Svarbiausių valstybės švenčių proga verta priminti, kokius praktinius žingsnius žengė Baltijos valstybės, kaip jos ėjo į nepriklausomybės atkūrimą. Gerai žinoma, kad visuomenės gyvenimą labiausiai veikia egzistuojanti įstatymų sistema. Jei tenka gyventi pagal svetimųjų primestus įstatymus, nepriklausomybės nesitikėk, nors ir kokiomis įmantriomis formuluotėmis būtų dangstoma svetima valia.
Tačiau jei tautos apsisprendžia svetima valia nebesivadovauti, atsiranda ir laisvės viltis. Todėl vienu iš svarbiausių to meto politinių įvykių buvo 1988 m. lapkričio 16 d. Estijos Aukščiausioje Taryboje priimta respublikos suvereniteto deklaraciją, paskelbusi, kad Estijos įstatymai – viršesni už „sąjunginius“. Estijos parlamentas, nepaisydamas grasinimų ir bauginimų, taip pat paskelbė visų natūralių išteklių – žemės, vidaus vandenų, miškų, mineralinių iškasenų, pramonės produkcijos, agrokultūros, statybos, valstybinių bankų, transporto, visuomeninių paslaugų ir kt. – priklausomybę valstybei Estijos teritorijos ribose.
Tai buvo pirmoji oficialiai išreikšta tautinio suvereniteto deklaracija nuo pat Baltijos valstybių sovietinės okupacijos ir aneksijos pradžios. Tada sovietinė propaganda išvadino estus nacionalistais ir separatistais, kenkiančiais „tarybinių respublikų“ vienybei, nors ta tariamoji „vienybė“ laikėsi tik žiauriausių represijų dėka.
Tuo metu Lietuvos kompartija, nors ir suvokdama, kad visuomenė keičiasi, neišdrįso paremti estų tautos valios. Tačiau po mažiau nei metų, 1989 m. rugpjūčio 23 d., pažymint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo gėdingo sandėrio metines, įvyko įspūdinga demonstracija, nukreipta prieš okupacinį režimą, dabar žinoma pasauliui kaip „Baltijos kelias“, kuriame dalyvavo visų trijų Baltijos šalių gyventojai. Daugiau kaip du milijonus dalyvių sutraukusi 670 km ilgio protesto akcija nusitęsė nuo Gedimino bokšto Vilniuje, pro Laisvės paminklą Rygoje iki Hermano bokšto Taline. Daugybė protesto akcijos dalyvių susitelkė Baltijos kelio atšakose, dėl transporto kamščių negalėjusių patekti į pagrindinę grandinę.
Trijų šalių gyventojus išvadinti separatistais tapo nebeįmanoma. Pirmą kartą Kremliaus propaganda užspringo: toks protesto mastas buvo net neįsivaizduojamas. Tokio dydžio taikaus protesto aktas nuskambėjo visame pasaulyje ir turėjo milžiniškų padarinių visos sovietinės sistemos erozijai.
1989 m. lapkričio 9 d. griuvo Berlyno siena ir netrukus įvyko Vokietijos susivienijimas. Minėtų įvykių chronologija neginčijamai rodo, kokia buvo šių nepakartojamų protesto veiksmų seka. Bet kokios spekuliacijos, kad neva tik Vokietijos įvykiai turėjo lemiamą įtaką pokarinio pasaulio raidai, neturi jokios prasmės.
Ir to turėtų nepamiršti ir dabartiniai neo-marksizmo propaguotojai, vėl kabinėjantys K. Markso portretus ir sovietinio stiliaus plakatus tiek Rytų, tiek Vakarų universitetuose. Jei kažkam labai norisi įsitikinti, kokį „šviesų“, lygiateisį rytojų jie siūlo šių įvykių nemačiusiai dabartinei jaunimo kartai, jiems galima pasiūlyti „komandiruotę“ į Sibiro ir Arkties mirties stovyklas – gulagus, vaizdžiai aprašytas Aleksandro Solženicyno ir daugybės kitų autorių knygose.
Pakanka priminti su kokiu pasipriešinimu buvo sutiktas lietuvių kilmės amerikietės Rūtos Šepetys knygos „Tarp pilkų debesų“ rankraštis, kaip buvo bandoma aiškinti, kad to niekada ir niekur negalėjo būti, kad tai neva tik nepatyrusios siaubo romanų autorės fantazijos vaisius. Dabar ši knyga išversta į 27 kalbas ir išleista 50-yje valstybių, įtraukta į bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviams skirtų knygų sąrašus.
