Kažkada Baltijos gynybos koledže Tartu diskutavome su latvių ir estų kolegomis, kodėl mūsų visuomenės sugebėjo išlikti vieningos ir efektyvios kovoje su sovietų okupacijomis, kokios buvo stiprybės ir silpnumo priežastys?
Tada supratau, kad mūsų stiprybė remiasi tam tikrais stulpais. Kol tie stulpai yra, tol Lietuva stipri ir gyva. Tai mūsų konservatyviosios idėjos pagrindas!
Pirmasis stulpas – tai TAUTA. Tai žmonės, kurie save sieja su pavadinimu, teritorija, jaučia pareigą ir tapatybę. Tauta gali būti sujungta kalbos ir papročių pagrindu, gali save asocijuoti su teisine sistema (Lietuvos statutas), su luomu, su tradicijomis, bet tai yra tai, kas sudaro žodį MES.
Tauta gyvena tada, kai valstybė yra, ir kai jos nelieka. Tauta, galbūt gentis, vedama lyderių sukuria valstybę. Lygiai taip galima valstybę ir prarasti išorinio užkariavimo ar vidaus silpnumo dėka.
Nors tautos samprata šiek tiek keičiasi, tai yra žymiai tvaresnis darinys, kuris dažniausiai auga ir stiprėja valdant savai dinastijai, veikiant valstybei, nacionalinei religijai ar esant ilgalaikiams konfliktams su kitomis tautomis, valstybėmis ar režimais. Keletas valstybių, susikūrusių tautiniu pagrindu pavyzdžių: Vokietija, Italija, Vengrija, Suomija, Latvija ir Estija bei Lenkija.
Antrasis stulpas – tai VALSTYBĖ. Valstybė yra juridinis biurokratinis, gynybinis ir teritorinis darinys, labai suprantamas kariams ir piliečiams. Valstybė dažnai yra susijusi su Tauta, tačiau nebūtinai, tai gali būti monarchija, imperija, sąjunga. Ji svarbi, nes tvarko realų gyvenimą, apsprendžia gyventojų prievoles, pareigas, teises ir kitus svarbius dalykus. Valstybė gali mobilizuoti pajėgas ir nukreipti jas reikalinga kryptimi, ji nustato prioritetus ir reguliuoja gyvenimą.
Valstybė gali sukurti tautą, kaip atsitiko Prancūzijoje, Rusijoje, iš dalies Osmanų imperijoje. Tokios valstybės laikosi kitais pagrindais, todėl joms dažniausiai nesuprantamas tautiškumas, stengiantis jį perkelti į papročių, religinių grupių ir etnosų lygį, nepavojingą tokios valstybės vientisumui. Anglų kalboje nėra atskirų tautiškumo ir nacionalizmo sąvokų, jų nereikia. O mums reikia.
Trečiasis stulpas – tai TIKĖJIMAS. Tikėjimas yra glaudžiai susijęs su religija. Religija nustato etikos normas, reguliuoja papročius, kuruoja šalpos ir socialinio teisingumo sritį, įtakoja mokslą ir studijas, švietimą.
Net žmonės nesijaučiantys bažnyčios dalimi, suprantą stiprų ryšį su religinėmis normomis kaip tradicijos ir etinės normos. Katalikų tikėjimas buvo Lietuvos atrama nuo rusifikacijos XIX a., padėjo atsilaikyti Sovietijos jūroje, palaikė dvasią Sąjūdžio laikais ir Sausio įvykių metu.
Ketvirtasis stulpas – tai ŠEIMA, šeima ir giminė. Ši mažiausia visuomenės ląstelė svarbi yra tame, kad joje formuojasi būsimoji piliečių karta, vyksta bendravimas tarp kartų, perduodami išlikimo kodai ir užtikrinamas tęstinumas.
Šeima ir giminė leido išlikti mūsų kultūrai okupacijų metais, išugdė naujas kartas, padėjo pakelti tremtis, išsaugoti įtakas Sovietų sąjungos sistemoje, o atmintis apie turėtą laisvę buvo puoselėjama ne tik tėvų vaikų, bet ir senelių anūkų ar tolesnių giminaičių pagalba per šeimos nuotraukas, relikvijas, pasakojimus ir pavyzdžius.
