ruslaneliui paaiskinsiu – kad sentveje Alzhemeriu nesusirgtum. Asociatyvinius neuro tinklus AKA ziniu bagaza formuoti reikia tada, kada jie lengvai formuojami. Ne tada, kai jau velu – vyresniame amziuje.
Humanitarai yra XXI amziaus nelaime.