O dabar, praėjus daugiau kaip 33 metams po viešai išsakyto estų tautos pasiryžimo siekti laisvės, suvokdami, kad jau daugiau kaip tris dešimtmečius visos Baltijos valstybės yra nepriklausomos, atsiverskime Lietuvos Respublikos Seimo šių metų pavasario sesijoje numatytus aptarti „prioritetus“.
Štai kaip žiniasklaidai juos pristatė už tai atsakingas Seimo Pirmininkės pirmasis pavaduotojas J. Razma: „Prioritetuose pirmiausiai matomi projektai, kurie reiškia paprastą teisinį susitvarkymą. Yra nemažai projektų, kuriais sprendžiamos Europos Komisijoje pradėtos pažeidimo procedūros, kur Lietuva vėluoja suderinti savo teisės aktus su europine teise. Yra nemažai projektų, kuriais privalome perkelti europinius reglamentus ar direktyvų nuostatas„. Ar tokie postringavimai jums nieko neprimena?
Numatydamas, kad didžiulė Lietuvos visuomenės dalis anaiptol ne taip suvokia valstybės nepriklausomybę, šis jau daugybę kadencijų Seime sėdintis veikėjas paaiškino: „Bus projektų, kurie sukels ir aštrokas politines diskusijas, ir kurių teikimas buvo žadamas rinkimų metu.“
Tarp numatytų „prioritetų“ pateikiamos ir kitos, lyg ir patraukliai įpakuotos formuluotės, tarp kurių yra „ilgas ir visavertis sveiko žmogaus gyvenimas“. Tačiau kai tai turi bendro su jau parengtu narkotikų vartojimo lengvinimu?
Kaip tai derinasi su vis dažniau kartojamais pasiūlymais leisti įsigyti alkoholinius gėrimus jaunesniems nei 20-ties, vis pridedant, kad „draudimais nieko nepasieksime“? Priminsiu, kad Jungtinėse Valstijose iki šiol galioja leidimas pardavinėti alkoholinius gėrimus, tik sulaukusiems 21-erių.
Tarp šių prioritetų įrašyta „asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra.“
Skamba lyg ir gražiai. Tačiau pastarųjų savaičių praktika rodo, kad tokia „kultūra“ yra aršus ir vis stiprėjantis puolimas prieš tradicinę šeimą ir genderistinės propagandos išplėtimas, nesiskaitant nei su tėvų teisėmis, nei su Konstitucijoje įtvirtintomis jų prievolėmis.
Ar tokia, atsiprašant, „kultūra“ yra nesutinkančių su tokiu požiūriu, galimybės viešai diskutuoti blokavimas pagrindiniuose televizijos kanaluose ir net tokių žmonių atleidimas iš darbo?
Kokiais teisės aktais, kokiomis visuomenės elgesio normomis galima pateisinti Kretingos pranciškonų gimnazijos kapeliono Pauliaus Vaineikio atleidimą iš pareigų? O gal tai tik pirmasis signalas? Ar į Lietuvą vėl bus sugrąžinta sovietinė praktika valdantiesiems neįtikusių darbuotojų išvarymą pristatyti kaip „išėjimą savo noru“? Kuo galima pateisinti masinių patyčių kampaniją, nukreiptą prieš principingą požiūrį išsakančius kunigus, žurnalistus ar mokslininkus? Ar vėl būsime persekiojami už „neteisingas pažiūras“ ir už tai, kad „neatsikratėme religinių prietarų“?
Įdomiausia tai, kad iš žmogaus prigimtinių teisių besityčiojantys individai visuomenei buvo pristatomi kaip progresyvaus požiūrio ir naujovių skleidėjai. Pokaryje besimokiusiam jaunimui tokiais buvo pristatomi išdavikai ir kolaborantai. Maža to, jie dar buvo liaupsinami ir net apdovanojami už savo niekšišką veiklą.
Ilgus metus, kai už bet kokį okupantų valdžiai neįtikusį poelgį ar net žodį grėsė žiauriausios represijos, Šiaulių dramos teatre vienu iš populiariausių spektaklių buvo „Velnių malūnas“. Viename to spektaklio epizode kipšų vyresnysis mokė maždaug taip: „Kodėl mes vadinamės velniais? Kodėl mes juodi ir su ragais? Persidažykim, nusiimkim ragus ir užsidėkim sparnus. Pasivadinkim angelais, kad niekas mūsų neatpažintų ir mumis tikėtų.“
Niekas nesiruošia neigti būtinybės derinti Europos valstybių ekonominę politiką arba tarptautinę poziciją, tačiau tikrai negalime apsimesti nepastebintys kai kurių ES veikėjų „federalistinių užmačių“, bandymų paversti Europos Sąjungą „Jungtinėmis Europos valstijomis“, jų neigiamo požiūrio į tautinį paveldą, o ypač bandymų kištis į nacionalinę teisėkūrą. Ir jau jokiu būdu Lietuva negali prisidėti prie kai kurių Briuselio klerkų, bandančių smerkti Lenkiją ar Vengriją už savarankišką požiūrį į šeimą, bažnyčią ar vaikų auklėjimą.
