Vytautas Sinica. Neapykantos kalbos įstatymas – demokratijos pabaiga

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Dar metų pradžioje Laisvės partijos atstovai pažadėjo, kad šią pavasario sesiją pateiks „neapykantos kalbos” ribojimus griežtinančias pataisas.

T. V. Raskevičiaus žodžiais, valdantieji galvoja apie „administracinės atsakomybės taikymą už neetiškus, nepagarbius, diskriminaciją kurstančius kalbos atvejus“. Kovo 12 dieną daugiausiai Laisvės partijos ir socialdemokratų atstovai Seime galiausiai užregistravo „neapykantos kalbos“ pataisas. Kaip yra dabar ir kaip vertinti Laisvės partijos siūlymus?

Ir dabar baudžiamajame kodekse yra 170 straipsnis, numatantis baudas ar laisvės atėmimą tiems, kas „tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų“. Ši norma įvesta 2009 metais valdant konservatoriams. Šis straipsnis – kaip parašytas – vis tiek yra ydingas, nes pretenduoja įstatymais reguliuoti žmonių bendravimą, kalbą ir kultūrą, privilegijuodamas konkrečias labiau saugomas visuomenės grupes. Įžeisti dėl, tarkime, profesijos („valytoja!”) ar gyvenamosios vietos („kaimietis!”) yra neva mažesnė blogybė nei dėl orientacijos ar kilmės. Tačiau bent iki šiol šis straipsnis yra taikomas iš tiesų siaurai: žmonės dažniausiai baudžiami tik tiesioginio smurto kurstymo atvejais.

Ir būtent todėl esamas reguliavimas netenkina žmonių kalbėjimą cenzūruoti norinčios Laisvės partijos ir, pasirodo, socialdemokratų. „Laisviečių“ deleguota Teisingumo ministrė sako tiesiai: „Šiai dienai teismai baudžiamąją atsakomybę taiko tik kraštutiniais atvejais, kai yra labai aiškus kurstymas fiziškai susidoroti, smurtauti. Kitais atvejais, kai yra ant ribos – tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, bet neperžengiamos fizinio susidorojimo ribos, dažniausiai teismai atsisako taikyti.“ Taigi norima, kad žmonės būtų baudžiami už žodžius ir tada, kai smurto nekursto, kai Raskevičiaus žodžiais, tik kalbama neetiškai ir nepagarbiai. Tam žadama įteisinti administracinę atsakomybę, kuri būtų taikoma daug plačiau ir lengviau nei iki šiol. Reikiamos pataisos tam paruoštos ir numato baudas nuo 300 iki 3000 eurų arba viešuosius darbus. Žinoma, tais atvejais, kai nepavyks pritempti baudžiamosios atsakomybės.

Platesnis neapykantos kalbos įstatymų taikymas yra pražūtingas bent dėl poros priežasčių. Pirma, tai savo esme totalitarinis kišimasis į privačiausią žmonių gyvenimo sritį: mąstymą ir kalbą, nes per kalbą (raštą) tas mąstymas reiškiasi. Nors dauguma pasisakymų, kurie būtų baudžiami kaip neapykantos kalba, iš tiesų keliantys pasibjaurėjimą, nekultūringi ir užgaulūs, kalba – išskyrus šmeižtą ir kitas itin siauras išimtis – negali būti valdoma įstatymais ir bausmėmis. Mandagumas ir pagarba yra kultūros, o ne teisės sritis. Žmones, kurie įžeidinėja kitus žmones, už tai įvertina visuomenės pasmerkimas, o ne teismas. Sunku sugalvoti didesnį laisvės suvaržymą nei kai valstybė bausmėmis kišasi į žmonių tarpusavio bendravimą. Kaip taikliai rašo VDU dėstytojas A. Švarplys, „Neapykantos kalba siekia užkardyti (užgniaužti) laisvę jau pačioje kalboje. Toliau gali eiti tik pačių minčių kontrolė žmogaus galvoje.“

