Trumputės prezidento G. Nausėdos užuominos, kad visuomenei telkti šiuo sunkiu laikotarpiu praverstų piliečių asamblėja, pakako sukelti ,,sisteminių” politolologų ir žurnalistų įtūžį.
Tiesą sakant, reakcija buvo tiesiog isteriška. Kodėl – suprasti nėra taip jau sunku.
Prabilęs apie tokią asamblėją, prezidentas netiesiogiai pasakė daugeliui Lietuvos piliečių akvaizdžią ir seniai žinomą tiesą – LR Konstitucijoje įtvirtinta demokratinė valstybės santvarka virto jos karikatūra.
Veikia tik vadinamoji procedūrinė demokratija, suteikianti vienintelę teisę – kartą kas ketverius metus pasirinkti, kuris nomenklatūrinis klanas šeimininkaus šalyje ir turės daugiausiai galimybių engti jos žmones.
Joks atsitiktinumas, kad partiniai klanai su nervingu virpuliu laukė dienos, kai galėjo būti pasikėsinta į jų valdžios monopolį. Galima tik įsivaizduoti, kaip jiems palengvėjo sulaukus neįtikėtinos, paskutinę akimirką tarsi iš dangaus nukritusios dovanos.
Lemiamu momentu stebuklingai ,,nesuveikusios” buvusio Seimo nario R. Dagio balsavimo kortelės, dėl ko pritrūko vieno balso priimti Seimo rinkimų ,,kartelę” iki 3% galėjusią nuleisti įstatymo pataisą.
Ko gero, šis parlamentaro poelgis buvo didžiausias smūgis Lietuvos demokratijai per visą atkurtosios valstybės gyvavimo laikotarpį.
Tačiau Lietuvą kamuojanti krizė, kurios neleidžia įveikti valstybę sukaustęs politinis sąstingis ir įsitvirtinusių ,,nepakeičiamųjų” nomenklatūrininkų valdžia, vis tiek verčia grįžti prie esminių permainų šalyje temos.
Sutryptos demokratijos ir viešumo atkūrimo klausimas iškyla neišvengiamai ir savaime.
Nacionalinis susivienijimas savo Kreipimesi į Prezidentą paragino pradėti iš tiesų kalbėtis su piliečiais dėl valstybės ateities.
Dalykiškas ir profesionalus politikos mokslininko A. Jankausko interviu padeda aiškiau suprasti politinio momento ypatumus ir piliečių asamblėjos poreikį.
Interviu nepalieka jokių abejonių, kad piliečių asamblėja — iš tiesų seniai subrendęs laiko reikalavimas ir būtina demokratinės pertvarkos sąlyga.
Piliečių asamblėja – žingsnis į Lietuvos naują vystymosi etapą be politinių „partijų”, klanų, kurie per šį laikotarpį nuo Nepriklausomos Lietuvos Respublikos paskelbimo vykdė asmeninį interesą, kaip išsilaikyti prie Lietuvos biudžeto skirstymo ir kaip kuo daugiau skolintis Lietuvos, mūsų vardu.
Rinkimai Lietuvoje fiktyvūs, nes VRK rinkimų procesą „kontroliuoja” tiek kiek reikia išlaikyti politinių partijų privilegijas.
Gal kas bandys paneigti VRK indėlį į „sąžiningų” rinkimų organizavimą, tuomet akivaizdu, kad per tuos trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės metų VRK vadovavo vienas su neaiškia praeitimi ir dabartinė vadovė, kurie vadovavo ir vadovauja politinių partijų komisijai, bei „teisininkams”, „teisėjams”. Teismų – teisėjų darbas mums žinomas.
Dabar turime gerą pavyzdį, kai įregistruojamos VRK politinės partijos į rinkimus. Žinome, kaip vienuose iš LR Prezidento rinkimų vieno kandidato geresnis balsavimo rezultatas, užstrigus elektroniniai sistemai tampa atsiliekančio rezultatu. Prunskienės ir Adamkaus rinkimai į LR Prezidentus..
Negaliu išsiplėsti, kaip VRK surašo galutinį rinkimų protokolą.