Vienu iš įdomiausių šių metų „Scanoramos“ kino festivalio kūrinių neabejotinai tenka laikyti rusų režisieriaus Iljos Chržanovskio juostą „DAU. Nataša“. Atsiliepimai apie ją labai nevienodi: vienus ji piktina, kitus – labai žavi. Bet visi kino kritikai šį filmą laiko nauju žodžiu kinematografijos mene.
Iš pradžių buvo Berlyno festivalis…
„DAU. Nataša“ – tai tik dalis iš 700 valandų trukmės kino ciklo, Iljos Chržanovskio kurto nebe vienerius metus ir pernai pademonstruoto Berlyno kino festivalyje. Ten jis atsidūrė daugybės skandalingų aptarimų centre. Ne vienas kilusio ažiotažo dalyvis atvirai piktinosi režisieriaus nusistatymu: mat daugiau kaip dešimt metų kūręs monumentalų ciklą, jis iš pradžių nė už ką nenorėjo rodyti publikai atskirų „DAU“ dalių. Jis svajojo kada nors parodyti visus 13 filmų, sumontuotų iš 700 valandų trukmės medžiagos (dabar tokių filmų jau 16). Tik po kurio laiko projekto kūrėjai nusileido, ir šitaip viena iš projekto dalių, „DAU. Nataša“, pasiekė Berlyną. Beje, prieš tai be skandalo neapsieita tėvynėje. Kai projektas buvo pasiūlytas Rusijos žiūrovui, keturi filmai iš dešimties nebuvo priimti demonstravimui, mat atsakingi asmenys juos įvertino kaip pornografinius. Spauda rašė, kad projekto kūrėjai padavė Kultūros ministeriją į teismą, bet kol kas jų ieškinys nėra patenkintas…
Bet grįžkime prie „DAU. Natašos“. Kaip ir visi minėto projekto filmai, šis buvo filmuotas be scenarijaus, o herojų vaidmenims atlikti pasirinkti neprofesionalūs aktoriai. Siužetas nukelia žiūrovą į niūrius sovietizmo ir KGB siautėjimo laikus. Juostoje pasakojama apie sovietinį mokslinį institutą, į kurį atvyksta padirbėti prancūzų fizikas. Aplinkybės susiklosto taip, kad vieno vakarėlio metu jis susipažįsta su institute dirbančia bufetininke Nataša. Tarp jų užsimezga intymus ryšys, apie kurį netrunka sužinoti atitinkamos tarnybos. Netrukus Nataša iškviečiama pokalbiui į KGB rūmus. Pokalbis virsta žiauriu tardymu, kankinimu, kol galiausiai palaužta bufetininkė sutinka bendradarbiauti su saugumo organais…
Iš esmės tai ir visas filmo siužetas. Tačiau šioje juostoje svarbiausia – ne jis, o itin savita ir originali Iljos Chržanovskio ir jo filmo bendraautorių kino kalba. Ją sunku atpasakoti. Visame „DAU“ projekte svarbiausia – ne turinys, o jo specifinės formos išraiška. Kino kritikai, rašantys apie „DAU. Nataša“, vieningai pažymi daugybę viena kitai tarsi prieštaraujančių jos pusių. Kad tai – kūrybiškai sukurtas meninis filmas, byloja originalus jo dizainas, įspūdingos dekoracijos, puikus operatoriaus darbas. Tačiau šią turtingą vizualinę raišką netrukus atsveria dokumentalaus reginio įspūdis: improvizuojami dialogai, spontaniškumas, personažų kalba, iš pirmo žvilgsnio atrodanti visai „be ryšio“, bet iš tikrųjų – labai įtaigi. Čia – viskas kaip tikrovėje, mat režisierius leidžia vaidmenų atlikėjams pasigerti iš tikrųjų, ir juos natūraliai vėliau pykina. Žiūrovai patiki viskuo, ir patiki besąlygiškai. Ašaros čia atrodo tikros, jausmai – nesuvaidinti, isterijos, beje, taip pat. Tarp vaidybos ir realybės čia – neįžvelgiamas skirtumas, ir tai stipru. Labai stipru.
