„Negaliu nupasakoti, koks tai jausmas pamatyti savo tėvo veidą pirmą kartą… Tą akimirką aš pajutau pilnatvę. Vienpusiškumo, pusiau tuštumos jausmas staiga užsipildė. Pirmą kartą gyvenime aš pasijutau pilnu, užbaigtu asmeniu. Aš nebe tas pats asmuo, kuris buvo. Aš jau visa. Aš radau savo tapatybę,“ – suaugusi moteris, kuri buvo pradėta pagalbinio apvaisinimo būdų, naudojant donorines lytines ląsteles, liudija apie troškimą atrasti savo biologines šaknis.
Panašių istorijų daug. Dėl skirtingų priežasčių vaikai kartais netenka vieno iš tėvų ar abiejų. Ir gyvenimiška patirtis, ir psichologijos bei kiti mokslai rodo, kad tai palieka žaizdą žmogaus širdyje. Biologiniai tėvai turi kažką, ko niekas kitas negali vaikui suteikti. Tas kažkas yra reikšminga ne tik vaiko gerovei augant, bet ir jo tapatybės formavimuisi – svarbu pažinti žmones, kurie yra atsakingi už tavo egzistenciją.
Į tėvų netektį žmonija žiūrėjo kaip į nelaimę, kurioje vaikui reikalinga pagalba. Tokios pagalbos centre buvo vaikas, nes jo interesai svarbiausia. Vaiko teisė į šeimą, o ne suaugusiųjų noras turėti vaiką, buvo prioritetas.
Ar stebina, kad vaiko interesų viršenybės principas numatytas JT Vaiko teisių konvencijoje ir Lietuvos įstatymuose? Tai aksioma, kurios nereikia įrodinėti.
Tuomet kodėl dabartinėse diskusijose apie partnerystę visiškai pamiršti vaikai? Kodėl politikai ir organizacijos, kurios neseniai aktyviai kovojo už vaikų saugumą šeimoje, šiandien kalba tik apie suaugusiųjų teises kurti šeimą? Į vaikus žiūrima tik kaip į objektą, į kurį ne šiame, bet kitame, partnerystės įteisinimo etape bus pareikštas homoseksualių porų reikalavimas.
Šeima ar individas yra visuomenės pagrindas?
Žmonės gali skirtingai įsivaizduoti šeimą ir niekas nedraudžia savo gyvenime tuo vadovautis. Tačiau diskutuodami apie partnerystę, mes kalbame ne apie asmeninę, bet apie teisinę šeimos sampratą – ką valstybė laiko šeima? Ką skatina ir stiprina savo šeimos politika?
Jeigu šeima yra tik apie suaugusiųjų emocinius, seksualinius ir kitokius santykius, tuomet nėra prasmės jai taikyti lyčių skirtingumo, monogamijos, ištikimybės, ilgalaikiškumo principų. Suaugę patys laisvi nuspręsti, kaip jiems save realizuoti šiame pasaulyje.
Tuomet absurdiška mūsų Konstitucijos nuostata, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Ne, tuomet ne šeima, bet individas turėtų būti tuo pagrindu. Tuomet šeima – tik individo realizacijos sąlyga, kintanti pagal jo norus ir poreikius.
Ir vis dėlto individas pats sau nepakankamas – jis negali nei savęs pagimdyti, nei užauginti, išauklėti, nei pasirūpinti senatvėje, ligoje. Individo realizacija, jo emociniai ir seksualiniai santykiai yra tik asmeninis interesas, neturintis valstybei išskirtinės svarbos.
Šeima Konstitucijos 38 straipsnyje yra vadinama valstybės pagrindu, nes ji reikšmingai prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio: 1) dėl vaikų (valstybės piliečių) gimdymo, auginimo ir auklėjimo; 2) dėl santykinai tvarių vidinių šeimos santykių, paremtų kraujo/giminystės ryšiais ir bendrais vaikais, kurie natūraliai užtikrina savitarpio rūpestį, pagalbą pažeidžiamose būklėse (kūdikystė, liga, senatvė), pirminius ekonominius mainus ir kt.