Tačiau kalbame ne tik apie nekultūringą ir atgrasią kalbą. Tokius įstatymus priėmusių Vakarų šalių praktikoje gausu pavyzdžių, kaip pagal tokius įstatymus pradedami bausti visiškai kultūringai, tačiau vertybiškai „neteisingai“ pasisakantys asmenys. Aukomis etatiškai tampa dvasininkai, įgarsinantis savo religijos mokymą seksualinės moralės klausimais. Neapykantos kalbos įstatymai radikaliai prieštarauja religijos laisvei, nes faktiškai visos religijos moko dabar politinio korektiškumo normų neatitinkančių tiesų. Iš esmės, stebint praktiką, tokie įstatymai garantuoja visų su progresyvia ideologija nesuderinamų požiūrių užčiaupimą. Nesvarbu, ar tas požiūris būtų religinio, ar sekuliaraus pagrindo. Teisiškai neformalaus susidorojimo formos – „neteisingai“ kalbančiųjų atleidimai iš darbo ir pašalinimai iš bet kokios viešumos (cancel culture). Garbiausios to aukos: kitos nei tikroji biologinė studentų lytis nesutikęs pripažinti profesorius Jordanas Petersonas ir prieš kintančios lyties idėją viešai pasisakiusi šiaip liberali „Hario Poterio“ autorė K. Rowling. Teisiškai formalaus susidorojimo formos bus baudos ir net įkalinimai. Nei su demokratija, nei su pamatinėmis konstitucinėmis laisvėmis tai nesuderinama.

Pagal dabartinę formuluotę už tyčiojimąsi, neapykantos ir smurto kurstymą baudžiama ne tik tada, kai nukenčia mažumos, bet ir kai neapykanta kurstoma pažiūrų, įsitikinimų ir kitais pagrindais. Tarytum galima nukentėti ir už neapykantos kurstymą ne vien prieš mažumas. Tačiau vėlgi tiek taikymo praktika, tiek „neapykantos kalbos“ ideologinės šaknys aiškiai rodo, kad įstatymas parengtas mažumoms. Pagaliau ir pagrindiniai „neapykantos kalbos“ plėtimo šalininkai visose šalyse yra seksualinių mažumų reikalavimus atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos. Nėra pagrindo tikėtis, kad atskirus asmenis, kurie nepriklauso jokioms politizuotoms mažumoms, tokie įstatymai saugos nuo įžeidinėjimo. Savo esme tai pozityvios diskriminacijos – privilegijų konkrečioms visuomenės grupėms – įtvirtinimo įstatymai.

Visiškai neatsitiktinai naujos visuomenės grupės, kurias turėtų saugoti „laisviečių“ atnaujinti neapykantos kalbos įstatymai, yra išimtinai mažumų grupės – odos spalva, etninė kilmė, pilietybė ir lyties tapatybė. Taip, ta pati lyties tapatybė – pripažinimas, kad vyras gali būti moterimi, moteris vyru ar dar kuo susigalvos. Lyties tapatybė, dėl kurios tiek priešintasi Stambulo konvencijos ratifikavimui. Kas kol kas netelpa pro duris, lipa pro langą.

Neatsitiktinai antisovietiniai rezistentai, pavyzdžiui, Katalikų kronikos leidėjai, jau dabar bręstančią cenzūrą lygina su sovietine. Visų neapykantos kalbos įstatymų šaknys glūdi bolševizme. Jungtinių Tautų organizacijoje būtent komunistinių šalių pastangomis į žmogaus teisių dokumentus buvo pirmąkart įtraukti 1966 metais priimant Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą. Neapykantos kalba ten komunistų įkišta 20 straipsnio 2 dalyje: „Kiekvienas tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymo atvejis, kai yra skatinama diskriminacija, nesantaika ar smurtas, draudžiamas įstatymu.“ JAV ir kitos žodžio laisvę praktikavusios šalyse stojo prieš tokį punktą, bet daugiausiai komunistinių šalių balsais jis visgi buvo priimtas, o nuo tada lėtai plito tiek į kitus žmogaus teisių dokumentus bei šalių įstatymus, tiek ir savo esme apėmė vis didesnę žmonių kalbos sritį.

