Ramūnas Trimakas. Bolševizmo dvasna gyva, totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais

Anapus bei šiapus Atlanto vandenyno konformistinė taip vadinama žiniasklaida, Lietuvoje veikiantiems atitikmenims neatsiliekant, kasdien entuziastingai primena, kad netrukus iš ovaliojo kabineto daiktus turės susipakuoti ir dingti Donaldas Trumpas. Vis dar einančiam Jungtinių Amerikos valstijų prezidento pareigas drėbiami kaltinimai, neva šis neteisingai ir neteisėtai elgiasi.

Kaip moralinis orientyras pateikiamas Džordžas Baidenas ir jo pasekėjai, kaltinantys D. Trampą „gėdingu elgesiu“. Pavyzdžiui, neva šis trukdąs perimti valdžią ir valstybinių institucijų kontrolę. Tiek save žurnalistais vadinantieji, tiek Dž. Baideno politinė grupė visai neketina prisiminti paprasto fakto, kad JAV Konstitucija nėra nei panaikinta, nei perrašyta. Įstatymai, reglamentuojantys pergalės rinkimuose pripažinimo, o taip pat valžios perdavimo tvarką, nėra atšaukti.

Jokiems žurnalistams nesuteikta teisė savo nuožiūra skelbti patinkantį asmenį JAV prezidentu. Tai yra ne žurnalistinė, bet juridinė procedūra. Vis dar vadovaujamasi ne Čingischano jasomis, Kalabrijos ‘Ndrangheta’os mafiozų „garbės kodeksu“ ar JAV dalies žurnalistų, nesvarbu, kokie jie „liberalūs“, „progresyvūs“ bei kairuoliški būtų, norais. Remiamasi rinkimų rezultatų sertifikavimo tvarka.

Reikalo esmė yra ne kuri žurnalistų bei politinio isteblišmento dalis prieš D. Trampą ar už Dž. Baideną. Reikalo esmė yra rinkimų skaidrumo ir teisingumo užtikrinimas, tvarkos palaikymas, klaidų išaiškinimas, abejonių pagrindimas arba išsklaidymas. Pavyzdžiui, Džordžijos valstijos sekretorius Brad’as Raffensperge’as oficialiai pranešė, kad kiekvienoje rinkiminėje apygardoje bus kruopščiai, dalyvaujant stebėtojams ir teisėsaugos pareigūnams, rankomis perskaičiuojami balsavimo rezultatai, patikrinant kiekvieną biuletenį. Užtat dažna(s) komentuotoja(s) Lietuvoje nepalaužiamai įsitikinusi(-ęs), jog visa tai „feikas“, dar vienas „nukryžiuotas berniukas“ – visai nesvarbus, apie ką pranešama. Ar apie žurnalisto atliktą tyrimą ir išaiškintą vis dar balsuojantį seniai mirusį konkretaus asmens tėvą (bei kodėl taip galėjo atsitikti), ar partijų narių arba pareigūnų ištartus pareiškimus, kurie nėra propagandinio serialo „TASS-as įgaliotas pranešti“ tęsinys. Kalbame visai apie ką kitą, t. y. sąžiningus rinkimus ir visiems vienodų taisyklių taikymą, taip pat landų pažeidimams daryti pašalinimą.

Nei melasklaidininkai, nei jų transliuojamu „produktu“ apnuodytieji (nors atrodytų, jog homo sapiens atmintis turėtų būti ilgiau išliekanti nei auksinės žuvelės) nieku gyvu nenori prisiminti taip vadinamų „pirmųjų prezidentinių debatų“. Juose vedantysis Chris’as Wallace’s vienašališkai puolė D. Trampą ir palaikė Dž. Baideną. Tuo nesunku įsitikinti, įrašas vis dar pasiekiamas. Vedantysis Ch. Wallace’s labai aiškiai ir konkrečiai paklausė Dž. Baideno: „Ar Jūs paraginsite savo šalininkus išlikti ramiais kol balsai bus skaičiuojami, ir ar Jūs įsipareigote neskelbti pergalės, kol nebus pateiktas nepriklausomas rinkimų (rezultatų) patvirtinimas?“ (išrašas anglų kalba: „Will you urge your supporters to stay calm while the vote is counted, and will you pledge not to declare victory until the election is independently certified?“). Dž. Baidenas, tebetvirtinantis, kad yra puikios sveikatos, blaivaus proto ir aiškios sąmonės, atsakė glaustai bei aiškiai: „Taip“ (išrašas anglų kalba: „Yes“).

