Rasa Čepatienė. Tėvystė

Buvau girdėjusi apie tą knygą, o vakar anonsuose pamačiusi filmą tokiu pat pavadinimu, susidomėjau. Nors religiniai filmai, ypač tiesiogiai vaizduojantys Dievą, rizikuoja virsti banalybių kratiniu arba kūdikišku vapėjimu, vakar matyta „Trobelė” nenuvylė. Dabar pažiūrėjau – kritikai jį įvertino daugiausia neigiamai, bet kitaip gi net būtų keista šiame antikrikščioniškame pasaulyje, ar ne?

Ką supratau? Jeigu svarbiausia Dievo savybe laikomas gailestingumas, tai svarbiausia ir aukščiausia žmogaus savybe turėtų būti laikoma tėvystė. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o Dievas juk yra Tėvas (ir Motina).

Ką reiškia būti tėvu (filme labiausia plėtojama ši linija), vaikystėje giliai sužeistu smurtaujančio tėvo, o dabar kankinamo dukrelės netekties sielvarto, savigraužos, kaltės, pykčio ir nevilties? Jis kaltina Dievą leidus įvykti šiai baisiai neteisybei ir… gauna progą išsakyti tai Jam tiesiai į akis.

Toliau nepasakosiu siužeto, paremto sapno sapne principu, tačiau pati filmo atmosfera, ta gili ramybė, kurią herojus pagaliau pasiekia perėjęs skausmingu beapeliacinio atvirumo sau, atgailos ir atleidimo keliu, ilgam paliečia. Išduosiu tik tai, kad dar neteko matyti filmo, kuriame būtų taip pavaizduota švč. Trejybė.

Bet svarbiausia, ką supratau, yra tai, kodėl tėvystė ir motinystė, šiuo atveju tai tas pats, yra taip šiandien puolamos ir kaip tas puolimas tolydžio stiprėja, norint neleisti žmogaus asmeniui savęs pilnatviškai realizuoti.

Čia nekalbu vien apie fizinę tėvystę, nors tai irgi svarbu. Žmonės, neturintys savo biologinių vaikų, gali turėti tėvo ar motinos širdį, kaip ir jų susilaukę neturėti.

Tai daroma išties išmoningais būdais. Pirmiausia, įteigiant mintį, kad tapti tėvais neverta, finansiškai neapsimoka, per sunku, nebemadinga, net neekologiška, ką skelbia visokie „child free” aktyvistai. Šalia jų rikiuojasi ir visa nesuskaičiuojama abortų šalininkų govėda, klykianti apie moters teisę elgtis su savo kūnu kaip išmano, bet tuo pačiu neigianti užsimezgusios gyvybės teisę vystytis ir gimti. Už jų spraudžiasi tie, kurie jau darželiuose aiškina, kaip lengva ir smagu pasirinkti lytį.

Beje, apie teises. Tai, kad teisių diskursas seniai dominuoja, o pareigų visiškai ignoruojamas, rodytų ką? Kas suteikia teisę į teises? Jei biblijinį pasakojimą perskaitytume alegoriškai, tai Adomas ir Ieva, valgę uždraustojo medžio vaisių, tik pirmieji realizavo savo teisę į laisvę elgtis kaip nori…

Tačiau šalia tėvystės atmetimo (dar nepaminėjau milijonų skyrybų, po kurių daugybė vaikų lieka be vieno iš tėvų, dažnai mainais gaudami jo laikiną, ar serijinį, pakaitalą) tuo pačiu atsisakant dvasiškai augti ir peržengti buvimo neatsakingu ir narcizišku vaiku slenkstį, į eilę grūdasi daugybė kitų jos suklastojimo būdų.

Šį klastojimą aptinkame jau pasakojime apie Jėzaus gundymus dykumoje, kur šėtonas apsimeta tėvu, siūlančiu jam duonos, globą ir valdžią. Pavyzdžiui, tai ir vienalytė tėvystė, apgaudinėjanti gamtą pasitelkus surogatinę motinystę, kitaip tariant, gimdos prostituciją, įgyvendinanti dviejų gėjų norą būti tėvais. Pats šis troškimas, žinoma, yra natūralus ir teisėtas žmogiškosios prigimties balsas, tačiau, taip „žaidžiant šeimą”, pamirštama vaiko teisė matyti abiejų lyčių elgsenos ir psichologijos ypatumus bei skirtumus, kurių, kad ir kaip nuoširdžiai stengiantis, neįmanoma imituoti, tad ir padėti pilnavertiškai jam vystytis.

