Kai griaunama šeima, kertamos Tautos šaknys

Projektų, kuriuos vieną po kito mesteli viena partija, kitaip nepavadinsi, kaip provokacija turint tikslą sugriauti šeimos institutą. Kaip tai atrodytų? Vaikai būtų gaminami kaip sportbačiai Kinijoje.

Surogatinė motina paleidžia vaiką į pasaulį, jį užaugina dvi mamos ar du tėčiai… Kas iš to vaiko išeis? Kam rūpi, ką jis mylės, brangins, ką perduos savo vaikams. Tik svarbu, kad kažkam kurtų pelną.

Scenarijai, iki šiol piešti fantastiniuose romanuose, mūsų laikais pamažu įgyja pavidalą.

Pasak sąjungos „Vardan šeimos” vadovės, trijų vaikų mamos Editos Morkūnienės, siūlo galas veda į prieš keliolika metų sukurptą Vaiko teisių pagrindų įstatymą, kuriuo patvirtintas brutalus valstybės kišimasis į šeimą. Įstatymas kurtas ne padėti tėvams, mokyti juos, o tiesiog atimti vaikus ir atiduoti juos valstybei.

Galima sakyti, planas, koks buvo numatytas, neišdegė tik dėka aktyvių tėvų, privertusių valstybės tarnybas bei privačių fondų remiamas grupes peržiūrėti Vaikų teisių pagrindų įstatymą. Nevyriausybinės organizacijos daug pasiekė, kad įstatymas būtų kiek galima švelnesnis šeimai. Tačiau pripažįsta, daug ką reikia tobulinti. Dar daug spragų, kurios, pasitaikius progai, gali būti išnaudotos ne šeimos naudai.

– Kodėl tos spragos netaisomos? Kodėl jų nemato valstybės tarnybos? – „Respublika” klausė sąjungos „Vardan šeimos” pirmininkės Editos MORKŪNIENĖS.

– Valstybės tarnybos uždirba didelius pinigus iš mūsų vaikų, todėl jiems nenaudinga tą įstatymą koreguoti. Tik kalbama, kad jiems vaiko teisės rūpi, o iš tiesų vaikai padaryti verslo įrankiu. Net jeigu vaikas nepaimamas iš šeimos, jai užkraunama begalė įpareigojimų, kursų, psichologo konsultacijų, už kuriuos sumoka valstybė.

Plaukia didžiuliai pinigai. Pradedama atvejo vadyba, daromas didelis Vaiko teisių apsaugos tarnybos spaudimas, o tėvai privalo bendradarbiauti ir vykdyti visus nurodymus. Tik naudos iš to nedaug. Kartais šeimai tą patį tenka perklausyti po tris kartus. Daugiau nieko jie negali pasiūlyti. Arba mamą su vaikais neva priežiūrai apgyvendina Krizių centre.

Centrus reikia užpildyti, už tai sumoka savivaldybės. Viskas taip sustyguota, kad sraigteliai suktųsi, turėtų darbo. Jeigu mama pasakys, aš į Krizių centrą nenoriu, man tai nepadeda, kas tada?

Jei tėvai atsisako, nevykdo įsakymų, tada tai traktuojama kaip nenoras bendradarbiauti ir atsiveria keliai paimti vaiką. Viskas pagal „Barnevernet” modelį, kai vaikas nuo pat gimimo tampa nebe tėvų, o valstybės.

– Negi išplėštas iš namų vaikas taps laimingesnis?

– Išplėštas iš šeimos joks vaikas negali tapti laimingesnis. Jis visą gyvenimą patirs psichologines problemas. Kad ir kokie tėvai būtų, net jei iš tiesų ta šeima bloga, valstybė turėtų su ja dirbti, padėti atsistoti ant kojų, išspręsti problemas. Jokie svetimi žmonės, baseinai jų kiemuose ar aukso patalai vaikui neatstos tegul ir skurdžių, bet tikrų tėvų namų.