Dar kartą, skiemenimis, rišliai ir nuosekliai: oficialus rinkimų rezultatų patvirtinimas kol kas nėra pateiktas. Kai kurie žurnalistai, politikai ir užsienio šalių atstovai (kas, beje, gali būti įvertinta kaip kišimasis į JAV vidaus reikalus) pasveikino Dž. Baideną ir Kamalą Haris su pergale. Dž. Baidenas kartu su savo komanda reikalauja atiduoti jiems valstybės institucijų kontrolę ir valstybės valdymą. Ką tik Dž. Baidenas įtikinėjo priešingai, esą jis laikysis įstatymais apibrėžtos tvarkos, bet šiandies elgiasi priešingai. Kalbame ne už ar prieš Dž. Baideną, D. Trampą ar kurį kitą asmenį, bet apie nustatytos tvarkos laikymąsi.

Demokratų partijos šalininkai ir jų sąjungininkai, „švęsdami“ pergalę, rengia pogromus, puldinėja pareigūnus, marodieriauja. Pavyzdžiui, D. Trampo nekenčiantys anarchistai Oregono valstijoje, Portlende užpuolė Multnomah’o rinkiminės apygardos Dž. Baideno atstovų būstinę, ją nuniokojo bei „papuošė“ necenzūriniais užrašais „Fuck Biden“.

Pastaba ta proga: šią vasarą Vilniuje surengtame BLM smogikų palaikymo mitinge mūsų pareigūnams buvo į veidus baksnojama šūkiais „Fuck the police“. Kaip mums visiems išaiškino kompetetingi ekspertai, tai visai ne nusikaltimas, o solidarumo akcija, be to, tai yra metonimija. Apskritai, kelia nuostabą, kad minėtas šūkis įžeidžia valdžios institucijas. Pratęsiant tokius samprotavimus, „Fuck Biden“ yra visiška etiška solidarumo akcija ir būtų keista, kad ji galėtų įžeisti Dž. Baideną (būtent juk Džonas pats asmeniškai nepaminėtas) ir tai tikrai ne nusikaltimas. Metonimija, kaip jau buvo mums išaiškinta. Kitą vertus, JAV teisėsaugos atstovai laikosi priešingos nuomonės.

Šiai dienai faktai yra tokie: kol kas laukiama oficialaus rinkimų rezultatų patvirtinimo ir nugalėtojo prezidento rinkimuose paskelbimo. Per griežtai nustatytą laiką bus atliktas tyrimas ir pateiktas vertinimas, kadangi iš daugybės rinkimų apygardų sulaukta pranešimų apie pažeidimus, be to, pateikti teisiniai ieškiniai dėl galimai nusikalstamos veikos.

Ir dar tokia „smulkmena“: pakako Baltųjų rūmų spaudos atstovei Kayleigh’ai McEnany bei kitiems oficialiems prezidento administracijos atstovams numatyto susitikimo su žiniasklaida metu pranešti, kad bus pradėta patikros ir balsų perskaičiavimo procedūra, kaip pagrindiniai televizijos kanalai ir vėl nutraukė teisioginę transliaciją. Periodiniai leidiniai, pradedant „The New York Times“, užbaigiant „The Washington Post“ pratrūko kaltinimais Baltųjų rūmų atžvilgiu.

Teks ir vėl pasikartoti: dar to nebuvo JAV istorijoje, kad pagrindiniai žinių perdavimo kanalai cenzūruotų kol kas savo pareigas einantį prezidentą, taip pat reguliariai išjungtų tiesioginį eterį, kreipiantis jam pačiam arba jo atstovams.

