Konstitucinis Teismas nutarė (KT), kad dvasininkų atleidimas nuo karo prievolės prieštarauja Konstitucijai. Šis nutarimas (ČIA) yra reikšmingas ne tik todėl, kad KT priėmė sprendimą ne tuo klausimu, kuriuo jis buvo prašomas pasisakyti, ne tik todėl, kad net du teisėjai (Gintaras Goda ir Danutė Jočienė – Tiesos.lt red. past.) pareiškė nesutinkantys su daugumos sprendimu, bet todėl, kad nutarimas atskleidžia daugumos KT teisėjų poziciją religijos ir tikinčiųjų piliečių teisių bei interesų atžvilgiu.
Kokia žinią Lietuvos visuomenei siunčia KT? Jei trumpai, tai pagrindinė žinia – karinio konflikto atveju tikinčių piliečių poreikis gauti religinius patarnavimus Lietuvos valstybei nėra svarbus. Dar daugiau – de facto visuomenei pasakoma, kad valstybei nėra svarbu, kad karinio konflikto atveju jos piliečiai galėtų laisvai atlikinėti religines apeigas ir praktikuoti tikėjimą.
Kuo grindžiamas KT nutarimas? Pagrindinis KT argumentas yra tas, kad nėra objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų dvasininkų atleidimą nuo karo prievolės. KT nuomone, dvasininkų atleidimas nuo karinės tarnybos nėra susijęs su objektyviomis aplinkybėmis ir todėl negali būti Konstitucijos požiūriu pateisinamas. Čia, žinoma, iš karto kyla klausimas, į kurį dėmesį atskirojoje nuomonėje atkreipė ir KT teisėjai D. Jočienė ir G. Goda – kodėl dvasininko statusas negali būti laikomas objektyvia aplinkybe, pateisinančia jo atleidimą nuo karo prievolės atlikimo?
Savo ankstesniuose nutarimuose KT yra konstatavęs, kad „konstitucinė minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra viena iš pamatinių žmogaus laisvių, kuri užtikrina galimybę įvairių pažiūrų žmonėms gyventi atviroje, teisingoje ir darnioje pilietinėje visuomenėje“, ir kad „ši laisvė – ne tik savaiminė demokratijos vertybė, bet ir svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos kitos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės“.
Konstitucijos 26 straipsnis nurodo, kad tikėjimo ir sąžinės laisvė be kita ko apima ir laisvę atlikinėti apeigas ir praktikuoti tikėjimą. Nors skirtingose religijose dvasininkų vaidmuo skiriasi, tačiau daugumos religijų išpažinėjai negali pilnai praktikuoti savo tikėjimo be dvasininko patarnavimų.
Katalikai be dvasininko negali patys sau paaukoti šv. Mišių, patys sau suteikti Bažnyčios palaminimo, pašventinti devocionalijų, atleisti sau nuodėmių. Tad dvasininko patarnavimai, kitaip nei teigia KT, nėra subjektyvi tikinčiojo žmogaus užgaida, bet objektyvi būtinybė tam, kad asmuo galėtų laisvai praktikuoti savo religiją. Tuo tarpu KT, savo nutarime ignoruodamas šia svarbią aplinkybę, tuo pačiu ignoravo ir klausimą – kaip dvasininkų šaukimas į valstybės tarnybą paveiktų kitas pamatines piliečių teises bei laisves, konkrečiai – pamatinę teisę į laisvą religijos praktikavimą?
Valstybės gynimas yra pamatinė kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. Tačiau, kaip nurodo savo nutarime KT, „pasirengimas ginti valstybę yra gana plati sąvoka“, apimanti ne tik piliečių pasirengimą ginklu ginti valstybę“, bet ir „su ginkluota gynyba tiesiogiai nesusijusias informacines-technologines, gamybines ir kitas panašaus pobūdžio priemones“. Tačiau KT neatkreipia dėmesio į tai, kad valstybės gebėjimą priešintis pirmiausia lemia ne informacinės-technologinės, gamybinės ar panašaus pobūdžio priemonės, bet piliečių dvasinis ir moralinis tvirtumas. Be tvirto nusiteikimo drąsiai gintį Tėvynę pavojaus akivaizdoje ir gamybinės priemonės, ir ginklai yra beverčiai. Tikinčiam žmogui šio tvirtumo šaltinis yra jo religija. Neatsitiktinai įprastas partizanų žeminės atributas buvo kryžius. Tarp karių, išgyvenusių karą, yra populiarus posakis – apkasuose netikinčių nėra.
Dvasininkas, eidamas tiesiogines savo pareigas, padeda kariams ir tikintiems valstybės piliečiams kritinėje situacijoje išlaikyti dvasinę pusiausvyrą bei moralinį atsparumą. Tai šalies gynybai yra ne mažiau svarbu nei KT nutarime minimos technologinės ar gamybinės priemonės. Todėl dvasininkų atitraukimas nuo jų tiesioginių pareigų siunčiant juos ten, kur tarnybą gali atlikti bet kuris kitas pilietis, šalies gynybai jokios pridėtinės vertės nesukurs. Greičiau atvirkščiai – daugybė piliečių konflikto atveju bus palikti be religinės atramos.
