Dalius Rakutis
Atsakymas į Domantės Platukytės straipsnį „Prezidentūroje priglausta konferencija papiktino žmogaus teisių gynėjus: Lenkijos kontekste tai kelia susirūpinimą”
Vargu ar yra kita tokia supriešinanti šiuolaikinę visuomenę tema, kaip abortų klausimas. Juo labiau, matant tai, kas paskutiniu metu vyko ir tebevyksta Lenkijoje. Žmonės, atstovaujantys priešingas pasaulėžiūras ir besivadovaudami skirtingomis vertybių sistemomis, vargu ar kada nors galės surasti kompromisą ir susitarti, kas yra abortas – moters teisės į savo kūną išraiška ar negimusių vaikų žudymas? Ši tema daugeliui yra lyg kibirkštis prie parako statinės, dėl kurio dažnai susipyksta net artimiausi giminės ar bičiuliai.
Žinant tai ypač nesmagu skaityti straipsnius, kuriuose siekiant paleisti į oponentus eilinę ideologinę salvę, šliūkštelėjama alyvos į ugnį, pasitelkiant Lenkijos neramumų baubą bei nesikuklinant mesti šešėlį net ant pačios prezidentūros. Dar blogiau, kad šiame ideologiniame kare nebelieka vietos žmogui – moteriai, pakliuvusiai į krizinę situacinę ir ieškančiai pagalbos.
Bet pradėkime nuo pradžių – kam ir dėl ko gi užkliuvo prezidentūros kolonų salėje vykusi konferencija „Valstybės pareiga padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje: galimybės ir problemos“?
Šiame straipsnyje žmogaus teisių eksperte įvardytai VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorei p. Natalijai Arlauskaitei, pasak VU skelbiamos biografijos, dėstančiai universitete politikos ir kino, propagandos, politinės fotografijos, feminizmo ir kitas disciplinas nepatiko pirmos ponios Dianos Nausėdienės naudojamas terminas „krizinis nėštumas“ bei „deklaruojamas noras suteikti pagalbą moterims, kurios atsiduria sudėtingo pasirinkimo sąlygomis“.
Kitai straipsnio autorės įvardintai žmogaus teisių ekspertei, prieštaringai vertinamai politikei ir Seimo narei Dovilei Šakalienei, atstovaujančiai Lietuvoje savo pažiūromis radikalaus feminizmo kryptį, minėta konferencija pasirodė vienpusiška, kėlė klausimų: „dėl jos mokslinio pagrindimo, vertybinių požiūrių bei žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, bei moterų reprodukcinių laisvių apsaugos“.
Tad pabandykime praskleisti, kokie „baisūs“ dalykai dėjosi toje konferencijoje, taip papiktinę dvi žinomas moteris ir dėl ko ji buvo verta atskiros publikacijos nacionalinio transliuotojo svetainėje.
Pradėkime nuo „krizinio nėštumo“. Šis terminas yra plačiai naudojamas visame pasaulyje ir reiškia nėštumą, dėl kurio moteris patiria šeimos ir asmeninių santykių krizę. Dažniausiai visuomenėje kalbama apie tokias situacijas kuomet moteris dar laukiasi ir dėl įvairių priežasčių nėra užtikrina sprendimu gimdyti ar nutraukti nėštumą. Ir daugeliu atveju tai siejama su patiriamu iš aplinkos (dažniausia partnerio, tėvų, globėjų, darbdavių) spaudimu darytis abortą. Tačiau krizinis nėštumas yra platesnė sąvoka ir apima ir situacijas kuomet kūdikis į šį pasaulį pasibeldžia per anksti, kuomet gimsta su medicininėmis indikacijomis ar jis miršta bei moters būsenas kaip pogimdyvinė depresija ir pan. Medicinos žodyne (Segen’s Medical Dictionary 2012 Farlex, Inc) randamas apibrėžimas, kuriame teigiama, kad tai planuotas arba neplanuotas nėštumas, kuris dėl įvairių priežasčių tampa rimta problema moteriai.
Ar krizinio nėštumas yra dažna situacija Lietuvoje, kad apie ją vertėtų kalbėti? Psichologės Giedrė Širvinskienės 2014 m. [1] disertacijos darbe Lietuvoje atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo 548 moterys duomenis, maždaug 20,8 proc. pagimdžiusių moterų nurodė, kad sužinojusios apie nėštumą patyrė neigiamas ar prieštaringas emocijas. Higienos instituto Sveikatos informacijos centro duomenimis 2018 m. buvo užregistruota 2 657 savaiminių persileidimų, 3 590 dirbtinių abortų[2], 146 perinatalinės mirtys, 111 naujagimių mirtys, 1 319 naujagimių gimė su įgimtomis formavimosi ydomis, maždaug 3100 nėščiųjų buvo nustatytos nėštumo eigą komplikuojančios ligos[3]. Krizinio nėštumo centras pateikia savo turimą statistiką: vien per 2019 m. šis centras suteikė 1630 konsultacijų, 316 iš jų – naujiems asmenims. Šio centro dėka pasaulį išvydo 71 kūdikis.
