Prof. Povilas GYLYS: Chucpa. Arba, kaip parklupdyti tautą?

Šis tekstas apie tai, kaip įmanoma parklupdyti išdidžią, į bendrąjį gėrį orientuotą Baltijos kelio Tautą beveik nenaudojant fizinės prievartos?

Pradžiai atsakau abstrakčiai – naudojant psichologinius poveikio instrumentus, kurie esmingai keičia visuomenės dvasinę būseną iš optimistinės, kūrybiškos, konstruktyvios į pesimistinę bei destruktyvią. Ir pagrindinė tokio poveikio priemonė gali būti pavadinta gal slaviškos, o gal hebrajiškos, kilmės terminu „chucpa„.

Jį žino senieji vilniečiai. Tą žodį aptikau ir lenkų bei vokiečių žodynuose, o jo kilmė ten aiškinama įvairiai. Manau, kad tą reiškinį galima aptikti bet kuriame pasaulio kampelyje. Lietuva šiuo požiūriu nėra išimtis. Tiesa, vargu ar Europos sąjungoje surastume kitą šalį, kuri būtų dėl jo taip smarkiai nukentėjusi.

Žodį „chucpa” sunkoka apibrėžti vienu ypu, nes jame slypi įvairialypė prasmė. Tam reiškiniui būdingas įžūlumas, arogancija, cinizmas, nesiskaitymas su niekuo ir dėl nieko, aukos pavertimas nusikaltėliu, o nusikaltėlio apsiskelbimas auka ir pan.

Žodynuose pristatant „chucpos” sąvoką pateikiami įvairūs pavyzdžiai. Pavyzdžiui, žudikas apkaltina jo nužudyto žmogaus artimuosius žmogžudyste, plagiatorius moksle apkaltina patį originalaus tyrimo autorių plagiatu- esą tai jis nuplagijavo. Kitaip sakant, nusikaltėlis ima kaltinti auką.

Literatūroje kalbama apie teisinę chucpą, kai, tarkim, teismo metu nusikaltėlis ir jo gynyba ima kaltinti nukentėjusiuosius. Kalbama ir apie politinę chucpą – įžūliu, akiplėšišku, cinišku, blogį ir gėrį vietomis sukeičiančiu elgesiu politinio gyvenimo arenoje.

Šiame tekstelyje toliau apsiribosime politinės chucpos reiškiniu. Politikoje chucpa randasi tada, kai viena, pati didelių ydų turinti, politinė jėga tomis ydomis kaltina savo politinius oponentus ir naudodama visus turimus politinius, piniginius, informacinius, teisinius, administracinius ir kitokius išteklius stengiasi sunaikinti – kartais tik psichologiškai, bet jei sąlygos leidžia ir fiziškai – savo konkurentus. Po šio apibūdinimo į galvą ateina ryškūs istoriniai politinės chucpos pavyzdžiai – fašizmas ir bolševizmas.

Beje, politinė chucpa beveik nepripažįsta pralaimėjimo, jos vykdytojai dažniausiai kovoja iki galo, nes pralaimėjimas reiškia jų bent jau politinę mirtį. Tas nuoseklus ir kietas chucpos principų laikymasis yra kova už išlikimą. Ko daugelis chucpos aukų nesupranta. Jie tikisi, kad chucpos atstovai kada nors pripažins tiesą. Bet juk tiesos pergalė jiems reiškia krachą kaip jėgai, kaip organizacijai ir, galų gale, kaip asmenybėms.

Laikas pereiti prie lietuviškos tikrovės. Turiu drąsos manyti, kad vienas ryškiausių mūsų šalies naujausių laikų istorijos bruožų ir yra chucpos dominavimas. Viena politinė jėga, spėkit kuri, akiplėšiškai privatizavo tiesos, patriotizmo, krikščioniškąjį, apibendrintai kalbant, teisės į gėrį monopolį ir „gėrio vardu” ėmė talžyti ir tebetalžo savo oponentus, kaltindama juos tuo, kuo patys buvo ar yra kalti. Jaučiu, kad dauguma atspėjo- turiu omenyje mūsų landsbergiečius (nei konservatoriais, nei krikščionimis jų nevadinu, nes tokiais jie nėra).

Ar galima chucpa vadinti trisdešimt metų besitęsiančią situaciją, kai viena tarybinės nomenklatūros dalis nomenklatūriniais nusikaltimais kaltina kitą? Manau, kad taip. Kaip kitaip reiktų vertinti tai, kad stalininis komjaunuolis (tuo metu, t.y. 1952 m. pradžioje, tai dar nebuvo privaloma, ir dalis jaunimo dar dalyvavo rezistencijoje), marksizmo dėstytojas ir galimai KGB agentas (kas galėtų tai paneigti), privilegijuotas, išimties tvarka su aukščiausio lygio partine rekomendacija profesoriaus vardą gavęs, tarybinės nomenklatūros atstovas, akiplėšiškai atsisako savo biografijos, įžūliai pasiskelbia Rezistentu Nr.1 ir į „kryžiaus žygį” ima telkti vieną tarybinės nomenklatūros dalį prieš kitą tos pačios tarybinės nomenklatūros dalį? Skelbdamas šūkius- „Mušk komunistus!”, „Gaudyk Kremliaus agentus!”.

Visi suprato – kalbu apie Vytautą Landsbergį.