Jau neminint kitų, visą gyvenimą dažnai tokį vaiką lydinčių pasekmių, kurias empiriškai ištyrė ir nustatė tokie sociologai kaip M. Regnerusas, kurį dabar ėda be druskos visos tos nesuskaičiuojamos lgbt organizacijos ir gerai finansuojami „žmogaus teisių” fondai. Ši suklastota meilė ir tėvystė mums šiandien brukama per visus galus, o jai besipriešinantys sulaukia vis atviresnių represijų.

Tačiau esama ir kitų suklastotos tėvystės formų, pavyzdžiui, politinis paternalizmas, kai visokie stalinai, nijazovai ar, kaip dabar, lukašenkos vaizduojasi esą tėveliai, galintys su sava liaudimi elgtis taip, kaip romėnai kažkada elgėsi su savo vaikais – turėti absoliučią valdžią jų kūnams bei sieloms ir laikyti juos teisėta savo nuosavybe. Jau nekalbu apie kitas šlykščias tėvystės klastojimo formas – nuo kunigų pedofilų iki šeimose smurtaujančių vyrų – kurie įkūnija iškreiptos, šėtoniškos tėvystės grimasą.

Arba dar vieną tėvystės surogatą – valdiškas rūpybos ir globos įstaigas, kurios susiteikia sau galią geriau nei tėvai žinoti, ko reikia jų vaikui. Arba infantilią tėvystę, savo vaikus paverčiančią gyvais lėliukais ir vartojimo objektais. Arba net tikrą tėvystės karikatūrą, kuomet kokie nors šuneliai ar katinėliai pradedami mylėti ir popinti labiau nei žmonės, o bet kokia pastaba dėl to priimama su išties žvėrišku teisuolio įniršiu ir pasipiktinimu…

Tėvais ne gimstama (nors šį troškimą pastebime esant jau ankstyvoje vaikystėje, žaidžiant su lėlėmis), bet tampama. Per skausmą, abejones, nuolatinį nerimą ir rūpinimąsi, savo egoizmo atsisakymą.

Bene tobuliausią tėvystę, kokią teko matyti, paliudijo jauna pora, auginanti sunkią negalią turintį berniuką, sutikta VRC prieš daugelį metų. Juos įkėlė į mūsų palatą, tad galėjau stebėti, kaip jie bendrauja tarpusavyje ir su vaiku.

Tylomis, suprasdami vienas kitą be žodžių, atrodytų, iki tobulybės nugludinę vienas kito pajautimą ir judesius, pačius elementariausius judesius, kokių reikia paduoti drabužėlį ar atnešti stiklinę vandens. Mintyse už juos meldžiausi, kad nepalūžtų, nesukluptų po, atrodytų, užgriuvusia nepakeliama našta.

Tokių porų mačiau ir daugiau, bet jų itin mažai, žymiai dažniau mamos ne tik savo partnerių, bet ir valstybės paliekamos kapstytis vienos.

Tačiau visiškas atsidavimas, kurio pareikalauja tokia, erškėčiuotoji, tėvystė, visiškas savo norų, troškimų, įgeidžių atsisakymas, laisvanoriškas sutikimas priimti ir nešti savo kryžių, taip priartina šiuos asmenis prie dangiškojo Tėvo, kad jau čia, žemėje, juose galima įžvelgti šventumo dvelksmą.

Ką daugiau pridurti… Ne kažin ką. Tai, kad realizuota tėvystė, nepaisant to, kokia netobula, nepasitikinti savimi ir pilna graužaties ar viską teisingai darau, bet nuolat besistengianti save pranokti, ji bebūtų, yra vienintelis kelias dievop, vienintelis link savos pilnatvės išsiskleidimo. Todėl jis buvo, ir tebėra, taip įnirtingai puolamas ir draskomas tamsybių jėgos, trokštančios atimti ir sutrypti mūsų giliausią ir dieviškiausią pašaukimą, pačią mūsų žmogiškumo esmę.