„DAU. Nataša“ – tai filmas, pasakojantis apie negrįžtamą asmenybės (kokia stipri ji bebūtų) „ištirpimą“ kolektyviniuose sociumo ritualuose, jo žiaurume. Siaubingas aukos ir budelio bendravimas, jų tarpusavio supratimas bei vos ne kilusi simpatija – ir savotiškas sadomazochizmas, ir svarbus sovietinio gyvenimo bruožas.
Taip, filme sovietinės realybės daug. Čia – visuomenė, valdoma vyrų, kur nėra vietos šiltiems jausmams, užtat pilna kasdienio žmogaus žeminimo, prievartos ir paniekos. Sovietine realybe persmelkti visi „DAU“ projekto filmai, ji – režisieriui gerai pažįstama, jo, gimusio sovietiniais metais, sąlytis su ja itin stiprus.
„Sovietinis tvaikas dar neišsisklaidęs“…
Šitaip tvirtina Ilja Chržanovskis daugybėje savo interviu. Jis noriai pasakoja žurnalistams apie tą sovietinių laikų aplinką, kurioje pats augo, ir apie ankstesnį stalinizmo laikmetį bei gyvenimą jame: apie tai, nieko neslėpdami, jam porindavo artimiausi jo aplinkos žmonės.
Iljos Chržanovskio krikštatėvis, rašytojas Sergejus Jermolinskis, artimai draugavęs su Michailu Bulgakovu, buvo areštuotas, iš jo reikalauta apšmeižti Bulgakovą, pasirašant jį smerkiantį dokumentą. Jis to nepadarė ir nebe vienerius metus atsėdėjo kalėjime. „Ir mano tėvas (taip pat garsus kino režisierius – aut.) ilgus metus sėdėjo be darbo, – priduria Ilja Chržanovskis. – Kai 1968 metais, sukūręs filmą „Stiklinė armonika“, nuvyko jo „priduoti“ Valstybiniam kinematografijos komitetui, aplinkybės susiklostė taip, kad būtent tą dieną sovietinė armija įžengė į Čekoslovakiją. Rezultatas – filmą uždraudė, padėjo ant lentynos, o pirmasis jo variantas buvo tiesiog sunaikintas, sukapojant juostą kirviu į keturias dalis tiesiog kino studijos kieme.
O vėliau tėtis buvo išsiųstas „labiau pabendrauti su liaudimi“ dviems metams į karinį – jūrinį pėstininkų dalinį, siuntinėjamą į kovinių veiksmų vietas… O juk tai jau buvo švelnesni laikai. Mano močiutės, tėčio mamos, broliai dvidešimt metų atsėdėjo sovietiniuose lageriuose“.
Iš Iljos Chržanovskio atminties niekaip neišdyla epizodas, kaip tėvai vaikystėje jam parodė gatve einantį žmogų – tardytoją, kvotusį ir kankinusį garsųjį teatralą Mejercholdą. Ji, istorija, pulsavo čia pat, greta.
Režisieriaus dažnai teiraujamasi, kaipgi užgimė ir įsišaknijo tas sovietinio žmogaus genotipas, kurį jis dabar tiria savajame „DAU“ projekte. Ilja Chržanovskis atsako esąs tikras, jog šis genotipas klostėsi visus ilgus metus.
Tai – procesas, ir tame slypi visas siaubas. Sovietinė valdžia gyvavo ilgus dešimtmečius, ir visą šį laiką žmonių gyvenimą lydėjo represijos ir teroras. Visa, kas geriausia, šalyje buvo naikinama, pažangiausi žmonės puldinėjami. „O kas gi smerkdavo iškiliausius rašytojus, kompozitorius, dailininkus?
Jų kolegos! O tai ir yra genotipas! Ir šis sovietinis tvaikas dar nėra išsivadėjęs, jis tebetvyro, mes, kaip ir anksčiau, jį skleidžiam. Norint iš jo išsivaduoti, reikia suprasti, kas gi sudarė jo esmę. Kaip tik to ir siekiau, kurdamas savąjį „DAU“. Šis projektas – tai, pirmiausia, sovietinio genotipo tyrimo dalis“, – sako režisierius.
O Lietuvoje tie „kaliegos” kurie smerke, dabar po Chalturos ministerijos sparneliu siltas vieteles isirenge. Uz mokesciu moketoju pinigus.