– Kad po šeimos pamatais kasamasi visomis priemonėmis, dabar rodo naujosios Seimo daugumos stumiami įstatymai, projektai, dangstomi miglom…

– Dabar yra stumiami Laisvės partijos ir liberalų įstatymai, kuriais šeima visai nuvertinama. Apie jokį šeimos stiprinimą nekalbama. Nes, jų manymu, šeima gali būti ir du tėčiai, dvi mamos arba tėtis 1, tėtis 2… Stumiama Stambulo konvencija, genderizmas, lytinio švietimo įvedimas mokyklose. Jei vaikui nuo ketverių metų pradės sekti pasakas apie dviejų princų meilę, tai kokį požiūrį vaikas išsiugdys į šeimą?

Apskritai partnerystė – tai tik pirmas žingsnis. Už to slypi sąjunga, šeima. Ir tik laiko klausimas, kada bus įteisinta tos pačios lyties civilinė santuoka. Po to eis vaikų įvaikinimas.

Galite įsivaizduoti vaikus, užaugusius tokioje šeimoje? Kokie jie užaugs. Jeigu šeima išsiskiria, vaikai vis tiek turi mamą ir tėtį. O koks šitoj šeimoj pavyzdys? Jeigu berniukas auga pas tėčio ir mamos vaidmenis vaidinančias moteris, jis niekada nesupras, koks šeimoje yra vyro vaidmuo. Augdama pas du gėjus mergaitė neįsivaizduos, koks yra moters pašaukimas. Tokios poros neabejotinai augins tokius pat vaikus, kokie yra „tėvai”. Tauta išsigims, gimstamumas dar labiau kris. Lieka tik trečias žingsnis – surogatinė motinystė.

– Tad, galima sakyti, tėvų persekiojimas sutapo su ruošiama dirva tos pačios lyties asmenis pripažinti šeima…

– Kas galėtų paneigti. Jeigu Seimo nariai sako, kad Partnerystės įstatymas bus priimamas tik dėl namų ūkio, tai norima kažką apgauti. Seime jau guli paruoštas toks įstatymas, bet jie to įstatymo nenori. Nes jame kalbama tik apie namų ūkį, o jiems reikia partnerystės.

Patvirtinus Partnerystės įstatymą, būtų įteisinama sąjunga. Kas yra vyras ir moteris šeimoje? Jie yra partneriai. Tokį statusą įgytų ir kartu gyvenantys tos pačios lyties asmenys. Išvedžiojimai, kad ne – tik akių dūmimas.

Partnerystė teismų tuoj bus išaiškinta kaip sąjunga. Liktų tik įteisinti tos pačios lyties asmenų civilinę santuoką. Partnerystę dėl ūkinės veiklos jie ir dabar gali turėti. Einant gydytis į ligoninę užtenka pasakyti, kam teikti informaciją.

Bet to maža. Gėjai ir lesbietės atvirai sako: „Mes norime auginti vaikus, norime turėti šeimą. Kiek yra vaikų iš asocialių šeimų, mes galime tuos vaikus užauginti. Kiek yra našlaičių, mes galim tuos paimti”. Jie to net neslepia.

– Kovojome už Lietuvą ir jos vertybes, patriotai galvas už tai guldė, ir štai, viską nurašome, davę leidimą darkyti savo prigimtines tradicijas. Kur tai nuves?

– Liūdna. Lietuvių tauta yra visai kitokias vertybes turinti Tauta. Lietuviai yra krikščioniška Tauta, mums šeima – didžiausia vertybė. Lietuvių tauta visada buvo darbo žmonės, auginantys dideles šeimas, auklėjantys vaikus krikščioniškai ir konservatyviai.

Kiekvienas tėvas didžiuodavosi gerai išauklėtu, išsimokslinusiu vaiku ir darydavo viską, kad jie tokie būtų. O dabartinis liberalizmas tėvystę trypia su žemėmis. Vaikai tampa valstybės, tarytum ji būtų gimdytoja, o tėvas, motina nieko negalės spręsti.

Iš to, kur dabar sukama, galima sulaukti, kad gimus vaikui nebebus rašoma jo lytis. Nes vaikas paaugs ir pasakys: nuo šiol būsiu mergaitė, nors yra berniukas. Ir tėvas negalės pagal savo dorovinius įsitikinimus pasakyti, sūnau, tu esi berniukas ir juo liksi.

