Vytautas Radžvilas. LGGRTC atsidūrė buvusių SSRS kolaborantų ir represinių struktūrų atstovų atžalų rankose (tekstas papildytas su nuotraukomis)

Balandžio pirmąją sostinėje, prie Seimo rūmų Nacionalinis susivienijimas surengė akciją, ragindamas neleisti perrašinėti Lietuvos istorijos.

Nacionalinio susivienijimo” pirmininkas profesorius dr. Vytautas Radžvilas kalboje atkreipė mitingo dalyvių dėmesį, kad liūdnai pagarsėjęs vandališku poelgiu brutaliai sudaužęs J.Noreikai skirtą atminimo lentą, Stanislovas Tomas pagaliau nors kartą, pats šito nenorėdamas, padarė paslaugą: atlapaširdiškai išklojo scenarijų, kaip, nutiesus sąsajas tarp tariamai pronacistinio 1941 m. birželio 22 d. sukilimo ir tariamai profašistinio Sąjūdžio, bus sunaikinta Lietuvos valstybė. Jau įvardytas ir asmuo, kuriam skirta tapti ašine Kovo 11-osios valstybę turinčia padėti politiškai, moraliai ir teisiškai delegitimuoti figūra. Ja pasirinktas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, atidaręs sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. Balsuosiantys už LGGRTC Seimo nariai praranda galimybę apsimesti ir vaidinti, kad jie nežinojo ir nesuprato, koks likimas ruošiamas Lietuvos valstybei, – kalbėjo jis.

Po mitingo Nacionalinio susivienijimo pirmininkas paskelbė, kad dabartinė Lietuvos būklę primena padėtį po 1939 m. spalio sutarties su sovietais.

Vytautas Radžvilas:

Vytauto Radžvilo kalba prie Seimo rūmų:

Lietuvos Respublikos piliečiai!

Šiandien yra tokia pat svarbi diena, kokia buvo 1988 m. popietę Vingio parke. Tą dieną mes pasakėme tik tiek, kad buvo toks Molotovo-Ribentropo paktas. Tą dieną mes susigrąžinome atmintį.

Šiandien yra tokia pat diena, nes nepriklausomai nuo to, kuo baigsis Lietuvos Respublikos (LR) Seime vykstantis Lietuvos valstybės išdavystės spektaklis, kova tik prasidės. Mes pajėgsime kovoti, nes kaip tik tampame tauta, kuri žino, kas ji yra.

Vergas, nesuvokiantis, kad jis vergas, yra dvigubas vergas. Vienintelis per amžius išmėgintas ir patikrintas būdas paversti žmogų tokiu vergu yra atimti jo atmintį. Ir apsižvalgykime plačiau – tą atmintį norima atimti iš mūsų visiškai.

Parengtose Lietuvos istorijos programose jau nėra žodžių „lietuvių tauta ir Lietuvos valstybė“. Šitiek toli nedrįso eiti net sovietinis okupantas, trindamas mūsų istoriją. Nėra toje istorijoje jau net Jono Basanavičiaus vardo. Jie žino, ką daro. Puikiai supranta, kad jeigu mes užmiršime viską, mes tapsime tais, kaip jie mus jau vis dažniau ir atviriau vadina – biomase, kuri sugebės šitame pasaulyje vienintelį dalyką – mokės džiaugtis.

Ir kartu ši diena yra labai gera – išsipildė tai, dėl ko jau daug metų nerimavo atidžiau žvelgiantis į Lietuvos tikrovę ir į Lietuvos politinį gyvenimą žmonės. Šiandien galutinai nusimestos kaukės. Balsavimas bus paskutinis jų nusimetimo veiksmas.

Jau pasakyta, kad kova vyksta ne dėl profesoriaus Ado Jakubausko. Ir ne vien dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Praeitis yra tai, kas niekada nepraeina. Praeitis – jėga, kuri mus stumia į ateitį. Štai kodėl mūsų santykis su praeitimi lemia, kuo bus mūsų vaikai, anūkai ir proanūkai.

Be galo simboliška, kad prof. A. Jakubauską siūlo atleisti LR Seimo pirmininkė, kuri atrodytų lyg ir neturėtų manyti turinti teisę taip elgtis. Kiek Lietuvoje žmonių žino, kad vadovavimą sovietinės Lietuvos KGB perėmus S. Caplinui, paskutiniam jo vadovui prieš žlungant SSRS, buvo paruošta speciali operacija Metel (Pūga).

Joje buvo numatyta, įvykus pučui, tuoj pat suimti 273 itin aktyvius sąjūdininkus. Visoje Lietuvoje buvo sudaryta 50 šitą akciją turėjusi vykdyti brigadų. Įsidėmėtina, kad joms vadovavo neetatiniai KGB karininkai, o būtent – rezervo karininkai. Seimo pirmininkės tėvas vadovavo tokiai brigadai. Ir buvo pasiruošęs darbui. Tai reikia pagaliau pasakyti, kad šita šalis, mūsų tauta ir visuomenė pagaliau atsitokėtų ir suprastų, kaip toli mes nuėjome. Kovojame ne tik už praeitį, bet ir už mūsų ateitį.