Šias visuomenei svarbias šeimos savybes lemia vyro ir moters lyčių skirtingumas ir papildomumas, potencialiai leidžiantis susilaukti vaikų. Lyčių skirtingumas yra visų Konstitucijos 38 straipsnyje paminėtų šeimos pagrindų (santuoka, tėvystė, motinystė ir vaikystė) egzistavimo priežastis. Konstitucinė šeimos samprata išreiškia valstybės siekį puoselėti šeimą, kuri yra palankiausia gimti ir augti vaikams – kartu su savo tėčiu ir mama.
Kaip šeimos sampratos keitimas atsilieps vaikams?
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nepalieka abejonių: partnerystė suteikia šeimos teisinį statusą. Tačiau lyčiai neutrali partnerystė ne šiaip išplėstų ratą asmenų, kurie turi šeimos teises, bet šeimos sampratoje atsisakytų esminės taisyklės – lyčių skirtingumo principo. Šio principo atsisakymas reikštų ir svarbiausio šeimos siekio – užtikrinti geriausią aplinką vaikams gimti ir augti – atsisakymą. Tiesinė šeimos samprata būtų atsieta nuo vaiko interesų pirmenybės ir susieta tik su emociniais, seksualiniais ir kitokiais suaugusiųjų ryšiais.
Kaip matome iš užsienio šalių pavyzdžių, tai išklibintų ir kitus šeimos principus. Juk monogamijos principas kyla tik iš to, kad kiekvienas vaikas turi vieną tėtį ir vieną mamą; ištikimybės ir stabilumo principai kyla iš to, kad vaikų auginimui reikia ilgalaikės tėvų sąjungos.
Jei visada 2+2 buvo 4, o nuo šiol laikysime, kad kartais ir 5, nes skaičiaus turinys nebesvarbu, svarbu tik tai, kad kai kurie 5 jaučiasi kaip 4, nuo to pasikeis visa matematika.
Aprėpti ir numatyti visų pamatinės socialinės struktūros keitimo pasekmių neįmanoma. Tačiau svarbiausia, kaip tos pačios lyties partnerystė atsilieptų vaikams – labiausiai nuo šeimos priklausančiai ir pažeidžiamiausiai grupei:
- Visoms šeimoms turi būti garantuojamos vienodos teisės, todėl tos pačios lyties šeimos ilgainiui turėtų būti vienodai remiamos kaip vyro ir moters bei jų vaikų šeimos. Tai supančiotų valstybės rankas vykdyti socialinę politiką, orientuotą į realaus visuomenės ir valstybės pagrindo stiprinimą – šeimas, kuriose palankiausia gimti ir augti vaikams (statistiškai saugiausia ir geriausiai psichologinius vaiko poreikius užtikrinanti aplinka yra stabili biologinių tėvų šeima).
- Mokinių lytiškumo ugdymo programose skirtingos šeimos formos turėtų būti pristatomos kaip lygiaverčiai pasirinkimai. Tai gali daryti įtaką jaunuoliams, kurių lytinė orientacija dar nėra nusistovėjusi. Kaip parodė 2019 m. pusės milijono tiriamųjų rezultatai, genetinė įtaka homoseksualiam potraukiui yra nereikšminga. L. Diamond tyrimas patvirtino, jog homoseksuali orientacija gali spontaniškai keistis gyvenimo eigoje. Seksualinio potraukio kryptis yra ypatingai nestabili paauglystėje ir jauno suaugusio asmens amžiuje, ką rodo didelės apimties JAV tyrimai.
- Pagalbinio apvaisinimo įstatyme jau dabar numatyta, kad partneriai gali gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Visi puikiai suprantame, kad anksčiau ar vėliau lygybės vardan būtų siekiama įsivaikinimo ir surogacijos to norinčioms homoseksualioms poroms. Taigi tai, kas natūraliai yra vyro ir moters šeimos indėlis į visuomenės bendrąjį gėrį, taptų tos pačios lyties partnerių teise, kuri būtų įgyvendinama, semiant resursus iš visuomenės bendrojo gėrio. Tai būtų pateisinama, jei būtų teisinga. Tačiau tai nėra teisinga vaikų atžvilgiu. Galimybė „įsigyti“ vaiką porai, kuri iš prigimties negali jo turėti, reikštų vaiko pavertimą „teisių objektu“, skirtu tenkinti suaugusiųjų pageidavimus. Tai nesuderinama su vaikų žmogišku orumu.