– Kaip pats jaunimas vertina tuos liberalius kliedesius?

– Aš tikrai nuoširdžiai manau, kad tokiais negimstama. Tai yra auklėjimo spragos. Sakau kaip mama. Didelis pavojus pasimesti paauglystėje, kuri dabar prasideda gana anksti. Paauglystė yra tarpsnis, kai vaikas viskam prieštarauja, maištauja prieš viską. Pasijunta per didelis būti vaiku, bet yra dar per mažas būti suaugusiu.

Man yra tekę matyti gėjų paradą iš arti ir galiu teigti, kad pusė jų buvo paaugliai, 14 -18 metų. Paties pažeidžiamiausio amžiaus. Dažnai paauglių mamos net nežino, kur jų atžalos tuo metu yra, ką daro. Labai lengva tokiame amžiuje vaikus prisivilioti.

Tas LGBT judėjimas kaip tik ir siekia pritraukti paauglius. Vienas, psichologiškai stipresnis, išaugs ir po keleto metų prisiminęs juoksis, o silpnesnis paauglys, kuriam trūksta meilės, rūpesčio šeimoje, mokykloje pasimes ir jam bus sunku suvokti, kas jis iš tikrųjų.

Dabar tai tapo jaunimo ir kai kurių „žvaigždžių” mada, išraiškos priemone. Dangstomasi liberalizmu, tolerancija kitaip mąstantiems. Kai visuomenė pradėdavo gesti, pirmas pasiteisinimas visada buvo toks – liberalizmas ir tolerancija.

– Kai gedimas gresia virsti puviniu, kokiomis priemonėmis nuo jo gydytis?

– Būtina visas jėgas skirti šeimos stiprinimui. Negalima įsileisti Stambulo konvencijos. Neturi būti priimta partnerystė. Negalima į mokyklas įsileisti genderizmo švietimo.

Dar ne visi suvokia, kas tas genderizmas. Tai – socialinės lyties pripažinimas. Socialinių lyčių gali būti kiek nori. Jeigu žmogus tvirtins – aš esu Jėzus Kristus, – jį turbūt gydys psichiatrai. O kai prieš tave stovi vyras ir sako esąs moteris, mes turėsime jį toleruoti. Nes kitaip galime sulaukti nemalonumų.

Lytinis švietimas paaugliams mokykloje turėtų prasidėti tik nuo 16 metų, kai paauglys, atsinešęs savo šeimos vertybes, jau geba atsirinkti. Pamokose turi būti mokoma stiprinti šeimą, ją saugoti.

Jeigu mes ir toliau leisime judėti liberalizmo traukiniui, jo nestabdysime, bus per vėlu. Tai greičiausiai atsilieps net ne mūsų vaikams, o mūsų anūkams. Nes pakeisti suvokimą apie Tautos vertybes jiems reikės netrumpo įdirbio.

Norint pakeisti žmonių mąstymą ir ideologiją, reikia pradėti nuo vaikų, kūdikių: paimti juos į vienalyčių šeimas, mokykloje imti mokyti, kad lytis ne gamtos duota, o pasirinkta. Ir tada greitai įvyks pasaulio pakeitimas.

Sorošas finansuoja tokias grupes, Vaikų teisių įstatymus, menkinančius šeimą. Viskas vyksta tikslingai. Jų ideologijos pagrindas – klaidinantis švietimas. Tam dedamos didelės pastangos, metami dideli finansai. Tiesiog einama žmogų padaryti belytį, bejausmį robotą, kuris dirbs ir uždirbs pinigus.

– Ar dar galime tam atsispirti?

– Aš viliuosi, kad žmonėms pavyks atsilaikyti. O jeigu atsitiks, kad prieš jų valią būtų ratifikuota Stambulo konvencija, priimtas Partnerystės įstatymas, tikiu, kad žmonės atsipeikės ir po ketverių metų mes tuos priešiškus Tautai dokumentus atšauksime. Dėl to šeimų organizacijos labai stipriai dirba. Sprogimas turės įvykti, nes niekas nesiruošia tylėti.