Šiandien Stanislovas Tomas, barbariškai sudaužęs Jono Noreikos – generolo Vėtros lentą, pagaliau padarė pirmąją ir turbūt paskutinę paslaugą Lietuvai. Pats to nenorėdamas užsienyje išklojo planą, kaip toliau vyks Lietuvos valstybės naikinimas. Jiems reikia K. Škirpos ir J. Noreikos tam, kad galėtų diskredituoti Birželio sukilimą ir Laikinąją Vyriausybę. Ir štai šitas ponas atvirai pasako, kad kitas mūsų taikinys bus architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, asmuo, kuris atidarė Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą.

Kokie turi būti politiškai trumparegiai, nemokšos LR Seimo nariai, kad nesugebėtų perskaityti tiesiog panosėje vykstančios grandiozinio masto diversijos prieš Lietuvos valstybę. Be jokios abejonės bus einama toliau. Ir iškeltas klausimas. Jeigu Sąjūdžio suvažiavimą atidarė nacistų parankinis, o tokiu bus pavadintas architektas, tai kas tada buvo 1990 m. Lietuvos Respubliką atkūręs Sąjūdis.

Be abejo, nepribaigtų nacistinių ir fašistinių gaivalų sąmbūris, kuris pasinaudodamas M. Gorbačiovo perestroika, laikinu Sovietų Sąjungos nusilpimu, išplėšęs melagingą neva Sovietų Sąjungos pripažinimą, kad Molotovo-Ribentropo paktas vis dėlto buvo, galiausiai niekšiškai atskyrė Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos. Ar galima tylėti tokio pavojaus akivaizdoje?

Iš tikrųjų šitas planas yra nuostabiai gerai apgalvotas. Jeigu jis nebūtų nukreiptas prieš Lietuvą, kai kuriais atžvilgiais, vertinant techniniu požiūriu, galima būtų tik žavėtis. Mes esame stumiami į kampą. Ir galbūt gerai, kad tai pagaliau įvyko. Nes turime juk vieną kartą atsakyti sau į klausimą, kurį iškėlėme ne mes, o jie.

Ar mes, lietuviai, esame niekingų vergų tauta, kuri neturi teisės sukilti net tada, kai yra tremiama, ujama, žudoma. Vadovaujantis jų logika Birželio sukilimas, be jokios abejonės, buvo absoliučiai nepateisinamas lietuvių tautos žingsnis. Jie netrukus pasakys, kad tai, be jokios abejonės, buvo ginkluotas nacistinės Vokietijos pakalikų maištas prieš Raudonąją armiją sunkiausiuoju jai karo momentu.

Šitas istorinis pasakojimas rezgamas labai seniai. Mes taip ir nesupratome ir neįvertinome, kad prieš 30 metų buvome atlaidūs. Bet iš jų tik vienas žmogus asmeniškai atsiprašė už okupaciją. Tai nėra politinis bendramintis, bet vis dėlto reikia ištarti jo pavardę – Česlovas Juršėnas.

Jis vienintelis, kuris pasakė, kad okupacijos metu mes elgėmės bjauriai. Visi kiti neištarė nė žodžio. Tai reiškia, kad jie ir liko įsitikinę kad buvo teisūs. Todėl Lietuvos okupacijos istorija buvo patikslinta menkute detale.

Sovietmečiu buvo sakoma, kad tremtys, partizanų žudymai, visa kita buvo šaunu ir didvyriška, nes galiausiai Sovietų Lietuva pradėjo eiti socializmo ir komunizmo kūrimo ir pažangos keliu. Nepriklausomos Lietuvos istorikai padarė tik tiek – jie formaliai pripažino, kad okupacija buvo, kad būta kažkokių tremčių, tačiau apskritai jie mano, kad okupacija nebuvo jau toks didelis blogis, nes vyko sparti Lietuvių tautos ir valstybės modernizacija. Šitas dvilypumas vyko ištisus 30 metų.

Jie žaidė ir reikia pripažinti buvo be galo kantrūs. Taip, yra tekę ne kartą matyti, kad ir tame pačiame Seime jų beveik atvirai nuobodžiaujančius ir visiškai abejingus veidus, kai buvo minimos Gedulo ir Vilties dienos. Jie žaidė laukdami, kol galiausiai pasitrauks karta, kuriems istorija, praeitis yra dar jų gyvojoje atmintyje. Išlaukė tos akimirkos, kai tokių žmonių liko labai mažai.

Tuo tarpu akademiniuose sluoksniuose, universitetuose, žiniasklaidoje buvo be galo planingai, kruopščiai toliau nuodijama lietuvių jaunosios kartos sąmonė. Jie rengėsi ir štai nutarė, kad išmušė jų valanda. To, kas vyksta Seime, galutinis tikslas yra galiausiai perrašyti ir pačią Sąjūdžio istoriją. Ir pasakyti, kad apskritai visa tautinės Lietuvos ir jos laisvės kovų istorija yra siaurų nacionalistų, profašistų ir pronacistų juodas puslapis, kurį reikia ištrinti.