Ar kada būta tokios susiskaldymo gylybės ir, atrodytų, nebeįveikiamo susipriešinimo? Net paskutinieji 1860-ieji metai – prieš prasidedant pilietiniam karui JAV – atrodo harmonijos etalonu, lyginant su tuo, kas vyksta mūsų dienomis. Anuomet JAV universitetų studentai nebuvo apsėsti jakobinų teroro idėjų ir nevartė statulų, vietoje jų iškeldami stabus masiniams žudikams, tokiems, kaip Maksimiljanas Robespjeras. Juodmarškiniai smogikai neklaidžiojo iš valstijos į valstiją, kryptingai puldinėdami policijos pareigūnus ir niokodami miestų bei miestelių centrus. Tais „neprogresyviais“ laikais net demokratų partijos politikai masiškai nenutraukdavo finansavimo teisėsaugos pareigūnams ir nedraudė jiems gaudyti žmogžudžius, prievartautojus ir marodierius, nesvarbu, kokia pastarųjų odos spalva bebūtų. Skirtingas politines pažiūras atstovaujantys žurnalistai pliekėsi leidinių puslapiuose, bet tokia visaapimančio provokacijų, melo, tikrovės neigimo ir kliedesių skleidimo sistema dar neegzistavo.

Pavyzdžiui, nebuvo tiek nebaudžiamai atvirų raginimų bei grasinimų nužudyti JAV prezidentą ar susidoroti su jo artimaisiais, kaip mūsų dienomis. Nesvarbu, kaip išrinktas prezidentas nepatiktų: ar Bendžaminas Harisonas, priėmęs kenksmingus JAV ekonomikai sprendimus, sukėlusius 1893 metų krizę, ar Ričardas Niksonas, tapęs 1972-1974 m. visuotinio pasipiktinimo bei paniekos objektu, nesulaukė tokio JAV pramogų industrijos įžymybių „dėmesio“ kaip D. Trampas.

Paskutinis toks „juokelis“ ištransliuotas šių metų lapkričio 8 dieną animaciniame seriale „Šeimos bičas“ (angl. „Family guy“). Remiantis siužetine linija, D. Trampas, Melania Tramp ir vice-prezidentas Maiklas Pensas pasikaria kalėjime. „Fantazijos“, „pokštai“, „pasiūlymai“ bei „performansai“ šia tematika nenutrūko visą D. Trampo kadenciją.

Tik keli pavyzdžiai ir daugybės: Džonis Depas teiravosi, kada gi pagaliau bus nužudytas JAV prezidentas, Maikas Rurkas išreiškė pageidavimą susidoroti su D. Trampu asmeniškai, daug kartų jį įžeidinėjo ir kartojo grasinimus, Madona viešai dalinosi savo troškimu išsprogdinti Baltuosius rūmus, Robertas De Niras sakėsi norintis trenkti JAV prezidentui į veidą, o Keti Grifin pozavo su nupjautos ir sukruvintos D. Trampo galvos imitacija. Galima vardinti, vardinti ir vardinti. Kairuoliškas internacionalas abiejuose Atlanto vandenyno pusėse džiugiai palaiko. Darniu choralu liejasi grasinimai D. Trampui ir jo šeimai vientisu skambesiu su Lotynų Amerikos diktatoriais, besiskelbiančiais liepsningais Karlo Markso pasekėjais, Šiaurės Korėjos kimais bei Irano ajatolomis.

Jeigu jūs neapdairiai pasidomėtumėte, kas gi nutiktų, tarkime, jei kokia „humoristė“ ar „politinė aktyvistė“ nuspręstų lygiai taip pat papozuoti su nupjauta ir sukruvinta Huseino B. Obamos galvos imitacija arba pavaizduoti animaciniame seriale Dž. Baideną kartu su savąja Džil Baideniene pasikorusius kalėjime, konkrečių pasiūlymų sulauktumėte labai greitai. Priminti nereikia, kad ne tik prasidėtų kairiojo agentūrinio tinklo puolimas, kaltinant „rasizmu“, „fašizmu“ ir t. t. bei atviri grūmojimai susidoroti. Teisėsauga nedelsiant imtųsi veiksmų, nes grasinimai ar raginimai nužudyti JAV prezidentą yra federalinis nusikaltimas, už kurį numatyta baudžiamoji atsakomybė (tame tarpe įkalinimas iki 5 metų).