Užsienio statistika, rodanti pagalbos moterims poreikį taip pat iškalbinga. JAV atliktame tyrime 64 proc. abortą pasirinkusių moterų teigė patyrusios iš aplinkinių spaudimą daryti abortą, dar 54 proc. nesijautė užtikrintos dėl priimto sprendimo. Airijoje, 3002 tyrimo dalyviai – 35 proc. moterų ir net 21 proc. vyrų nurodė patyrę krizinį nėštumą[4]. Tyrimas Nyderlanduose, kuriame dalyvavo 6443 moterų – aukštas su nėštumu siejamas nerimas būdingas 11 proc. nėščiųjų[5]. Švedijoje, apklausus virš 1500 dėl aborto besikreipiančių moterų, paaiškėjo, kad 23 proc. iš jų buvo būdingi potrauminio streso sutrikimo simptomai, beveik pusė moterų praeityje buvo patyrusios traumines patirtis, o 12 proc. – seksualinę prievartą[6]. 2017 metais Europoje, 14 – oje šalių atliktas tyrimas[7] parodė, kad pagrindinės priežastys, kodėl moteris rinkosi abortą, buvo socialinės-ekonominės, finansinės, su partneriu susiję sunkumai, baimė dėl ateities, noras atidėti motinystę. Kitaip tariant – daugeliu atveju tai išorinės priežastys, greičiausia tampriai susijusios su spaudimu iš aplinkos. Tad iš viso to, manau, pakankamai drąsiai galima teigti, kad ši problema yra tikrai aktuali ir verta didesnio visuomenės dėmesio.
Daugelyje Vakarų valstybių ši problema yra žinoma ir valstybė atskuba tokiais atvejais savo pilietėms į pagalbą. Moteriai pareiškus norą atlikti abortą arba kreipusis pagalbos, tai įvardijama kaip krizinis nėštumas, paprastai yra nustatomas privalomas laukimo laikotarpis, per kurį jungtinė specialistų komanda stengiasi įsigilinti į moters sprendimo motyvus ir situaciją pasiūlyti jai psichologinę, socialinę – pavyzdžiui, laikiną būstą, o vėliau ir ekonominę pagalbą, kad ji galėtų priimti sprendimą niekieno nespaudžiama. Prancūzijoje ir Slovakijoje toks laikotarpis trunka dvi dienas, Vokietijoje, Airijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Portugalijoje, Ispanijoje – trys, Olandijoje, Belgijoje ir Italijoje – penkios ir daugiau dienų. Lietuvoje, deja, vis dar galioja SSRS laikais sukurta tvarka ir nei tokių įstatymų, nei kitokios pagalbos iš valstybės pusės faktiškai nėra. Tik keletas savanoriškų organizacijų, kiek leidžia jų ištekliai, teikia ribotą pagalbą į tokią situaciją pakliuvusioms moterims.
Kodėl Vakarų valstybės tuo rūpinasi? Galiu tik spėti, kad šiuo atveju bandoma nušauti du zuikius. Padėti savo pilietėms, kai jos labiausiai pažeidžiamos bei gal būt – nors šiek tiek pagerinti savo demografinę padėtį, nes pastebėta, kad suteikus pagalbą ir padėjus atstovėti nuo išorinės įtakos, nemažai moterų visgi ryžtasi gimdyti ir auginti savo vaikus. Jeigu tokia kompleksinė pagalba veiktų ir Lietuvoje – gal būt ir mes kasmet turėtume kelis šimtus, o gal net visu tūkstančiu daugiau naujų valstybės piliečių.
Tiesa pasakius, apie tai, kaip mūsų valstybė galėtų padėti į tokią situaciją patekusioms moterims ir buvo prezidentūros kolonų salėje vykusi konferencija. Tad man, ir tikiuosi, ne vienam skaitytojui kyla klausimas, kur čia tos gerb. Dovilės Šakalienės minimos grėsmės žmogaus teisių, laisvių bei reprodukcinių laisvių apsaugai? Sakyčiau, kaip tik atvirkščiai – siauruose radikalaus feminizmo ideologijos rėmuose, panašu, telpa tik ekonomiškai ir socialiai nepriklausomų, nesaistomų jokių vertybinių skrupulų ir savo valia apsisprendusių rinktis abortą moterų portretas. Tuo tarpu kitų, mūsų minėtų moterų, kurių gal būt yra ne mažiau, čia tiesiog nėra. Tad logiška, kad tokių moterų minėtos žmogaus teisių „ekspertės“ tiesiog nemato, kaip nemato prasmės ginti jų teisių ir juo labiau – rengti tam skirtų konferencijų. Bet ar tai teisinga?
