Romaldas Abugelis. Ne savęs išsižadėjimo, o tautinių valstybių bendruomenės – štai ko reikia mūsų pasauliui

Jau kuris laikas pasaulis gyvena sumaišties labirinte. Pandemija įkalino jame žmoniją dar labiau. Bet net ir suvaldžius klastingąjį virusą išeiti iš šio labirinto nebus lengviau. Veikiau atvirkščiai, nes žmonių gyvenimus vis labiau jaukia ekonominės, klimato, taikos ir kitos krizės. Pandemija tik apnuogino įsisenėjusius skaudulius.

Dvikojai primatai blaškosi, klaidžioja, nerasdami kelio link gerovės ir laimės. Kitaip ir būti negali, nes tolstama nuo išmintimi ir tradicijomis grįstų vertybių: broliškos bendrystės, harmoningų santykių su gamta, nuo tikėjimo, šeimos, tautiškumo. Tolstama ir nuo rinkos ekonomikos – iki šiol pažangiausia laikytos ekonominės sistemos.

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje įrašyta, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis, jiems yra suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas su kitu kaip broliai“. Pridurčiau – kaip žmonės. Juk net ir karalius, akademikas ar olimpinis čempionas – vis tiek tik žmogus. Bet dar apstu galvojančių, kad kai kurie žmonės yra vertingesni už kitus. Miestietis už kaimietį, vadovas už pavaldinį, baltasis už juodaodį, vyras už moterį, suaugęs už vaiką, sveikas už ligotą, stiprus už silpną, politikas už rinkėją, o ypač – turtingas už vargšą.

Dėl didėjančios socialinės atskirties žmonės atsiskiria ir vieni nuo kitų, stiprėja susvetimėjimo ir beprasmybės jausmas, o ryšiai su visuomene silpnėja. Jie jaučiasi vieniši ne tik daugybe baitų užtvindytame informacijos vandenyne, bet ir būdami minioje. Tokius žmones kur kas lengviau valdyti.

Pasaulis iki šiol nesupranta, kad gamta yra visų, ne tik žmogaus namai, kad ji yra vienintelis mūsų materialinių bei dvasinių išteklių šaltinis. Kas nesupranta gamtos ritmų ir kaitos, tas yra pasmerktas silpnėti ir tapti pažeidžiamu. Beatodairiškai augantis vartojimas žaloja ribotą ekologinę sistemą ir sukelia civilizacijos pagrindams gresiantį pasaulinį atšilimą.

Tikėjimas nuo seno žmogui yra itin svarbi vertybė. Tai pamatinė moralės būties reikšmė, formuojanti mūsų mentalitetą. Tikėjimas padeda tobulėti, augti kaip asmenybei. Jis jungia žmones, skatina juos tapti geresniais, ugdyti moralumą, moko atjautos, dosnumo, sąžiningumo, moko kurti ramybę, toleranciją, pasitikėjimą ir taiką. Pasaulyje didėja tikėjimo ignoravimo apraiškų, labai gaila, kad savųjų krikščioniškųjų ištakų išsižada ir močiutė Europa.

Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės grupė, todėl ji turi teisę būti visuomenės ir valstybės saugoma, – tai taip pat ištrauka iš minėtos deklaracijos. Būtent šeimoje kuriami mūsų vaikų gyvenimo pamatai ir žmogiškosios vertybės. Tai išlieka ilgam ir daro įtaką vaikų fizinei ir dvasinei sveikatai, apskritai gyvenimui.

Šeimoje naujos kartos turi galimybę semtis neįkainojamos patirties iš ankstesnių kartų. Šeimos ryšiai ir tėvų bendravimas su vaikais yra svarbiausias socialinių įgūdžių formavimo etapas. Nepaisant to, daug kur atkakliai bandoma revizuoti ir šeimos sąvoką, ir jos teikiamas vertybes. Tai labai pavojinga, nes visuomenė, nepajėgianti apginti šeimos, neturi perspektyvos.

Dabar jau virtualioje erdvėje egzistuojantis pasaulis be sienų gali persikelti ir į realybę. Viršnacionalinių institucijų toleruojamas tautų kraustymasis, pasaulinių korporacijų įsigalėjimas, daugiakultūriškumo ideologijos plėtra kelia pavojų tautinėms valstybėms. Daugiakultūriškos paprastai būna tik imperijos. Bet gi tikroji gerovė gali rastis tik meilėje ir ištikimybėje savo Tėvynei. Tautinių valstybių bendruomenės – štai ko reikia mūsų pasauliui, o ne savęs išsižadėjimo.

Vieno iš pagrindinių rinkos ekonomikos principų – konkurencijos, jau nepaisoma. Ar galima kalbėti apie konkurenciją, kai keletas gigantiškų bendrovių jau užėmę nuo 60 iki 90 procentų kai kurių prekių ir paslaugų pasaulinės rinkos? Laisvoji verslininkystė pastaruoju metu tik didino skurdą ir beteisiškumą. Susidaro įspūdis, kad dauguma dirba tam, kad išsaugotų veikimo laisvę saujelei vis labiau lobstančių turčių.

Pinigais ir galia grįsta globalizacija yra akla ir kurčia savo pačios ydoms. Žmonės tolsta nuo galimybės nuolat save tobulinti ir palikti pasaulį kitoms kartoms geresnį ir gražesnį. O tas saldus žodis laisvė tiek sureikšmintas, kad dėl to žmonija praranda ryšį su praeitimi, visuomenė vis labiau dažosi mankurtizmo spalvomis. Nejaugi homo sapiens pats jau nesugeba įžvalgiai susivokti naujose situacijose, nemoka rasti problemų sprendimų, pažinti ir suprasti reiškinių priežasčių ir pasekmių, kad griebiasi dirbtinio intelekto?

Reikalinga nauja mąstymo sistema, kuri pagrindinį dėmesį skirtų ne naudos motyvui, o žmonėms, jų prigimtinių teisių užtikrinimui, ne materializmo ir individualizmo, bet pasitikėjimo ir bendrystės kultūrai.

Būtina artėti prie dvasingesnės ekonominės sistemos – labiau socialiai orientuotos, draugiškesnės gamtai ir teisingesnės. Priešingu atveju pasaulis dar greičiau artės prie blogiausio scenarijaus – didžiausios kolektyvinės savižudybės.