Nors neapykantos kalbos įstatymai dar neišplėsti, policija savo iniciatyva su komjaunuolišku uolumu jau ėmėsi bandomųjų akcijų stebėti diskusijas viešojoje erdvėje ir „fiksuoti netinkamą kalbą“. Taip tikslą įvardija pati policija. Bet kas ta netinkama kalba ir kas tą nustato? Čia problema ne tik pono policininko kompetencija be teismo ir ekspertizių vertinti kalbos tinkamumą. Dar didesnė problema apskritai pretenzija tarnyboms kištis į žmonių diskusijas, žymėti tinkamus ir netinkamus pasisakymus. Šis policijos išsišokimas jau susilaukė gausios kritikos. Vienintelė tokio kvailo poelgio nauda – galimybė visiems iš anksto pamatyti, kaip atrodytų kuriamas cenzūros režimas.

Esminis klausimas, kam reikia neapykantos kalbos įstatymų? Ar tik tam, kad nebūtų užgaunami seksualinių mažumų jausmai?

Ne. Esmė kitur. Cenzūra reikalinga tam, kad apskritai būtų nutildytas ir į paraštes išstumtas priminimas, jog tikrovė šiais klausimais egzistuoja. Tokie klausimai kaip, kas yra šeima arba kas yra lytis, priverčia abejoti pačiu savo tikrovės suvokimu. Čia negalimas kompromisas ar sutarimas kaip kad dėl to, kokie mokesčiai teisingi ar kokiu atstumu nuo ežero leistinos statybos. Todėl įteisinus vienalytes „šeimas“ ir translytiškumą, būtina ir užčiaupti kalbančius, jog iš tiesų yra kitaip. Tikrovė negali apie save priminti. Realybės principą turi pakeisti malonumo principas. Kitaip tikrovę neigianti tvarka niekada nesijaus saugi.

Kalba, išskyrus šmeižtą ir kitas itin siauras išimtis, apskritai neturėtų būti teisiškai reglamentuojama, o jau tikrai neturėtų būti teisiškai reglamentuotas mandagumas ir etiškumas. Lietuvoje, priešingai, planuojama kuo plačiau apriboti laisvą žodį, apimant net nepagarbius ir neetiškus pasisakymus. Viešai nesakoma, tačiau tą jau taikančių šalių praktika aiškiai rodo, kad tokie įstatymai visur būna nukreipti būtent seksualinių ir kitų mažumų privilegijuotai apsaugai. Iš visų radikalių Laisvės partijos idėjų, būtent neapykantos kalbos įstatymai yra pats pavojingiausias ir reikalaujantis didžiausio visuomenės pasipriešinimo bet kokia kaina. Išplėtus „neapykantos kalbos“ įstatymus tolesnė laisva diskusija ir apskritai demokratinė politika Lietuvoje nebebus įmanoma.

Daliai skaitytojų pasirodys per daug dramatiška, bet tikiu, kad pataisų priėmimo atveju spėsime įsitikinti, jog tai demokratijos pabaigos įstatymas. Demokratijos pamatas yra ne tik rinkiminis atstovavimas, bet ir žodžio laisve paremta atvira diskusija, kurios metu konkuruoja požiūriai, galiausiai atspindimi rinkimuose. Baudomis užčiaupus politiškai nekorektiškas pozicijas, neliks nei diskusijos, nei demokratijos. Tik jos fasadas – rinkimasis tarp iš esmės vienodų, „vienos tiesos“ leidžiamų požiūrių.

Taigi būtent demokratijos pabaigos įstatymo teikėjai yra Evelina Dobrovolska, Silva Lengvinienė, Tomas Vytautas Raskevičius, Ieva Pakarklytė, Monika Ošmianskienė, Morgana Danielė, Gintautas Paluckas, Kasparas Adomaitis, Matas Maldeikis, Vytautas Mitalas, Artūras Žukauskas, Marius Matijošaitis, Linas Jonauskas, Dovilė Šakalienė, Julius Sabatauskas, Domas Griškevičius, Algirdas Sysas. Įsidėmėkime šias pavardes.