Vytautas Navaitis. Kas turi idėją – vadintinas idiotu

Galbūt tuos, kurie turi idėjų, (gr. idea), vien todėl, kad jie nesugeba lietuviškai pasakyti apie savo sumanymus, reiktų vadinti idiotais, o tuos, kurie turi sumanymų, vadinti sumaniais žmonėmis?

Žmonių, gimtąją kalba kalbančių apie paprastus dalykus, lieka vis mažiau ir mažiau, nes jau nebesikalbame, nebebendraujame, nebesvarstome, nebesiginčijame, o tik diskutuojame (pranc. discuter) ir komunikuojame (lot. communication), tik ar nesikalbant tai daryti iš vis įmanoma? Tokiu būdu iš lietuvių kalbos lieka tik puskalbė, paremta lietuviškomis žodžių galūnėmis.

Keli žodžiai apie mūsų kalbos pakeitimą į puskalbę

Pirmasis lietuvių kalba „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis. Skaitytojams palengvinimas“, sudarytas 1906 m. Jurgio Šlapelio, pasirodė 1907 m. Tilžėje. Kiek vėliau – 1924 m. – Kaune išleistas Jono Norkaus „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“.

Dabar patys kasdien sočiai prisiklausote tokių svetimų žodžių, kad o-jo-joi, nes kažkoks gudrus globalizatorius pakeitė pirminę žodžio prasmę ir visus svetimžodžius pavadino „tarptautiniais“ žodžiais. Tokio nesamos tarptautinės kalbos žodyno nerasite visame pasaulyje. Gal turite mintyse „Dictionary of Foreign Terms in English“, arba „Словарь иностранных слов“ ir kitus užsienio kalbų žodynus, bet nerasite „tarptautinių žodžių“ žodyno pavadinimo jokia kita kalba.

Nesuprantu, kodėl mes patys atsisakome vienintelės, tarp kitko – Lietuvoje sukurtos – tarptautine vadinamos esperanto kalbos ir, pasitelkę įvairių kalbų kratinį, jį išaukštiname iki nesamos kalbos pavadinimo. Todėl: „galime pasidžiaugti progresu, nes internacionalinės komunikacijos satelitai, sumontuoti su ekskliuzyvine tranzistorine mikro aparatūra, integraliai retransliuoja televizines programas į internetą“.

Parašiau lyg ir lietuviškai, bet tokiai „lietuvių“ kalbai reikalingas vertėjas, nes šioje puskalbėje nėra ne vieno lietuviško žodžio, o lietuviškos – tik jų galūnės.

Neseniai net LRT laidoje buvo pabrėžta, kad mūsų vaikams ateityje lietuvių kalbos reikės vis rečiau. Kodėl? Gal mūsų mokymo lygis smunka?

Ne manau, kad Vilniaus Gedimino technikos universitete mokslo lygis jau nusmuko iki sovietinio technikumo lygio, tačiau iš naujojo pavadinimo „Vilnius Tech“ nebeaišku ar tai aukštoji mokykla ir kodėl pavadinimas liko visai be galūnių. Kuo pasaulio mokslui užkliuvo žodžiai „Gediminas“ ir „universitetas“?

Teko girdėti, kad ši kalba tai – kalbos tobulybė vadinama „globish“ kalba, kai nesilaikoma nei lietuviškų, nei angliškų kalbos taisyklių. Žvelgiant į tai, mūsų akiratis susiaurės taip, kad visai prarasime savo kalbą. Suprantama, kad visos kalbos tobulėja, kinta. Ne išimtis ir lietuvių kalba, tačiau kalbos kitimas neturi virsti jos skurdinimu.

Lietuva gražėja. Atnaujinamos arba įrengiamos naujos nedidelės apželdintos vietos gyvenvietėse. Tai pievelės, želdynai, miestuose – aikštės. Bet kaip bebūtų keista, jos iš karto pranyksta ir tampa skverais (angl. square).

Vilniuje šalia savivaldybės, kaip pasityčiojimas iš kalbininko Jono Jablonskio, įrengtas Jono Jablonskio skveras, nors net minėtas „tarptautinių žodžių“ žodynas ją įvardija vieša dekoratyvine apželdinta miesto aikštele.

Po tokių Vilniaus savivaldybės patyčių ne tik iš kalbininko, bet ir iš kalbos, į visas kitas patyčias numoji ranka, nes jau numatyti S. Žukausko, Tarandės ir kiti skverai.

Nuo seniausių laikų prie bažnyčių būdavo turgaus aikštės ir niekada nebuvo „turgaus skvero“, tačiau dabar prie Šv. Stepono bažnyčios taip pat bus įrengtas skveras. Nejaugi ten, tame aukštame „šimašyne“, neliko nė vieno žmogaus, pajėgaus skvero vietoje įžvelgti aikštę?

Keista, kad openinio bičio (viešas pavadinimas – open beach) užsimanęs miesto meras, pakeitęs Škirpos alėjos pavadinimą į nežinia kokios valstybės Trispalvės alėją, dar nepakeitė vietos pavadinimo į angliškąjį – Lukiškių skverą su įvairiausiomis fiestomis.