- Sprendžiant įsivaikinimo, reprodukcinių paslaugų klausimus, valstybė nebegalėtų prioriteto teikti vaiko interesui turėti tėti ir mamą. Tačiau tyrimai rodo, jog motinos ir tėčiai su vaikais bendrauja skirtingai ir tai užtikrina vaiko raidai svarbų lyčių balansą. Be kitų statistiškai dažniau pasitaikančių problemų, homoseksualios poros itin nestabilios (čia, čia ir kt.). Didžiausios apimties tyrimai teigia, kad homoseksualių porų auginami vaikai patenka į statistiškai blogiausiai besivystančių vaikų grupę (pvz., čia ir čia). O garsiai nuskambėjusios studijos, neva parodžiusios, kad vienos lyties porose vaikai auga taip pat sėkmingai, neatitinka mokslinių tyrimų kriterijų. Tai patvirtina ir 49 panašių tyrimų apžvalga.
Šeima pirmiausiai yra apie vaikus
Kaip teigia vienas Konstitucijos teksto autorių prof. E. Jarašiūnas, „Iš Konstitucijos kyla pareiga reguliuojant šeimos santykius visados prioritetą teikti vaiko teisėms. Tai esminis Konstitucijos akcentas. <…> Reguliuojant šeimos klausimus reikia matyti ne tik dabartį, bet ir ateitį. Todėl suprantamas dėmesys, skiriamas šeimoje esančiam vaikui, kitaip sakant, ateičiai.“
Norint, kad ateities visuomenėje būtų daugiau stiprių, dvasiškai ir fiziškai sveikų žmonių, svarbu siekti palankiausių sąlygų vaikams augti užtikrinimo. Neseniai atliktos apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė tai supranta: valstybės prioritetas turi būti ne šeimos statuso suteikimas homoseksualioms poroms, bet vyro ir moters bei jų vaikų šeimos stiprinimas; tos pačios lyties porų problemas derėtų spręsti nekeičiant šeimos sampratos (Susitarimo dėl bendro gyvenimo projektas).
O kas atsitinka, kai valstybė šeima pavadina tos pačios lyties sąjungas, kurios iš prigimties negali susilaukti vaikų, bet neišvengiamai anksčiau ar vėliau įgys teisę juos auginti?
Atsitinka taip, kad valstybė nebelaiko abiejų biologinių tėvų ir jų vaikų šeimos siekiamybe, kurią skatina ir stiprina savo šeimos politika. Atsitinka taip, kad vaikai netenka teisės į jiems palankiausią, saugiausią ir natūraliai daugiausiai meilės suteikiančią aplinką.
Jie netenka prigimtinės teisės augti su tėčiu ir mama. Ir skirtingai nei našlaičiai, kurie prarado vieną iš tėvų dėl mirties ar kitokių nelaimių, dviejų vyrų porose augantys vaikai neturi teisės savo mamos ilgėtis.
Dviejų moterų porose augantys vaikai neturi teisės ilgėtis tėčio. Nes valstybė ir tėvai sąmoningai sukūrė tokią situaciją, kad vaikas augtų be mamos arba be tėčio. Nes vaivorykštės spalvomis mirganti aplinka didžiuojasi laisve gyventi taip, kaip nori suaugusieji, ir be skrupulų ignoruoja tai, kas geriausia vaikams.
Didžioji dalis visuomenės nesutinka su partneryste ne todėl, kad nekenčia homoseksualių asmenų ar nenori jiems padėti. Tai nesąžininga manipuliacija, maskuojanti argumentų stoką ir nenorą gilintis į problemas.
Mes nesutinkame su partneryste, nes kainą už suaugusiųjų norų tenkinimą šeimos sampratos keitimu mokės vaikai. Ir niekas neprisiims atsakomybės už padarytą žalą.
