Apie atsainų bankų požiūrį į klientus „Vakaro žinios” jau rašė. Visgi panašu, kad tai buvo tik „žiedeliai”, nes jau atsirado bankų, kurie nusprendė pardavinėti klientų duomenis. Tiesa, kol kas taip elgsis tik Japonijos bankai, tačiau labai tikėtina, kad tokia praktika ateis ir iki Lietuvos.
Duomenys keliaus verslo klientams
Skolintojai visame pasaulyje nuo „Bank of America Corp.” iki „Loyds Banking Group Plc” ieško būdų, kaip užsidirbti iš savo klientų informacijos, panašiai kaip technologijų gigantai „Facebook Inc.” ir „Alphabet Inc.”. Nors vaizduojama, kad stengiamasi apsaugoti privatumą, „Accenture” apskaičiavo, kad tokiais duomenimis nusprendę dalintis bankai, gali savo pajamas padidinti 1-2 proc.
Turbūt tai ir paskatino veikti įmonę „Mizuho Financial Group Inc.”, kuri, siekdama praplėsti tradicinio skolinimosi ribas, pradės pardavinėti informaciją apie vartotojų išlaidų įpročius ir kitus suvestinius duomenis.
„Ketiname pasiūlyti duomenų paslaugą verslo klientams”, – atviravo pagrindinio „Mizuho” banko padalinio generalinis direktorius Kodžis Fudživara (Koji Fujiwara). Pasak jo, jie pirmieji nusprendė imtis tokios praktikos.
„Valdome didžiulį kiekį duomenų, tokių kaip sąskaitos, operacijos ir skolinimo informacija”, – sakė K.Fudživara. Tiesa, jis patikino, kad duomenys bus kaupiami anonimiškai, o asmenine informacija neva nebus dalijamasi.
Banko atstovas nepatikslino, kiek jie planuoja užsidirbti iš šios paslaugos, tačiau teigė, kad tai bus naudinga verslo klientams. Tarkim, mažmenininkams ir restoranų savininkams, kurie galės bandyti plėsti savo verslus, pasirinkdami optimaliausias vietas pagal gyventojų pajamas, išlaidas ir kitą gyvenimo būdo statistiką.
Beje, kiti Japonijos bankai jau pradėjo dalintis klientų duomenimis su finansinių technologijų įmonėmis per vyriausybės vadinamąją atvirosios bankininkystės iniciatyvą.
Kam renkama informacija?
Žmogaus teisių specialistas Vytautas Budnikas priminė, kad šiuolaikinės technologijos jau seniai suteikia galimybę rinkti apie žmones įvairiausius duomenis.
„Dalį duomenų jie privalo pateikti patys. Pavyzdžiui sveikatos priežiūros įstaigoms, valstybinei mokesčių inspekcijai, bankams, draudimo kompanijoms ir pan. Kiti duomenys apie mus kaupiami serveriuose. Pvz., telekomunikacijų įrenginiai mums teikia suvestines, kada ir kur lankėmės. Kompiuterinės programos nustato mūsų pomėgius ir pradeda siųsti atitinkamo pobūdžio reklamą ir kt. Kitaip tariant, žmonės šių technologijų yra „peršviečiami” tarsi rentgenu. Jie teoriškai nebeturi jokios autonomijos (išskyrus tam tikras išimtis ir sritis).
Šių duomenų valdymas ir yra tikroji galia. Klausimas tik toks, kas yra duomenų valdytojas”, – realybę įvardino specialistas.
„Gerai, jeigu tai yra valstybės institucijos, pvz., valstybės saugumo, specialiųjų tyrimų tarnybos, kurios dėl savo institucinės paskirties nėra suinteresuotos dalintis tokia informacija, juolab ja prekiauti. Visai kas kita, jeigu asmens duomenų valdytojas yra komercinis subjektas, siekiantis pelno. Šiuo atveju bankai turi teisę gauti visą informaciją apie asmenį, kiek tai yra susiję su skolinimosi rizika – bankas skolindamas pinigus turi būti tikras, kad nerizikuoja jų prarasti.