Graudu kai miesto vadovai nebeturi sumanymų, vizijų, o galvoje tik idiotiškos idėjos, kad vis mažiau ir mažiau švenčių, nes liko tik fiestos (isp. fiesta).

Nebelieka ne tik švenčių, bet ir renginių. Visur vyksta įvairiausios akcijos (lot. actio). Norint kiemą pašluoti, kviečiama į kiemo valymo akciją, norint parduoti – kviečiama į išpardavimo akcijas. Juk galėtų paskelbti, kad „parduodame pigiau“ ir būtų suprantamiau. Tai nuoga tiesa, bet jei pasirodysite paplūdimyje nuogas ar nuoga, tai būsite baudžiami, kad nenuėjote į nudistų (lot. nudus) pliažą. O kur kaitintis nuogaliams, nejaugi šalia nudistų?

Šiek tiek nukrypus į nudistines nuogybes norisi pakalbėti ir apie merginas. Jos būna patrauklios, mielos, gundančios, geidulingos ir še tau, kad nori – seksualios (lot. sexus).

Įdomu ar gali būti neseksuali, tai yra belytė mergina? Kuo tuomet ji būtų, kokiu belyčiu padaru?

Net lyties keitimo mėgėjai nėra belyčiai. O ką pasakytumėte apie seksualių kojinių reklamą? Kokios lyties gali būti pačios kojinės?

Kalbos jausmo praradimas – didis praradimas prilygstąs kurtumui ar aklumui.

Kodėl dalis mūsų žmogelių, net įsitaisiusių solidžiuose (pranc. solide) postuose (pranc. poste) – „Mokslo Lietuvoje“ klausia dr. Jonas Jasaitis, tiesiog gėdijasi žodžių valstybė arba Lietuva?

Kodėl jie vartoja nereikalingais svetimžodžiais prikimštus pavadinimus, tokius kaip: Nacionalinė filharmonija, Nacionalinis dramos teatras, net Nacionalinis muziejus. Juk galėtų pasidomėti, kad Pirmosios Respublikos laikinojoje sostinėje buvo Valstybės teatras, Valstybės bankas ir pan. Argi ne gražiau skambėtų „Valstybės istorijos muziejus“, nei tas nuvalkiotas „Nacionalinis…“? Norėtųsi tiems žmogeliams, įsitaisiusiems Seime garbiose pareigose, atlikti įstatymų vertimus į suprantamesnę kalbą.

Šiais metais įprastą gyvenimą sujaukė atslinkęs virusas. Pirmiausia jis smogė per valdininkų smegenis, nes užkratui pavojingu metu, laikotarpiu vadinamojo karantino (it. quarantina) metu nebuvo nė vieno valdininkų patarimo, siūlymo, nurodymo kaip elgtis, kaip apsisaugoti nuo užkrato, o tik rekomendacijos (lot. recomendare) diagnozuotis (gr. diagnosis), bet ne tirtis.

Vietoje patikros, ištyrimų – patikrinimų ar žmogus susirgo, jie siūlo testuotis (angl. test), vietoje tyrimams naudojamų tepinėlių, mėginių ar bandinių – perka vėl tą patį – testus, vietoje saugaus atstumo – siūlo socialinę (lot. socialis) distanciją (lot. distantia), vietoje atsiskyrimo – saviizoliaciją (pranc. isolation).

Tuomet skatinamas darbas „iš namų“ (from home), nors iš tikro dirbame namuose, o kiti, kaip ir anksčiau, dirba darbe, darbovietėje, bet ne iš darbo, pietauja ne iš valgyklos ar iš kavinės, o valgykloje, kavinėje. Daug padaryta, kad sumažėtų užkrato plitimo pavojus, kuris įvardintas kaip rizika (it. risico).

Ši „rizika“ kelia pavojų kalbai. Visam tam jovalui tvarkyti sukurta Valstybinė lietuvių kalbos komisija su pirmininku A. Antanaičiu, raginančiu „Modernizuokime (pranc. moderniser) savo kalbą ir ženkime koja kojon su laiku“.

Turint mintyse Rusijos imperijos valdžios lietuviškos spaudos draudimą, toks raginimas būtų suprantamas jei kalba būtų tobulinama atsikratant ilgą laiką vartotų svetimų žodžių.

Daugiau nei prieš šimtą metų atkūrus Lietuvos valstybę pradėti svarstyti įvairūs trūkstamų lietuviškai skambančių žodžių pavadinimai. Taip atsirado naujadaras – piniginis vienetas litas. Lietuviams neregėtų kamuolio žaidimų dabartiniai pavadinimai sukurti ir prigijo ne iš karto.

Krepšinis vadintas basketbolu, pintinės kamuoliu, krepšiasvydžiu kol tapo krepšiniu, tinklinis – oro kamuoliu, orasvydžiu, rankinis – rankų kamuoliu. Siūlyti ir labai keisti įvairių daiktų ir veiklų pavadinimai, bet svarbiausia, kad ieškota sprendimų, pritinkančių gimtajai kalbai.