Užteko muzikinės grupės „Creed“ dainininkui Scott’ui Stapp’ui privačiai tarp keturių akių leptelėti, jog mielai nudėtų H. B. Obamą, kaip jo žmona akimirksniu įskundė savo vyrą ir specialiųjų tarnybų agentai suėmė dainininką.

Nepergyvenkite, nei vienos iš minėtų antitrampinių įžymybių Temidės ranka nepasiekė. Kita vertus, selektyvinis teisingumas buvo uoliai įgyvendinamas H. B. Obamos prezidentavimo laikotarpiu. Antai kruopščiai sekamas ir nuolatos pjudomas rašytojas ir kino režisierius Dinesh’as Joseph’as D’Souza 2014 m. pervedė savo asmeninius 20 000 dolerius bičiulio Wendy Long’o politinei kampanijai paremti (ne demokratų partijos nariui, savaime suprantama). Taip buvo surasta proga užvesti bylą D. J. D’Souza’i, tiesa ne už H. B. Obamos kritiką, kad ir kaip norėtųsi, bet dėl neteisėtos finansinės paramos. D. J. D’Souza tais pačiais 2014 m. buvo pasodintas į kalėjimą, o 2018 m. gegužės 31 d. tuo metu naujasis prezidentas D. Trampas jį reabilitavo, sukeldamas eilinį amerikiečių kairiojo aktyvo įtūžį. Tuo tarpu Lietuvoje sulaikytas milardierius Ahmadas „Andy” Khawaja (Libano ir JAV pilietis), kaip mus informuoja „[…] buvo sulaikytas Lietuvos teisėsaugai sulaukus JAV Teisingumo departamento prašymo. Jungtinėse Valstijose įtariama, kad A. Khawaja buvusios kandidatės JAV prezidento rinkimuose Hillary Clinton rinkimų kampanijai neteisėtai pervedė 3,5 mln. JAV dolerių. “ Taip pat, kad jis buvo paleistas už užstatą. Teigiama, kad byla turinti politinę potekstę. Pasitikslinkime: tie patys įstatymai vieniems galioja, o kitiems ne? Visi vienodai lygūs prieš įstatymą, tik kai kurie lygesni? Ar, vis dėlto, kaip buvo pabrėžta, tai politinis procesas? Galimai inicijuotas dėl to, kas minėtas verslininkas pervedė vieną milijoną dolerių D. Trampo prezidentinės inauguracijos fondui (kas, beje, nedraudžiama ir visiškai legalu) atkapsčius senus prasižengimus?

O dabar ne tiek apie ateities planus, bet protų būklę. Mišelė Obama asmeninėje „Twitter“ paskyroje daugiau negu tiesiai šviesiai pasiūlė neužmiršti apie milijonus tų, kurie balsavo už „[…] melą, neapykantą, chaosą ir susikaldymą“. Pasirodo, dabar štai kaip apibūdinamas laisvas balsavimas už norimą kandidatą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tiesa, netruko kilti nuostaba ar net pasipiktinimas, tad M. Obama redagavo, papildė ir sušvelnino savo įrašus. Aktorius John’as Cusack’as tiesiai šviesiai trečdalį šalies gyventojų pavadino naciais, vadinasi, jo paties žodžiais tariant, priešais. Maiklas Saimonas (Michael Simon), buvęs H. B. Obamos administracijos analitikas, sudarė duomenų bazę, pavadintą „Trampo atskaitomybės projektas“. Šioje duomenų bazėje įrašyti visi „Trampo sikofantai“, kaip nurodo viena iš demokratų partijos lyderių Alexandra Ocasio-Cortez. Žurnalistė, „The Wahington Post“ straipsnių autorė Jennifer Rubin teigia, kad D. Trampą palaikiusieji neturi teisės dirbti kokį nors valstybinį darbą, privalo negauti pareigų korporacijose ar universitetų fakultetuose, tokie apskritai negali būti priimti išauklėtos visuomenės (citata originalo kalba: „[…] never serve in office, join a corporate board, find a faculty position or be accepted into ‘polite’ society“). Ir taip toliau, ir panašiai. Visa tai jau XX amžiuje daug sykių kartotas kursas. Nieko nepasimokyta.

