Krescencijus Stoškus. KALĖDOS PANDEMINĖS IZOLIACIJOS VIENATVĖJE

„Statybos“ redakcija: Laukiame jūsų minčių apie artėjantį šventinį laikotarpį.

Krescencijus Stoškus: Kalėdos –yra viena iš didžiausių, labiausiai susimbolintų ir ritualizuotų krikščioniškų švenčių, kuriai pažymėti net pasauliečiai šiandien ruošiasi beveik du mėnesius. Jos traukia ne tik tikinčiuosius, bet ir verslininkus, dizainerius, architektus, masinių reginių mėgėjus, sensacijų medžiotojus. Kitos tokio turiningumo iškilmingumo ir disciplinuotumo šventės neturime. Jos centre visada buvo žmogiškojo Dievo ir krikščionybės pradžios garbinimas. Jis reikalavo ne tik bendrų apeigų bažnyčiose, bet ir šeimų ritualinio valgymo namuose prie bendro stalo.

Ne mažiau bendrumo reikalavo ir mūsų krašte su Kalėdomis tvirtai susiję papročiai. Čia gana ilgai išliko labai patraukli žmonių savitarpiško atsiteisimo tradicija, gerokai primenanti kitų šalių apsivalymo (apsiplovimo, apsišvarinimo) ceremonijas. Metų pabaigoje ši tradicija reikalavo prisiminti ir atstatyti sugadintus tarpusavio santykius, atsilyginti, atsidėkoti, atsiprašyti, grąžinti skolas. Galimas daiktas su šia tradicija yra susijęs ir dabar ypatingai sureikšmintas dovanų apsikeitimo įprotis. O šiandien kai kurie dvasininkai net pačiame kalėdiniame susitikime mato meilę kaip savitarpiško dovanojimo aktą.

Šiemetinės Kalėdos neįprastos. Nesuvaldytos koronaviruso pandemijos siautuliu gamta metė iššūkį Kalėdų bendruomeniškumui. Visais laikais ir visuose kraštuose bendros nelaimės sutelkdavo žmones bendram rūpesčiui. Priversdavo juos remtis tarpusavio pagalba, dėmesiu, parama. Skatino tartis, derinti veiksmus, mobilizuotis ir t.t. Šiandien tokiam susitelkimui ir šventiniam atsiteisimui mažai beliko galimybių. Savo neatsakingumu, lengvabūdiškumu ir abejingumu mes prašvilpėme savo Kalėdas. Valdžios žmonės, daugiau galvodami apie rinkimus, kariavo tarpusavyje. Spontaniškai reaguodami į gamtos spaudimą, jie tik ragino gyventojus atsiskirti, atsiriboti, užsidaryti, izoliuotis nutraukti įprastus ryšius. O nemaža visuomenės dalis išsisukinėjo, vaizdavo laisvą elgesį, tariamą demokratiją. Kai kas net protestavo prieš bet kokią discipliną. Kitaip sakant, savo vaikišku trumparegiškumu talkino pandemijos plitimui. O gamtai nerūpi nei mūsų giminystės, artimumo ryšiai, nei kultūros normos. Sunku pasakyti, kiek šiemet pavyks sueiti saviškiams, kad parodytų vieni kitiems savo išsiilgimą, pasidalintų savo nuogąstavimais, praėjusių metų prisiminimais, šių metų, paskutinių mėnesių ir dienų įspūdžiais bei atliktų išsaugotą ar restauruotą Kūčių ir Kalėdų ritualą.

Šios Kalėdos nebus normalios visiems. Net tiems, kurie mėgins vaidinti savo abejingumą, vaikišką laisvę, naivią drąsą ar laisvamanystę. Visi kalbės ir galvos apie šalies gyvenimo realybę, kurios centre – virusas. Nebus įmanoma apeiti artimųjų, pažįstamų ir žinomų žmonių sveikatos būklės, nutylėti užkrėusių, persirgusių ir netikėtai mirusių. Netrūks kaltinimų netikusiems valdžios sprendimams. Dažnai bus sunku išvengti net ir kivirčų… Ne vien dėl kultūros stygiaus. Bet pirmiausia dėl to, kad šiandien vis sunkiau darosi tarpusavyje susikalbėti. Ypač po ilgesnio nesimatymo ir išaugusių patirties bei žinių skirtumų.