Dar kitaip bus, jei renkama informacija apie asmenį yra susijusi su jo estetiniu skoniu, pomėgiais arba politinėmis pažiūromis. Tai perteklinė informacija. Įstatymų leidėjas turėtų įtvirtinti tokių asmens duomenų apsaugą. Deja, jau ir Lietuvoje pastebime, kad bankai reikalauja kliento užpildyti anketas, kuriose privaloma nurodyti, ar asmuo nėra politiškai pažeidžiamas žmogus, ar jo giminaičiai dalyvauja politikoje. Nors asmuo neprašo banko suteikti paskolą, vis tiek privalo nurodyti savo pajamų dydį, kokias finansines operacijas planuoja atlikti ir pan.” – priminė V.Budnikas.
Jis teigė, kad bankai tokią informaciją renka ne šiaip sau.
„Nėra abejonės, kad ji bus panaudota. Tik klausimas, kokias tikslais. Bet kuriuo atveju ne kliento naudai, nes klientas ir pats žino, kokias pajamas ir iš kur tikisi gauti, kokie jo giminaičiai dalyvauja politikoje. Vadinasi, renkama informacija gali tapti prekybos objektu”, – svarstė V.Budnikas.
Apsiginti galimybių beveik nėra
Abejonių jam kėlė ir renkamos informacijos saugumas.
„Mums sakoma, kad informacija kitiems bus teikiama tik gavus kliento sutikimą. Tačiau vien faktas, kad kažkoks komercinis subjektas renka apie asmenį informaciją, turėtų mums kelti didelį nerimą. Gal piliečiui, kuris nesiekia karjeros valstybės tarnyboje, nesidomi ir nedalyvauja politikoje, informacijos rinkimas apie jį neturi didelės reikšmės. Tačiau kitam gali pakenkti.
Ar bankai mūsų bei kitoje šalyje nesiekia daryti įtakos politiniams procesams? Manau, niekas netiki, kad bankai to vengia. Todėl šiose iš pirmo žvilgsnio nekaltose iniciatyvose įžvelgčiau finansinių institucijų siekį dar labiau valdyti šalies politinius procesus. O tam būtina didesnė galia, kurią teikia susisteminta informacija apie kiekvieną iš mūsų”, – akcentavo žmogaus teisių specialistas.
Skeptiškai jis vertino ir paprasto žmogaus galimybes apginti savo privatumą.
„Ar gali paprastas žmogus kaip nors nuo to apsiginti? Vargu. Nebent jis nesinaudotų kredito kortelėmis ir, apskritai, bankininkyste. Nesinaudotų mobiliais įrenginiais, kompiuteriais ir pan. Todėl mus nuo to privalo saugoti valstybė, teisingiau, jos priimti įstatymai.
Tačiau teorija smarkiai skiriasi nuo praktikos. Finansinės institucijos labai stengiasi, kad įstatymų leidyboje dalyvautų kuo daugiau joms lojalių žmonių. Tam tarnauja skylėtas Lobistinės veiklos įstatymas ir neaišku kokiu būdu į Seimą patekę kai kurie parlamentarai. Turiu galvoje jų rinkiminei reklamai skirtas lėšas, kurias kažkas paskolino ar davė „labdarai”. Tokie parlamentarai vėliau privalo atidirbti už reikiamu laiku paaukotas lėšas.
Kiek vargo buvo, kol buvo pakeistas Vartojimo (greitųjų) kreditų įstatymas, sumažintos palūkanų normos, uždrausta greitųjų kreditų reklama, kuri į skolą įklampino šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių, sugriovė tūkstančius šeimų. Tuo metu socialdemokrato (Broniaus Bradausko – aut. past.) vadovaujamas Seimo Biudžeto ir finansų komitetas piktybiškai ignoravo siūlomas įstatymo pataisas, didinančias prievoles kredito įstaigoms. Pusbalsiu kalbėdavome, jog šį įstatymą stumia ir jį palaiko labai dideli pinigai, skiriami kažkam asmeniškai. Tik įrodyti to niekas negalėjo”, – nesenus laikus priminė žmogaus teisių specialistas.
„Vienintelė galimybė paprastam žmogui apsiginti – būti ne pasyviu politinių procesų stebėtoju, o reikliu šalies valdymo dalyviu – nebalsuoti už tuos, kurie didina bankų ir kitų finansinių institucijų galias. Vengti politikų, kurie yra susiję su neaiškiomis finansinėmis machinacijomis, rinkti į valdžią tuos, kurių praeitis yra skaidri, kurie turi autoritetą tarp žmonių”, – ragino V.Budnikas.
