Viktoras Juščenko. Holodomoro paminėjimas: bolševizmo ir stalinizmo nusikaltimų, nacizmo ir hitlerizmo nusikaltimų prigimtis yra viena – neapykanta žmogui

Jie jau čia. Jie ilgai klajoja.
Milijonai. Milijonai mūsų senelių, tėvų, brolių ir sesių.

Jie pajudėjo iš dangaus. Matyt mamos nerimauja, nepamiršta nė menkiausio  artimiausio, brangiausio, atradusio savo ramybę ir tyliai užmigusio Viešpaties rankose.

87 metus keliauja per šį dangų savo Paukščių taku – trys, penki, septyni, aštuoni ar dešimt milijonų nekaltų žmonių, šimtai tūkstančiai vyrų ir moterų, išnykę kaimai, nežinomos sielos, kankinai, nepalaidoti, nepašventinti.

Jie trokšta grįžti namo.
Jie mato šią šviesą.
Jie mumis tiki.
Nes mes esame jiems gyvi.
Mano delne – kviečių varpa.

Jei galėčiau timptelėti ausį mažam berniukui, kuris mirė iš bado 33 m. prie lauko Kruty kaime Černigovo srityje. Maža mergaitė Vilenkos kaime Žhytomyro srityje. Moteris Krasnogirkos kaime Odesoje. Vyras Teplivkos kaime Poltavos rajone.

Iki širdies skausmo norėčiau padovanoti šią kviečių varpą savo seneliui Ivanui, kuris mirė nuo didelio bado su savo didele šeima 1932 metais.

Mieli ukrainiečiai!
Mes kartu. Šiandien Ukraina ir pasaulio ukrainiečiai pradeda minėti baisiausios nelaimės-1932-1933 metų Holodomoro 87-metį.

Prisimename kiekvieną sielą, kiekvieną auką, kiekvieną kankinį. Vis dar nesuvokiame šios tragedijos masto.

Lėtai – iš žmonių atminties, iš tų slaptų archyvų, iš tų velniškų „slaptųjų aplankų” – iškyla jos mirtinas veidas.

Viską prisimenu, iš alkio patinau, o brolis dar labiau. Jis mirė, jo ištinęs kūnas skleidė skystį. Sėdėjau prie jo, jis griežė dantimis ir prašė agurko.

Jis mirė. Jis  suvyniojau į antklodę, šios antklodės spalva tebėra mano atmintyje „. Tai prisiminimas apie Luhansko srityje gimusią Hannah Nelasoya. Ši moteris nugalėjo baimę ir parašė savo liudijimą.

Konfiskatorių niekas nesustabdė – nei vaikų skausmas, nei jų skaičius. Jie lankėsi kaskart vis dažniau, viskas buvo atimta. Fašistai. Tai Nonna Chervevva iš Horlivkos.

Iš Rewa Mykola Antonovich laiško iš Khilivka Poltavos krašto į Josifą Staliną: „Šimtai tūkstančių žmonių žuvo iš bado prieš mus stebėjusių komunistų akis, beprotiškai šlovinančius gyvenimą”. Nikolajus Revas už šį laišką nuteistas 6 metų kalėjimo.

Iš Kaganovičiaus laiško Stalinui: „Visiškai sutinku su jūsų situacijos Ukrainoje vertinimu. Teorija, kad mes, ukrainiečiai, nekaltos aukos, kuria solidarumą ir  apskritai supuvusią tvarką. Tikiu, kad atėjo laikas pasitelkti organizaciją lemiamam lūžiui”.

Visi troško mus palaužti!

Prieš mus buvo blogis. Jo vardas genocidas. Sąmoningas, suplanuotas ir įkūnytas bandymas užkariauti tautą. Jo organizatorius ir atlikėjas yra totalitarinis komunistinis režimas. Tai pagrindinis žudikas. Jo pavidalas buvo įsišaknijęs nežmoniškume, kiekviena vergaujanti tauta buvo skandinama kraujo upėse.

Mūsų žemėje Stalinas pasirinko Ukrainos valstiečių auką pagal gerai apgalvotą planą kaip branduolį, kaip pagrindą, kaip pasipriešinimą žmoniškumui.

„Be valstiečių armijos nėra ir negali būti galingo nacionalinio judėjimo. Nacionalinis klausimas iš esmės yra valstiečių klausimas„. Šioje frazėje yra Stalino atsakymas, kodėl mirė milijonai ukrainiečių.

Teroras buvo vykdomas sklandžiai ir nuosekliai. 1932-33 metais Kremliuje vyko 69 Centro komiteto politinio biuro sesijos, kuriose vien tik tiesioginėse rezoliucijose buvo svarstoma 270 klausimų apie Ukrainą. Jie darbavosi kabinetuose.

Ukrainoje per Holodomorą valdžios viršūnėse žuvo 25 tūkst. žmonių.
Turime žinoti kiekvieną faktą, įsakymą, kiekvieną vardą – nuo aukos iki žudikų. Tiesos paieškos nesustoja, jos nesustos.

Iš pradžių  buvo konfiskuotas maistas. Tada kariškiai apsupo Ukrainos teritorijas. Trečdalį mūsų kaimų žmonių vežė į  „juoduosius aptvarus”, kurie virto alkio getais daug anksčiau nei tai padarė Hitleris. Visas surinktas derlius buvo masiškai gabenamas į užsienį, milijonai sutaupytų grūdų buvo perdirbami į degtinę. Nebuvo jokių galimybių. Žmonės ėmė valgyti lavonus.