Daugybę kartų buvo ištarta, jog JAV nėra susiskaldžiusios dėl rasės, odos atspalvio, lyties ar seksualinės orientacijos. Amerika yra susiskirsčiusi į protingus ir kvailius. Ir tik patys kvailiai susirieja tarpusavyje dėl rasės, odos atspalvio, lyties ar seksualinės orientacijos.

Liudytojai daug kartų įspėjo mus, surinko įkalčius ir patvirtinimus, smulkmeniškai išdėstė bei pateikė tikrovės fragmentus. Pavyzdžiui, Rhoda Power („Under the Bolshevik Reign of Terror“, New York, McBride, Nast & company, ltd., 1919) ar Arthur’as Koestler’is („Darkness at Noon“, Macmillan, 1940), kaip ir daugybę kitų, išdrįsusių prabilti. Ėjimas leftistinio pragaro ratu kartotas jau nesyk: esą žmonės nusipelno tik paniekos, jie yra bailiai. Įžeidžiantys terminai, priklausomai nuo vietos ir aplinkybių, gali keistis, pvz., drėbtelint klintonišką deplorables. Valdyti žmogiūkščius (nūdien išvadinamus „rasistais“, „seksistais“, „islamofobais“ ir kaipgi be bolševikinės klasikos – „fašistais“) gali tik visiškai jokių skrupulų neturinti(s). Visa kita yra gryniausi plepalai, literatūra, filosofija ir panaši muzika kvailiams. Kadangi laukiniai žmonės yra tas pats kas kriminaliniai nusikaltėliai, tai pirmučiausias valdžią užgrobusių leftistų reikalas – paversti visą šalį kalėjimu, mat kalėjimo gyvenimas žmonėms yra pats tinkamiausias. Minėtam tikslui įgyvendinti patys patikimiausi sąjungininkai yra tos šalies kriminalinės padugnės ir iš viso pasaulio nebesuskaičiuojamomis rujomis suvežami laukiniai.

Netekę laisvių šalies gyventojai išvaduojami nuo rūpesčių, kurie kankina savarankiškus ir atsakingus žmones. Patekusiems į kalėjimą niekas daugiau neberūpi, už juos galvoja kiti. Tokioje sistemoje didžiausi pasišventėliai yra kalėjimo vergai. Dėl to leftistai taip nuoširdžiai neapkenčia „vienaaukštės Amerikos“ ir priemesčių gyventojų, ūkininkų ir smulkių bei vidutinių verslininkų, taip pat visų, kurie gyvena savo galva ir nieko nekaulyja iš valdžios. Leftistų įtūžį sužadina krikščionių tikėjimas, tradicijos laikymasis, pagarba praeičiai ir dabarties akimirksnio vertinimas, atsargumas viliokliškų, o ypač utopinių pažadų atžvilgiu. Kaip ir darbščios rankos, užimtos darbu, o ne ištiestos išmaldai. Leftistai daro viską, kad visi aliai vieno jiems susierzinimą keliantieji žūtų. Jie nuolatos išsigalvoja bei vaizduoja tarpusavio kovas: „kilniųjų laukinių“ prieš „kolonizatorius“, Rytų kovą prieš Vakarus ar „nuskurdintų Pietų“ prieš „gerbūvio Šiaurę“, miesto prieš kaimą ir taip toliau. Menamos „kovos“ fronto linijos braižomos visur ir bet kaip.

Kuo daugiau nesantaikos pavyksta pasėti, tuo geriau, nes tik taip lengviau užgrobti valdžią ir ją išlaikyti. Šiose kovose leftistai nesiskaito su priemonėmis ir ginklais. Individas yra toks daiktas, kurį reikia naikinti. Tas, kuris nepritaria, bus pašalintas – kraujas yra geriausia pačios gamtos duota trąša. Kruvinos žmonių aukos yra gražus simbolis, gera pamoka ir kartu šventė.

Visa, kas mėginama įbrukti (tame tarpe ir pas mus, Lietuvoje), kaip „naujoji norma“, iš tiesų yra pačių kairiųjų, keičiančių nebent tuos pačius nuzulintus lozungus, daugybę dešimtmečių paeiliui prievarta kišamos senienos. Bolševizmo dvasna gyva, totalitarizmas grąžinamas septinmyliais žingsniais.