Daugelio ES valstybių visuomenės nėra net giliau suvokusios, ką iš tikrųjų reiškia sovietinis režimas. Dabartiniai Prancūzijos ar Belgijos politikai šiandien vargiai patys suvokia, kokias komunistinės represijas teko patirti Vengrijos, Čekijos ar Lenkijos gyventojams, kai taikos sąlygomis prieš juos buvo panaudota reguliarioji kariuomenė, kai malšinant prieš komunistinę priespaudą sukilusius žmones prieš juos buvo pasiųsti tankų daliniai.
Mes niekada nepamiršime žuvusių Vilniuje prie Televizijos bokšto, bet ar susimąstyta, kiek tada žuvo Prahoje ar Budapešte?
Tai kas suteikė apie tai niekada net nessiimąsčiusiems ES veikėjams teisę pamokslauti, kaip lenkų ar vengrų tautoms dera tvarkytis savo valstybėse?
Beje, neseniai paskelbtame ES vyskupų laiške primenama, kad tokie klausimai, kaip gyvybės apsauga, vaikų ugdymas ar šeimos samprata turi būti nagrinėjami, nenusižengiant krikščioniškos moralės principams.
Autorius yra Lietuvos mokslininkų sąjungos laikraščio „Mokslo Lietuva” vyr. redaktorius
Straipsnis patriotiškas. Tikslinga dabartiniams Prancūzijos ar Belgijos politikams priminti ne tik komunistines represijas vykdytas Vengrijos, Čekijos ar Lenkijos gyventojams, bet ypatingas represijos Baltijos šalims – tremtys į Sibirą ir prie Laptevų jūros koncentracijos stovyklas vergiškiems darbams, numirti iš bado ir šalčio. Dabartinis teroristinis Kremliaus režimas blokuoja lietuviams išvykas į Sibirą, draudžia aplankyti ir tvarkyti ten palaidotų artimųjų kapus.
O kas mūsų laukia ateityje? Čia pateiksiu Jūsų šviesios ateities paveikslą. Štai jis.
„Išskirtiniame interviu, kurį žiūrėjo milijonai visose Jungtinėse Amerikos Valstijose, dr. Philas atskleidė itin slaptą ir labai organizuotą elito pasaulio pedofiliją – moteris, prisistatanti „Kendall“ vardu, papasakojo savo – pagimdytos ir užaugintos elito seksualinėje vergovėje – gyvenimo istoriją.
Kendall papasakojo, kad ji gimė būti sekso verge – jos tėvai jos susilaukė tikslingai, kad iškart parduotų prekeiviui žmonėmis, Kendall vadinamam „šeimininku“. Jos teigimu, tėvai ją, vos gimusią, pardavė elitiniam pedofilų tinklui, teikusiam seksualines paslaugas pasaulio galios elitui. Pirmuosiuose vaikystės prisiminimuose ji mato save leidžiančią laiką tarp turtingų ir įtakingų vyrų bei moterų, „paeiliui“ išnaudojančių ją savo sadistiniams seksualiniams malonumams.
Per pirmąjį viešą pasirodymą po to, kai jai pavyko pabėgti nuo vyro, vadinamojo „šeimininku“, Kendal papasakojo ir apie tai, ką ji turėjo padaryti prieš savo valią ir sąžinę. Jos teigimu, ji buvo verčiama daryti sunkiai suvokiamus dalykus, pavyzdžiui, prievartauti vos penkerių metų vaikus, be to, prekeivis žmonėmis, vadinamasis jos „šeimininkas“, ją privertė net nužudyti kūdikį.
„Kendall“ paaiškino ir skirtumą tarp vaikų, gimusių sekso vergijoje, ir tų, kurie buvo pagrobti – gimę vergijoje yra daug klusnesni ir ne tokie nusiminę, nes jie pažįsta tik tokį gyvenimą. Kai dr. Philas paklausė jos, kelių metų, jos manymu, ji buvo išprievartauta pirmą kartą, Kendall atsakymas buvo sukrečiantis: „Dar prieš man pradedant kalbėti, o kai suėjo dveji, tai jau buvo tapę norma“ (čia ir toliau pajuodinta straipsnio autoriaus).