Holodomoras – tai ne tik skausmas ir žaizda. Tai juodoji mūsų istorijos skylė, kuri neatšaukiamai galėtų paskandinti ne tik Ukrainos, bet ir bet kokią mažiausią gyvenimo viltį.

Kviečiu, kad šiandien prisimintume visus.

Žodžiais ir malda prisiminkime mūsų valstybės vadovus, kuris prieš 100 metų paskelbė ir patvirtino nepriklausomybę. Jie buvo pirmosios aukos. Iš 800 Centrinės tarybos narių beveik visi buvo sunaikinti.

Prisiminkime sulaužytus, sužalotus, pažemintus savo poetus, mūsų žmones, ant šių Maidanų iškėlusius auksinį laisvės dievą. Juos išplėšė iš širdies.

Prisiminkime mūsų nacionalinio kūrybinio, mokslinio, medicininio ir techninio intelekto žiedą, kuris buvo masinių areštų ir sistemingo teroro centre. Jiems buvo nustatyta dosni mirties kvota.

Prisiminkime mūsų sunaikintas bažnyčias ir dvasininkus. Jie buvo negailestingai sunaikinti.

Prisiminkime didžiules ir neįsivaizduojamas karo aukas. Šis kančių verpetas sugebėjo mums palaužti.

Totalitarizmas ir bolševizmas nutraukė istorinį ryšį Ukrainoje – istorinį ryšį tarp kartų, dvasios, atminties, mūsų mentaliteto, kultūros ir kalbos.

Pasikeitę žmonės sėjo baimę, kurios derlių vis dar renkame. Nuo šiol iš begalinės baimės kyla mūsų dabartinės politinės ir visuomeninės ligos, iš baimės grįžti prie nacionalinių šaknų, nes tai buvo milijonų žmonių mirties priežastis. Iš jos ateina mūsų sunkus kelias vienas į kitą, į nesusipratimą ir tiesiog į susivienijimą.

Bolševizmo ir stalinizmo nusikaltimai yra nacizmo ir hitlerizmo nusikaltimai. Jų prigimtis yra viena: neapykanta žmogui.

Visiems dabartiniams stalinizmo atsiprašymams sakau tiesiai ir tvirtai: jūsų bandymams pasiteisinti – ne, atgailaukite už savo nuodėmę! Tai yra jūsų moralinė atsakomybė šaliai ir tautai.

Mūsų tragedija yra įspėjimas visoms pasaulio tautoms.

Dėkoju visiems parlamentarams ir vyriausybėms, kurios mus palaikė. Tai solidarumas, kurio Ukraina niekada nepamirš.

Istorinis teisingumas neabejotinai ateina. Mano žodis šiandien nesvarbus. Mano žodis – himnas ukrainiečiams, kurių galia nepalaužiama. Jie nugalėjo mirtį.

Pakilome prieš visiško sunaikinimo grėsmę. Ukrainiečiai laimėjo dėl to, kad laimėjo jų valstybingumas, atsirado jų valstybė.

Pakilome dėka milijonų sąžiningų žmonių, kurie ne tik kovojo už Ukrainą, bet ir pastatė ją savo dideliu ir kasdieniu darbu.

Pakilome, nes valią, tiesą ir gyvybę sukūrė visi – Doneckas ir Lvovas, Luhanskas ir Užgorodas, Sevastopolis ir Odesa, Charkovas ir Ternopilis, Poltava ir Lutskas, Dnepro ir Ivano-Frankovskas, Simferopolis ir Černigovas, Kijevas ir visa Ukraina.

Mes laimėjome lemiamą kovą prieš blogį.

Šiandien privalome laimėti lemiamoje byloje – grąžinti pačią Ukrainą. Aukščiausia mūsų misija – atgaivinti tautą kaip vieningą, sveiką ir gyvenimą keičiantį kūną, vienijantį visus ukrainiečius, be jokių požiūrių, regioninės kilmės ar tikėjimo skirtumo.

Tai nėra atminties  veiksmas. Tai mūsų atminties prisikėlimas, melo ir blogio valymas. Tai tikras ir sąžiningas darbas, tik jis padės Ukrainoje atkurti teisingą tautinį gyvenimo būdą.

Privalome kruopščiai surasti ir išsaugoti žinias apie kiekvieną Didžiojo alkio auką. Turime užmegzti didelį viešą atminties dialogą ir tuo pačiu perspektyvos dialogą – nes turime eiti pirmyn, gyventi pilnavertį puikios modernios Europos valstybės gyvenimą, veikti ir siekti tikro tarpusavio supratimo. Taip sukursime savo ateitį, savo naują demokratinį pagrindinį įstatymą, savo laisvę, savo teisę, meilę vienas kitam, gimtąją kalbą, gimtąją žemę ir tikėjimo likimą.

Reiškiu dėkingumą visoms valstybėms, kurios įstatymais ir politiškai pripažino Holodomorą kaip genocido prieš Ukrainą aktą.

Prašau Viešpaties suteikti mums stiprybės sugrįžti į save.

Jie jau seniai keliauja. Milijonai, milijonai,milijonai mūsų.

Tai ne ašaros. Tai mažas vaikas šypsosi Aukščiausiojo glėbyje.

Jaučiu, kaip jis šaukia mūsų brolių ir seserų sielas. Jaučiu jo prisilietimo šilumą.

Nebijokite. Nebijokite nieko daugiau. Holodomoro nužudytieji, šiandien sukvieskite visus  žmones ir savo šalį.

Akimirkai sustoja laikas. Ir šią akimirką Viešpats klausosi tavęs.