Vokietija stojasi ant kojų: šalies atsakas į Didžiosios Britanijos Nepriklausomybės partijos veiklą (ang. Ukip) – Alternatyva Vokietijai (vok. Alternative Für Deutschland), sulaukė didžiulio pasisekimo vietos tarybos rinkimuose, laimėdama daugumą trijose žemių parlamentuose. Europą vis dar gaubiantis Aušvico šešėlis turi didelę įtaką sprendžiant imigracijos ir tautiškumo problemas, versdamas žmones, ypač Vokietijoje, nerimauti.
Šios partijos populiarumo augimą lėmė ir Angelos Merkel sprendimai priimti virš milijono imigrantų iš Artimųjų Rytų. Toks kanclerės poelgis istorikų bus vertinamas kaip neabejotinai vienas trumparegiškiausių didelį poveikį sukėlusių XXI amžiaus pradžios įvykių.
Tačiau baiminamasi ir dėl to, kad Alternatyva Vokietijai (AfD), kaip ir prancūzų Nacionalinis frontas (FN) bei D. Trumpas atstovauja radikalioms srovėms, kurios kelia grėsmę nusistovėjusiai tvarkai. Neseniai teko sudalyvauti debatuose dėl Brexit, kuriuose oponentai, pasisakantys prieš išstojimą, teigė, jog žmonės privalo susivienyti tam, kad galėtų kovoti su tokiais kaip AfD. Tvirtinama, jog pasitraukus iš ES, Didžioji Britanija tik pakurstys nacionalizmo judėjimus, todėl privaloma daryti viską, jog būtų parodyta parama liberaliomis vertybėmis grįstam, valstybes apjungiančiam tarptautiškumui ir multikultūralizmui.
Britų filosofas Rogeris Scrutonas savo knygoje The Uses of Pessimism tvirtina, jog anksčiau minimas politinei kairei būdingas modernusis universalumas kilęs iš senosios utopizmo tradicijos, kuriai būdinga nuostata, jog santvarkos problemos gali būti išspręstos tik dar labiau įtvirtinant tą pačią santvarką.
Europos Sąjunga, kaip ir sovietinis komunizmas, realiai yra neįgyvendinamas tikslas, pasirinktas dėl savo abstrakčios idėjos tyrumo. Joje sujungiami visi skirtumai, išsprendžiami visi konfliktai ir žmonija suvienijama į metafizinę sąjungą, kuri, atsižvelgiant į šios pobūdį, negali būti niekieno kvestionuojama. Todėl visi nusikaltimai, įvykdyti šios utopinės idėjos įgyvendinimo kelyje, laikomi nukrypimais, iškrypimais ir išdavystėmis, nuo kurių idealioji sistema ir kuriama apsisaugoti.
Eurofederalizmas nėra komunizmo atitikmuo, o Europos Sąjunga nėra SSRS. Tačiau eurofederalizmo šalininkai viliasi, jog vienas iš būdų, galinčių padėti įveikti centrinius šios filosofinė idėjos trūkumus yra tiesiog dvigubai mažesnės pastangos su juo kovoti. Sovietų teoretikai ignoravo prigimtinį žmogaus polinkį pirmiau pasirūpinti savimi bei savo artimaisiais nei abstrakčiais nepažįstamaisiais. Tuo tarpu eurofederalistai ignoruoja žmogaus prigimtinį polinkį dalintis socialine ir politine erdve tik su tais, prie kurių esame prisirišę. Toks nusistatymas yra pagrindinė priežastis, kodėl A. Merkel ir kitų ES valstybių vadovų keliama demografinė sumaištis niekada nebus gerbiama. Tai tebus laikoma iškreiptu požiūriu į valstybės idealus.
Atsakas „ksenofobijai ir rasizmui“ – arba, kaip tai dar vadinama, „žmogiškajai prigimčiai“ – visada bus daugiau tokios politikos, kuri prieštarautų prigimtiniams žmonių polinkiams. Todėl ten, kur federalizmo ideologija patirs žlugimą ir supervalstybių idėja taps kandžios pašaipos objektu, dėl to visada bus kaltinami tik nacionalizmas ir ksenofobija, bet ne pati supervalstybės idėja. Federalizmo šalininkai greičiausiai liks akli tokiam prieštaravimui, nes jie sudaro tą Vakarų visuomenių mažumą (sakyčiau, nuo 5 iki 15 proc. populiacijos), kuri jaučia menką prisirišimą prie savo bendruomenės nacionaliniame lygmenyje.
Šis prisirišimas, kuris sieja daugumą žemyno gyventojų, kiekvienam asmeniškai gali neatrodyti itin svarbus kasdieniame gyvenime. Bet žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, kaip rašė filosofas R. Scrutonas, nacionalinės valstybės vyrams ir moterims leido sukurti institucijas, įpareigojančias šalies lyderius ir atstovus atsakyti už viską, kas tik susiję su bendruoju interesu. Štai kodėl šalys, daug seniau puoselėjančios savo nacionalinę tapatybę, susiduria su daug mažesniais korupcijos ir žymiai didesniais pasitikėjimo mastais.
Be bendrojo intereso pajautos, daugiatautės valstybės paprasčiausiai pasmerktos žlugti, ir manau, kad ES netaps jokia išimti. Tačiau atkakliausi jos šalininkai, matyt, ir toliau tebetvirtins, jog viskas buvo įgyvendinta netinkamai.