Lietuva buvo pajėgi išlaikyti savo gyvastį, kol turėjo visas keturias atramas. Mūsų visuomenė intuityviai suvokia kad bus tvari, kol tvirtai laikysis ant keturių stulpų. Kalbant palyginimais, praradus vieną stulpą, dar įmanoma išlaikyti pusiausvyrą, perduodant laikomą krūvį kitoms trims. Taip išlikome okupacijos metais, taip laikosi arba nesilaiko kaimyninės šalys, vienos valstybės stiprėja, kitos palaipsniui silpsta.
Šiais laikais karai tarp valstybių nors ir vyksta, bet nedažnai. Kartais užpuolus kaimyną, jis tik sustiprinamas, nes pavojų pajutusi visuomenė mobilizuojasi, užpultajai suteikiama pagalba, agresorius sulaukia sankcijų. Todėl labai dažnai pasitelkiamos minkštosios galios, griaužiančios pasirinktąją valstybę iš vidaus, nesiafišuojant.
Norint sunaikinti šalį, reikia naikinti pagrindus, ant kurių ji laikosi. Gerai žinoma, kaip tokias galias naudoja Rusija.
Būdama pati nedemokratiška, ji palaiko bet kokias pasipriešinimo grupes, skatina vidaus nesantaiką, palaiko neaiškius vertybes silpninančius judėjimus ir skleidžia propagandą.
Tačiau taip elgiasi ne ji viena. Rusijos sėkmė informaciniuose ir kitokiuose hibridiniuose karuose paskatina tokios veiklos imtis ir kitas, dažniausiai nedemokratines valstybes.
Todėl norint tokiomis sąlygomis išsilaikyti, reikia saugoti savuosius pagrindus, maitinti šaltinius, iš kurių atsiranda upeliai ir stiprios upės, modernėjant ir keičiantis palaipsniui, išlaikant stabilumą ir tradicijų tęstinumą.
Šiandien, kaip niekad reikalingas sąmoningas patriotizmas ir kryptinga veikla, priešiškos veiklos identifikacija. Tauta negali visko palikti valstybei, bet pati aktyviai dalyvauti kovoje už savąsias vertybes, nes puolamos ne tik valstybės institucijos, pažeidžiamas teritorinis vientisumas. Puolama žmonių sąmonė, vertybės. Puolami atraminiai stulpai. Būkime budrūs!
Užutrakio dvaro portikas/ Leono Garbačiausko nuotrauka.
Labai puikus straipsnis! Ačiū Autoriui. Bet pritariu ir komentatorei Klaida, kad tikėjimas į Dievą – pirmasis stulpas, su kuriuo labai glaudžiasi ir šeima, kuri nuo seno vadinama valstybės pamatu, kurį nori sugriauti priešiškai nusitekę prieš mūsų tautos teises, kultūrą, teritoriją ar kalbą asmenys, nors save vadinantys Lietuvos piliečiais!!!
Sutinku su autoriumi, pateikusiu puikų straipsnį. Tačiau negaliu sutikti su tokiu keistu, ir bendrai straipsnio minčiai nereikalingu teiginiu, kad mums tariamai reikia atskirų tautiškumo ir nacionalizmo sąvokų. Ne, mums jų nereikia. Nustokite mėgautis svetimžodžiais ir viskas paaiškės: „nacionalizmas” yra nereikalingas svetimžodis. Yra daug lietuviškų šaltinių, kuriuose bandoma įrodinėti, kad „tauta” yra „nacija” yra skirtingos sąvokos, bet nė viename toks teiginys nėra pagrįstas. Žodis „nacionalizmas” mums visiškai nereikalingas.Neretai jam bandoma suteikti neigiamą atspalvį, siejant su priešiškumu kitoms tautoms, skirtumų perdėtu išryškinimu, didžiavalstybiškumu ir šovinizmu.. Tautiškumas su tuo neturi nieko bendro. Gerbiu savo tautą ir pripažįstu kitų tautų savitumą. Kaip lietuvis galiu jausti priešiškumą tik tokiam kitataučiui, kuris bando kėsintis į mano tautos teises, kultūrą, teritoriją ar kalbą.
Visuma teisinga, bet prioritetai sudėlioti neteisingai:
Pirmasis stulpas – tai tikėjimas į Dievą.