Dabar vietoj kalbinės pažangos turime priešingą reiškinį – atžangą. Belieka pridurti, kad, VLKK nevykdant kalbos priežiūros, kalba sparčiai kinta. Prisiminkime rinkimų atgarsius – „Mes pasirūpinsime senjorais!“. Jei tikrai norite rūpintis ponais (isp. senor), poniomis (senora) ar jaunomis poniomis (senorita), tai ir sakykite nesvetimžodžiaudami, bet VLKK manymu „Pasakymas senjorai – pakilesnis, labiau tinkamas laisvuosiuose stiliuose, plg. slaugos namai ir senjorų rezidencija“ (lot. residentia).

Taip siūlo kalbėti ne bet kas, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Nors ši komisiją, stengiasi saugoti lietuvių kalbą, bet į „tarptautines“ kalbos šiukšles mažai kreipia dėmesį.

Šiek tiek apie skaičiavimus ir raidyną. Šimtoji kokio nors dydžio dalis – procentas (lot. per centum) baigia išstumti iš vartosenos nuošimtį. Erdviniuose skaičiavimuose vartojamos ašis žyminčios raidės „iks“, „ygrek“ ir „zed“. Raidės x lietuvių raidyne nėra, todėl aptarkime kitas dvi.

Kodėl „i“ ilgoji tariama i graikiškoji (graeca) ir kodėl zeta arba zed tarimas neva paveldėtas iš graikų kalbos? Juk mūsų raidyne šių raidžių pavadinimai yra „i ilgoji“ ir „zė“.

Kai kurie naujieji seimūnai sako, kad reikia „praturtinti“ lietuviškąjį raidyną, ir nėra reikalo priešintis strateginiam (gr. stratēgia) partneriui (angl. partner) dėl tų trijų lietuvių kalbai „trūkstamų“ raidžių. Reiktų turėti mintyse, kad po trijų raidžių dovanos kalbai, seimūnai, galite būti pasiųsti „ant trijų raidžių“ (aišku ne lietuviškų).

Vilniuje yra Lietuvos mokinių neformaliojo (lot. formalis) švietimo centras (lot. centrum). Gerai, kad tokia po pamokinio vaikų ugdymo įstaiga yra, tik ar ji, kaip ir daugybė parduotuvių pasivadinusių prekybos „viduriais“ (centrais), vadintini „viduriu“? Be to, žvelgiant į Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro iškabą, gali susidaryti įspūdis, kad kitos mokinių švietimo įstaigos dirba „formaliai“ – dėl akių, bet kaip. O juk gimtosios kalbos ugdymas ir sąvokų vartojimas ženkliai priklauso nuo mokytojų sąmoningumo.

Ar galima ką nors padaryti, kad neprarastume kalbos? Pirmiausia mokykloje turi būti ugdoma graži gimtoji kalba. J. Jablonskis „Varpe“ dar 1894 m. ryžtingai pasiūlė bendrinei kalbai žodį „kibiras“, paimtą bene iš Mažosios Lietuvos šaltinių ar Antano Juškos dainų rinkinio, nors viedras vartotas plačiai visoje šalyje.

Koks stiprus tada buvo troškimas atsikratyti kalbos svetimybių Ir štai šių dienų pavyzdys. Negana to, kad „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ rašliavininkas metus skaičiuoja atgal, bet dar ir tvirtina: „Jei nežinote kas yra influenceris (it. influenza), o pagal lietuvių kalbos normines taisykles – įtaigdarys, greičiausiai gyvenate keliomis dešimtimis metų atgal arba esate miręs“.

Ginčytis su juo būtų jam per didelė garbė. Plintant raginimams vartoti svetimžodžius, mažėja kalbos gyvumas, sodrumas, raiškumas ir tikslumas, bet svarbiausia – kinta tautos sąmoningumas. Manau, kad tauta ne tik nenumirtų, bet atgimtų ir gyvuotų su sava gražia kalba, būtina stabdyti svetimžodžių skvarbą viešose kalbose bei raštuose.

Vincą Kudirką mokyklose žinome kaip „Tautiškos giesmės“ kūrėją, o jis rašė ir tai, kad: „Stipriausiu pamatu tautystės, pirmiausiu jos ramsčiu yra prigimtoji kalba. Atimk žmonių kuopai kalbą – dings tautystė su visais jos primestais priedais. Iš kur mūs tautystė gali būti stipri ir nepasiduoti vodingoms [kenksmingoms, žalingoms, pražūtingoms] rūdims, jeigu mes patys ištraukiame iš po jos pamatą, atimame ramstį – vienu žodžiu, jeigu mes patys neapkenčiame savo prigimtos kalbos?“

Norėčiau jums kai ką patarti dėl lietuvių puskalbės, tačiau tai dabar „nebemadinga“, reikia rekomenduoti, bet ne, vis tik siūlau „Tarptautinių žodžių žodyną“ vadinti tikruoju pavadinimu „Svetimžodžių aiškinamasis sąrašas“. Gal tuomet bus mažiau mano pavadintųjų idiotais, nesugebančių lietuviškai pasakyti apie savo sumanymus.