Tad norėtųsi palinkėti straipsnyje minimoms ekspertėms, dosniai finansuojamoms iš įvairių ES fondų savo ideologinių ir politinių pažiūrų kovos lauku geriau pasirinkti diskusijų formatą ir mokslu paremtų argumentų kalbą, o ne užsiimti propagandinio pobūdžio spyriais aktyviai mokslo ir visuomenininkų bendruomenei, besistengiančiai padėti savo piliečiams dažnai savo šeimų ir asmeninio laiko, o dažnai ir finansų sąskaita. Moterų teisės ir jų teisė be spaudimo pasirinkti, auginti ar ne savo vaiką bei gauti tam skirtą valstybės paramą turėtu juk rūpėti ne tik savanoriams ir idealistams. Taigi verta susimąstyti, kaip dažnai praktiškai padedame tokioms sunkumus patiriančioms moterims kasdienybėje atlaikyti išorinį spaudimą ir pačioms pasirinkti, gimdyti ir auginti savo vaiką ar ne?
Tuo pačiu norisi pakviesti nacionalinį portalą ir transiliuotoją – žiniasklaidos priemonę, kurios kompetencija pasitiki daugelis Lietuvos gyventojų daugiau dėmesio skirti šiai temai, pakviečiant į diskusiją tikrus ir labiau nešališkus specialistus. Gerų įžvalgų ir minčių, pažiūrėjimo į tas pačias problemas skirtingais kampais niekada nebus per daug.
Ir žinoma, negaliu nepadėkoti už ypatingą drąsą šios konferencijos globėjai, p. Dianai Nausėdienei ir jos komandai, kad liko ištikima savo žodžiui globoti tuos, kuriems sunkiausia ir rūpintis visų Lietuvos piliečių gerove bei iniciatoriui „Laisvos visuomenės institutui“ ir partneriams už galimybę kalbėtis ir ieškoti galimybių padėti moterims krizinio nėštumo situacijoje.
Skaitytojams priminsime, kad jeigu jūs ar jūsų pažįstamas žmogus patiria spaudimą daryti abortą ar kitą psichologinio ar fizinio smurto formą – galite kreiptis pagalbos į visuomeninę organizaciją Krizinį nėštumo centrą – www.neplanuotasnestumas.lt, asociacija patiriantiems nėštumo sunkumus “Tu-ne viena”, Kauno arkivyskupijos šeimos centre krizinio nėštumo koordinatorę, gyvybės langelius ar trumpuoju numeriu 112.
[1] Širvinskienė G. Kūdikių emocijų ir elgesio sunkumai bei juos prognozuojantys veiksniai. Daktaro disertacija, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, 2014
[2] Higienos instituto Sveikatos informacijos centras (2019). Lietuvos sveikatos statistika 2018. Nuskaityta iš http://www.hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Statistikos/LT_sveik_stat_health/la_2018.pdf
[3] Higienos instituto Sveikatos informacijos centras. (2019). Gimimų medicininiai duomenys 2018 m. Nuskaityta iš http://hi.lt/uploads/pdf/leidiniai/Statistikos/Gimimu/gimimai_2018.pdf
[4] McBride, O., Morgan K., McGee, H.. Irish Contraception and Crisis Pregnancy Study 2010 (ICCP-2010). A Survey of the General Population, Dublin: Crisis Pregnancy Agency, 2012.
[5] Koelewijn JM., Sluijs AM., Vrijkotte T. Possible relationship between general and pregnancy-related anxiety during the first half of pregnancy and the birth process: a prospective cohort study. Obstetrics and gynaecology 2016; 7(5):http://dx.doi.org/10.1136/bmjopen-2016-013413
[6] Lundell, I.W., Poromaa, I.S., Frans, I.Ö., Helström, L., Högberg, U., Moby, L. (2013) The prevalence of posttraumatic stress among women requesting induced abortion. Journal The European Journal of Contraception & Reproductive Health Care, 18 (6), 480-488
[7] Chae S., Desai S., Crowell M., Sedgh G. (2017). Reasons why women have induced abortions: a synthesis of findings from 14 countries. Contraception, 96, 233–241