KT nutarime nemažai dėmesio skyrė teisei dėl pacifistinių ar religinių įsitikinimų atsisakyti tarnybos su ginklu rankoje. Tačiau sprendžiant dvasininkų atleidimo nuo karo prievolės klausimą, kalbama juk ne apie tai, ar kunigas prieš savo įsitikinimus nebus verčiamas tarnauti su ginklu rankose (tuo labiau kad Tėvynės gYnimas su ginklu rankoje neprieštarauja nei katalikų tikėjimui, nei krikščioniškai etikai). Kalbame apie tai, kas labiausiai atitinka visuomenės ir valstybės interesus karinio konflikto atveju – kunigo sielovadinė tarnystė ar jo tarnyba valstybinėje struktūroje.
Bažnyčia savo kanonuose sako, kad karo tarnyba mažai dera su dvasininko statusu ne todėl, kad katalikų tikėjimas būtų pacifistinė religija, bet todėl, kad tiek kariui, tiek užfrontėje likusiems jo artimiesiems labiau reikia ne dar vieno kario ar papildomo alternatyvios tarnybos tarnautojo, bet dvasininko, kurio patarnavimai religingam žmogui nėra pakeičiami. Ypač žinant, kad karinio konflikto atveju tikintiems žmonėms religinių dvasininkų patarnavimų poreikis nesumažėja, bet priešingai – išauga.
Įsivaizduokime situaciją, kai karinio konflikto atveju parapijos kunigai yra paimami atlikti tikrosios ar alternatyvios karo tarnybos. Parapijiečiai nebegali užsakyti šv. Mišių už artimuosius, kurių gyvybei gresia pavojus kare, sužeistieji gauti ligonių patepimo mirties patale, nuodėmių atleidimo pavojaus gyvybei akivaizdoje ar su kunigu palaidoti žuvusius. Nes, užuot teikęs religinius patarnavimus, jų klebonas arba su šautuvu vykdo kovinius vadų įsakymus, arba nuo ryto iki vakaro kuriame nors savivaldybės padalinyje tarnauja alternatyviojoje karo tarnyboje vykdydamas paskirto viršininko pavedimus. Tai suprasdamos ir pagarbiai atsižvelgdamos į savo tikinčiųjų piliečių poreikius, dauguma civilizuotų Vakarų valstybių (įskaitant tas, kurių Konstitucijose tiesiogiai dvasininkai nepaminėti) atleidžia dvasininkus nuo karo prievolės vykdymo. Todėl šia prasme KT nutarimas Lietuvą priartina ne prie vakarietiškos demokratijos, bet prie sovietinių tradicijų, kurios neigė religijos svarbą asmeniui ir visuomenei.
KT pranešime spaudai apie priimtą nutarimą pabrėžiama, kad „Konstitucija yra piliečių lygybės, o ne privilegijų aktas“ (pačiame KT nutarime nėra šios frazės). Tuo tarsi Lietuvos visuomenei duodamas suprasti, kad dvasininkai mūsų valstybėje naudojosi nepagrįstomis privilegijomis, o apdairus KT tam padarė galą savo nuožiūra priimdamas sprendimą klausimu, kuriuo pasisakyti net nebuvo prašomas. Tačiau iš tiesų KT susiaurino ne dvasininkų „privilegijas“, bet tikinčiųjų galimybę gauti būtinus religinius patarnavimus krizės atveju. Lietuvos piliečiai, priimdami Konstituciją, sutarė dėl svarbiausių bendro gyvenimo ir sugyvenimo valstybėje principų. Priimdami Konstituciją piliečiai buvo tikri, kad valstybė neignoruos jų pamatinių interesų, vertybių ir gėrių. Vienas iš tokių gėrių – galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą. Tačiau po šio KT nutarimo tikrumas, kad valstybė ir toliau gerbs savo piliečių teisę laisvai praktikuoti tikėjimą, gerokai sumažėjo. O kai sumažėja tikrumas, jog valstybė gerbia ir saugo jos piliečiams svarbius gėrius bei vertybes, neišvengiamai nyksta ir jausmas, jog Valstybė yra Tavo valstybė.
Konstituciniam Teismui Konstitucija suteikia dideles galias. Pasinaudodamas šiomis galiomis jis gali tiek stiprinti valstybę, tiek skatinti piliečių nusivylimą. Todėl jam tenka ypatinga atsakomybė už jo nutarimus. Ši atsakomybė, be kita ko, apima ir pareigą tinkamai pagrįsti savo nutarimus atsižvelgiant į visas visuomenei reikšmingas aplinkybes. Tačiau, kaip savo atskirojoje nuomonėje pastebi teisėjai G. Goda bei D. Jočienė, KT nutarimui kaip tik ir pritrūko tokio pagrindimo.
KT priėmė nutarimą. potencialiai apribojantį didelės dalies piliečių pamatinę teisę laisvai praktikuoti savo tikėjimą, remdamasis labiau išankstinėmis nuostatomis nei rūpestingai pagrįstomis prielaidomis. Tuo pačiu pasiųsdamas žinią didelei daliai religingų šalies piliečių – galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą modernioje Lietuvos valstybėje yra naikintina privilegija.