Taip, tai – gryna chucpa. Juk tarp landsbergininkų buvo daugybė znaimių komunistų – Liudvikas Sabutis, Kazimieras Motieka, Česlovas Stankevičius, Bronius Kuzmickas, Raimondas Rajeckas, Algimantas Čekuolis, Romualdas Sikorskis, Jonas Avyžius ir kiti.

Toje plejadoje galima pamatyti ir ne tokių ryškių komunistų pavardes – Kęstutis Masiulis, Kazimieras Starkevičius, Arvydas Vidžiūnas ir t.t. Mūsų karta žino – išsivertusių ekskomunistų toje kompanijoje buvo tūkstančiai.

O kagėbistų, kaip man nuolat sakydavo buvęs labai aukštas ir, atitinkamai, puikiai informuotas tų laikų partinis darbuotojas, pas chucpininkus buvo žymiai daugiau nei pas keikiamus, niekinamus, žeminamus, nors, aišku, neidealius jų oponentus. Turiu omenyje sąlygiškai vadinamus brazauskininkus.

Kad daugiau žmonių suprastų šio teksto prasmę, paminėsiu dar porą lietuviškos politinės chucpos atvejų. Juk chucpa užsiiminėjo ir užsiiminėja ne vienas žmogus. Tai nėra individuali veikla – jie veikia labai solidarioje, paslaptingais ryšiais susijusioje grupėje.

Viena aktyviausių chucpos metodo naudotojų yra, sako, kieto komunisto atžala Rasa Urbonaitė- Rastauskienė – Juknevičienė, kurią prisimenu nuo jos legendinio klausimo tuometiniam vicepremjerui A.Brazauskui ekonominės blokados metu 1990 metų balandį.

Tuomet ji klausė ir nuo to laiko tą klausimą prisimenu: jau trys savaitės, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, tad kodėl vyriausybė nesugebėjo šalies ekonomikos perorientuoti iš Rytų į Vakarus?

Klausimas su „genialia” potekste: pasirodo, per tris savaites galima šalies ekonomiką pasukti kur nori…

R.Juknevičienė yra, mano nuomone, viena iš ciniškiausių, įžūliausių šalies politinių figūrų. Iš šios buvusios Kauno medicinos instituto komsorgės (tai man sakė vienas iš jos buvusių bendražygių) lūpų nuolat girdime prakeiksmus ir grasinimus „komunistinėms atgyvenoms” ir „Kremliaus agentams”. Tokiems kaip aš. Nors praėjo 30 metų ir jokių įrodymų, net menko tokios tarnystės pėdsako nerasta. O juk mūsų VSD to pėdsako privalėjo ieškoti…

Paradoksas – tuo pat metu, kai p. Rasa kariauja su Kremliumi ir „kremliniais”, jos šeimos verslas sėkmingai veikia Rytuose. Pagal visą pačios p. Rasos logiką baisusis Kremlius turėjo seniai išguiti ar sužlugdyti jos brolio biznį. Atsakydamas į jos karingą retoriką. Bet nei išguja, nei žlugdo. Ar nebus taip, kad ji pati atlieka tam tikrą, tarkim, provokacinę užduotį gautą iš Rytų? Jei taip, galima būtų konstatuoti, kad ji kitus kaltina tuo, ką iš tiesų daro pati. Ir tai visiškai atitiktų chucpos sampratą.

Kitas ryškus pavyzdys – aktyvus antikomunistas Emanuelis Zingeris. Pastaruoju metu viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau informacijos apie tai, kad Emanuelio tėvas Mykolas Zingeris buvo tarybinių spec. tarnybų NKVD/KGB darbuotojas. Berods, kapitonas, kovojęs su „buržuaziniais nacionalistais” Marijampolės ir Alytaus apskrityse.

Dauguma lietuvių sutinka su nuostata, kad vaikai neatsako už savo tėvų darbus. Tačiau kai E.Zingeris savo noru tampa komisijos, tiriančios ne tik nacių, bet ir tarybinių laikų, ypač spec. Tarnybų, padarytus nusikaltimus pirmininku, pakvimpa chucpa. Nebent p. Emanuelis norėtų pasmerkti savo tėvą. Kol kas tokių pasmerkimų ar viešo šeimos istorijos paaiškinimo iš jo lūpų girdėti neteko.

Politinė chucpa – galingas ginklas. Ją naudojantys Lietuvoje beveik sunaikino tikrą opoziciją, nupilietino didžiąją visuomenės dalį. 60 proc. rinkimuose nedalyvaujančių rinkėjų – ryškiausia mūsų nupilietinimo laipsnio iliustracija.

Chucpininkai prigesino politinę konkurenciją, pristabdė politinės sistemos pažangą. Pasakyčiau dar daugiau. Kažkada padrąsėjusi ir geresnio gyvenimo viltį pradėjusi puoselėti mūsų Tauta, nemažu laipsniu prarado optimizmą ir norą veikti bendrojo gėrio, savo valstybės labui.

Trumpai tariant, mūsų Tėvynė nuėjo regreso keliu, pradėjo riedėti atgal iš Atgimimo į išsigimimą, iš demokratijos į autoritarizmą. Bene pagrindinė to regreso priežastis, mano nuomone, yra iki šios dienos besitęsianti chucpa – gerai organizuotas, nuoseklus, akiplėšiškas, beatodairiškas, baimę sėjantis agresyvumas savarankiškai mąstančiųjų atžvilgiu. Gėrį ir blogį sukeičiant vietomis.