Kendall teigimu, ji net nežinojo savo pačios amžiaus – visą savo gyvenimą buvo sekso verge, nuolat keliavusia po pasaulį, kad būtų tvirkinama ir prievartaujama elito atstovų, įskaitant aukšto rango teisėsaugos pareigūnus, didžiųjų sporto klubų savininkus ir net aukšto lygio JAV politikus.
Sekso vergijoje Kendall buvo tris kartus pastojusi ir visus tris jos vaikus „šeimininkas“ iš jos paėmė – Kendall įsitikinimu, dabar jie irgi yra sekso vergai. „Man buvo leista pastoti, mat vyrai moka ir už tai“, – sakė Kendall.
Visi pedofilai, su kuriais ji susidūrė, buvo labai turtingi, daugelis jų – „bendruomenės ramsčiai“, kai kurie – didelių žemės plotų ir privačių salų savininkai. „Jie būtų galėję mus nusipirkti tiesiog sumedžioti“, – sakė ji.
Kendall prisiminė ir didžiausią savo patirtą siaubą, išgyventą per vieną pedofilų surengtą „medžioklės vakarėlį“, kai vaikams buvo liepta bėgti ir slėptis dideliuose privačios žemės plotuose. Apimti siaubo vaikai bėgo ir slėpėsi kas kur, o pedofilai juos – bėgančius ar besislepiančius – medžiojo it kokį „grobį“, kai sučiupdavo, kankino ir prievartavo.
Šios moters išgyventi baisumai yra tokie sukrečiantys, kad net sunku tuo patikėti, bet dr. Philas tikina, kad jo tyrėjų komanda Kendall pasakojimą tikrino keturis mėnesius, be to, konsultavosi ir su patyrusiais teisėsaugos ekspertais, ir šie jos pasakojimus patvirtino. Dr. Philo teigimu, jis pats „šimtu procentu“ įsitikinęs, kad ji sakanti tiesą.
Galios elito nusikaltimus atskleidžiančiuose pasakojimuose Kendall pateikia ir kitokių detalių, pavyzdžiui, kaip pedofilai ją puošdavo garsių dizainerių drabužiais ir rūpinosi, kad gerai prižiūrėti plaukai ir makiažas suteiktų jai prabangią ir rafinuotą išvaizdą. Tačiau prireikus pervežti į kitą vietą, ją, kaip ir kitus vaikus, gabendavo narvuose rankas surišę virvėmis, kabančiomis nuo narvo lubų. Be to, labai dažnai vaikai, prieš uždarant juos visai nakčiai, dar būdavo apsvaiginami ir narkotikais.
Kendall teigimu, ją dažnai veždavo pas politikus pedofilus – kad jų politiniuose susibūrimuose dalyvaujantys aukščiausio ešelono politikai galėtų išnaudoti ją savo malonumui. Politikai visada labai kruopščiai slepia savo veiksmus ir todėl daug JAV politikos elito atstovų, metų metus prievartavusių vaikus, sugebėjo savo nusikaltimus visiškai nuslėpti nuo rinkėjų – šie apie tokią tikrovę neturi nė menkiausio supratimo.
Galbūt šie nusikaltimai buvo taip nuosekliai slepiami nuo visuomenės dar ir dėl to, kad elito pedofilų tinklui priklausė ir aukšto rango teisėsaugos pareigūnai.
Būtent pastarasis atvejis leido pamatyti tai, kas dabar vadinama #PedoGate. Žyma #PedoGate nurodo į tarptautinę pedofilų gaują, sudarytą iš politikų ir kitų visuomenės elitų.
Puikus straipsnis! Ačiū autoriui. Turėtų raudonuoti ir gailėtis tuometinė 1988 m Lietuvos kompartija, nors ir suvokdama, kad visuomenė keičiasi, neišdrįso paremti ESTŲ tautos valios. Skaudina J. Razmos pasakymas: „Bus projektų, kurie sukels ir aštrokas politines diskusijas, ir kurių teikimas buvo žadamas rinkimų metu.“ Tarp numatytų „prioritetų“ pateikiamos ir kitos, lyg ir patraukliai įpakuotos formuluotės, tarp kurių yra „ilgas ir visavertis sveiko žmogaus gyvenimas“. su parengtu narkotikų vartojimo lengvinimu bei „asmenybės ir visuomenės gyvenimo kokybę keičianti kultūra.“ ( kitaip tariant, genderizmo ideologija).