„Statybos“ redakcija: Kaip šie sunkūs visuomenei laikai pakeis nusistovėjusias šventines tradicijas? Kaip manote, kuriuos šventinius papročius labiausiai paveiks susidariusi situacija?

Krescencijus Stoškus: Į šį klausimą vargu ar įmanoma atsakyti. Juolab, kad Kalėdų tradicijose yra daug skirtingų ir ne vienu metu susidariusių komponentų. Vieni grynai religiniai, neatskiriami nuo krikščionybės istorijos, kiti paprotiniai, bendruomeniniai, buitiniai. Vieni ilgaamžiai, savaip užgrūdinti, atlaikę tūkstantmečių išmėginimus.

Pavyzdžiui, pagrindinės krikščionybės tradicijos sulaukė 2000, o kai kurioms iš jų (Senojo Testamento) jau 3000 metų. Kiti komponentai šimtmetiniai. Kalėdinės eglutės atėjo į vokiečių namus 16 a., o lietuvių namuose jos pasirodė tik apie 19 a. vidurį. Treti iš jų dar visai nauji, todėl sunkiai atskiriami nuo eilinės mados, pvz., atvirukų siuntinėjimo, dirbtinių kalėdinių eglių.

Reikia manyti, kad ilgaamžės tradicijos nesunkiai atlaikys šiuos gamtos išbandymus. O madų zonas šie sunkumai paveiks gal net į gerąją pusę. Bet dabar daugiausia rūpesčių kelia žmonių izoliacijos sukelti sunkumai. Nedaug yra žmonių, kurie pajėgia su jais susitaikyti ir išvengti vienišumo (atstumtumo, paliktumo, nereikalingumo) kančios. Bet laikini sunkumai praverrčia ir visiems kitiems. Net išpaikintus žmones jie pamoko būti su savimi pačiais, o kai ką ir užgrūdina.

Bet šiuolaikinė civilizacija mus yra apdovanojusi didžiule komunikacijos priemonių įvairove, apipynusia visą Žemės rutulį ir galinčia pasiekti kiekvieną žmogų. Tokiomis sąlygomis visai vienišų žmonių lyg ir negalėtų išlikti. Juk visi yra prie ko nors prisijungę.

Bet kai visuomenė yra susvetimėjusi, nei televizija, nei mobilusis telefonas atskirties, vienišumo įveikti neįstengia. Jie tik padeda išryškėti gerokai kitokiam, t.y. socialinio palaikymo (patvirtinimo, parėmimo) troškuliui, kai žmogų apima nepasitikėjimas savo žmogiška verte.

O kad tas troškulys būtų nuslopintas, būtinas aktyvus fizinis įsitraukimas. Tačiau nemaža žmonių, išėjusių iš uždaro gyvenimo, jau neįstengia partneriškai (bičiuliškai, draugiškai) bendrauti. Jiems stinga ne pašnekovų, galinčių išreikšti savo mintis, o kantrių klausytojų, kuriems būtų galima išsipasakoti. Ir vis apie save, kad pakiltų jų žmogiškoji vertė.

Tada jie šneka nesustabdomai ir mažai tegirdėdami tuos, kurių ieškojo. Ypač apgailėtinai tie žmonės atrodo, kai viešam kalbėjimui gauna mikrofonus. Tada jie užmiršta ne tik pašnekovą, bet ir visos šalies auditoriją.

Yra pagrindo tikėtis, kad po priverstinės izoliacijos žmonių bendravimo kultūra gerokai pagerės ne tik kalėdinėse šventėse.