Neatsitiktinai išmokime skaityti tekstus. Jau skelbiami straipsniai, kad buvo du Sąjūdžiai. Vienas tas nacionalistinis, kuris atkūrė niekam nereikalingą Lietuvos valstybę, provincialią, siaurą, kažkokią rūtų darželių šalį. Ir buvo kažkoks demokratinis Sąjūdis, kuris mąstė daug plačiau. Tai štai šitas Sąjūdis šiandien išėjo į viešumą. Ir, be jokios abejonės, jeigu mes toliau tylėsime, nieko nedarysime, jie tą istoriją perrašys galutinai.

Neapgaudinėkime savęs. Sovietmečiu milžiniška mūsų visuomenės dalis buvo įtikinta, kad nebuvo jokio pakto, kad Birželio sukilimas buvo pronacistų išpuolis, kad galiausiai miškuose tūnojo tik žydšaudžiai ir kriminaliniai nusikaltėliai. Todėl jie pasieks, nes moka dirbti, kad galų gale paaiškės, kad ir Sąjūdis buvo tokie pat. Ir tada Lietuvos valstybė bus paruošta tyliai, taikiai, be pasipriešinimo numirti.

Tuo šituo mūsų susibūrimu niekas negali pasibaigti. Viskas privalo tik prasidėti. Manyčiau, kad mes, Nacionalinis susivienijimas, ilgai darėme parengiamąjį darbą kad atsirastų tai, ko šiandien reikia Lietuvai. Tai ne prioritetų lyderiavimo, bet Lietuvos išlikimo klausimas. Lietuvai šiandien reikia sąjūdinio susivienijimo, kuris tokio masto sąmokslo akivaizdoje yra vienintelė jėga, kuri gali išgelbėti.

Todėl manyčiau, kad jau dabar galime bendrais bruožais suformuluoti pagrindinius mūsų politinės programos reikalavimus. Be jokios abejonės turi būti pareikalauta kurti piliečių asamblėją, kuri taptų reali atsvara tautą ir valstybę išdavinėjančiai nomenklatūrai. Tokios asamblėjos idėja buvo sutikta su pašaipomis, bet patikėkite tuo, tokias asamblėjas sugebėjo susikurti Islandija, Estija. Jos yra ir kitur.

Tai nėra keista odiozinė idėja. Antras dalykas, kuris turi būti iškeltas tokios asamblėjos, be jokios abejonės baigti istorinės atminties trynimą, ištautinimą ir išvalstybinimą. Reikia valingai įsikišti į mokyklinių vadovėlių mokymo programų rengimo darbą. Galų gale grįžti prie subtiliai sunaikintos tautinės mokyklos idėjos.

Lygiai taip pat jokia valstybė negali išlikti, jeigu yra taip neįsivaizduojamai susiskaldžiusi. Ne viena jos piliečių dalis yra apvogta, nuskurdinta, žeminama. Mūsų piliečiai pagaliau turi suprasti, kad tai, kas įvyko Kaune su pramoginiu renginiu M.A.M.A, galėjo įvykti tik todėl, kad mes praradome istorinę atmintį. Paprasčiausia tie, kurios jie neturi, gali jaustis visagaliai todėl, kad jie žino, kad jų galios šaltinis yra ne Lietuvoje. Jie žino, kad gali daryti viską, jeigu nesupykdys savo šeimininkų. Tuo tarpu kitiems yra dažnai beprasmiški suvaržymai, apribojimai. Dar kiti yra žlugdomi moraliai, psichologiškai, materialiai.

Būtent tokia asamblėja turi galų gale įsikišti pandemijos valdymui. Taip pat turi būti iškeltas sąžiningo dalijimosi pandemijos kaštais klausimas. Tai reiškia, kad turi būti vieną kartą pareikalauta peržiūrėti ir likviduoti begalę parazitinių organizacijų, kurios užsiima ideologiniu Lietuvos piliečių naikinimu ir smegenų plovimu. Daugybė parazitinių įstaigėlių, kurios užuot realiai padėjusios sunkmečiu žmonėms, užsiima įvairių pandemijos aspektų vadyba.

Pagaliau turi būti iškeltas klausimas tiesiai ir atvirai. Ar vis dėlto šiuo metu Lietuvoje nėra nauju keliu sugrįžusi Mykolo Burokevičiaus valdžia? Kuo Laisvės partija, kuri inicijuoja visa šitas tautos ir valstybės naikinimo akcijas idėjiniu ir programiniu požiūriu, skiriasi nuo Lietuvos valstybę norėjusios sunaikinti Burokevičiaus partijos.

Atsakymas aiškus. Niekuo. Taigi, noriu baigti, pasakydamas tik tiek – kilkime, nes trauktis už mus nėra kur. Už mūsų Lietuva!

https://www.facebook.com/nacionalinissusivienijimas/videos/254367749681089