Vidmanatas Valiušaitis. Sukilimu buvo išgelbėta daug gyvybių, pasmerktų nužudymui, tremtinių – numatytų išvežti į Sibirą

Birželio sukilimo 80-mečio proga, be abejo, dar bus įvairiausių pasisakymų. Laikraščio „Respublika” žurnalistas Gediminas Jakavonis ta tema surengė „apskritą stalą”, su istoriku Robertu Ramanausku, politologu Vytautas Sinica, na, ir man davė vietos pasisakyti.

Pokalbis, mano akimis, išėjo įdomus. Ypač įsidėmėtina Roberto Ramanausko įžvalga: „Dabar turėtų vykti sukilimas prieš lietuvių tautos juodinimą!”

Teksto daug, viso neperteiksi, reikia skaityti laikraštį. Čia įkeliu tik savo pasisakymo dalį:

G. Jakavonis: Kas lėmė sukilimą?

V. Valiušaitis. Klausimas platus, trumpai neatsakysi. Tikėjausi, kad per tris nepriklausomybės dešimtmečius apie tai bus parašytos bent kelios monografijos. Deja. Net platesnių diskusijų nėra, nes viešojoje erdvėje vyrauja žmonės, kurie jau „turi atsakymus“ be tyrimų ir be diskusijų. O tyrimai atskleistų labai įdomių faktų, kurie nėra tokie vienareikšmai, kaip svetimą propagandą aptarnaujatys vadinamieji „influenceriai“ bando mus įtikinti. Suomija yra geras matas pažvelgti ir į Lietuvos istorija, sugretinti šalių politinius pasirinkimus, išryškinti panašumus ir skirtumus.

Pamenu, kai 1989 m. rudenį su pirmąja Sąjūdžio dalyvių banga pirmąsk apsilankiau Amerikoje, tuo pat metu viešėjo ten ir Arvydas Juozaitis. Susitikome Niujorke. Jis aplankė Suomijos generalinį konsulą, domėdamasis suomių požiūriu į nepriklausomybės žygin pakilusio Sąjūdžio siekius.

Suomijos diplomatas atsakė jam be diplomatinės kurtuazijos: jūsų traukinys nuvažiavo, turėjote kovoti 1940-taisiais, dabar jau „šaukštai po pietų“. Maždaug taip, cituoju iš atminties.

Vaino Taneris, Suomijos užsienio reikalų ministras, 1939 m. rudenį Baltijos šalims pasirašius „draugystės ir bendradarbiavimo“ sutartis su stalinine Sovietų Sąjunga, pasakė, kad jos dėl to gailėsis. Suomija tai daryti atsisakė ir netrukus buvo užpulta.

Maršalas Manerheimas atsiminimuose rašo: „Rudenį ir žiemą grėsmingai sustiprėjo žvalgybinė rusų veikia. Visų be išimties mūsų sulaikytų rusų bolševikų agentų prisipažinimai liudijo, kad kariauti su Suomija buvo rengiamasi visu pajėgumu. Dar tiksliau apie tai bylojo suomių kontržvalgybos duomenys. 1940 metų rugpjūčio mėnesį vienas pulkininkas ir du majorai, kurie rengė žvalgus vykti į Suomiją, kalbėjo: „Suomija – kapitalistinė šalis, kurios laukia toks pats likimas, kaip Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Suomiją įtraukti į SSRS sudėtį – kelių savaičių, daugiausia keleto mėnesių, klausimas.

Kapitalistinių šalių politiniame pasaulio žemėlapyje vis mažėja. Estijos, Latvijos ir Lietuvos tautos daug laimingesnės už suomių tautą, nes jos pačios panoro susivienyti su mumis. Kadangi Suomijos tauta šito nenori, jos likimas bus sunkesnis – Suomiją prijungs jėga. Suomija negalės pasipriešinti raudonajai armijai, ir niekas jai nepadės.“

Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje Jurgis Šaulys, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo išvakarėse, 1941 m. gegužės 8 ir 11 dienomis, susitiko su buvusiu Vokietijos pasiuntiniu Lietuvoje Erichu Zechlinu.

Savo promemorijoje Šaulys rašo: „Aš uždaviau p. Z[echlinui] du klausimu:

1) ar buvo perspektyvų priešintis ginklu bolševikų invazijai ir 2) kokios galėjo būti to priešinimosi pasėkos?

Į mano klausimus p. Z. atsakė, kad priešintis būtų galima buvę mėginti tik 1939 m., kol dar nebuvę bolševikų kariuomenės garnizonų, ir tai, jeigu visos Pabaltijo valstybės būtų veikusios išvien. Tam betgi tų valstybių nieko nebuvę padaryta ir tam nebuvę visai pasirengta.

Po to, kai buvę įvesti garnizonai, koks nors mėginimas pernai vasarą militariškai pasipriešinti nebegalėjęs turėti jokių pasisekimo perspektyvų. Ginklo gi spėka, kovų pasėkoje, užėmusi Lietuvą, tarybinė Rusija būtų pasielgusi su Lietuva, žinoma, jau kitaip ir daug nuožmiau, negu tai dabar įvykę. Kraštas būtų daug daugiau nukentėjęs, nieko nelaimėdamas. Gi pagalbos nebūtų buvę galima iš niekur gauti.“

„Kaip būtų pakrypusi tarptautinių įvykių eiga Rytų Europoje, jei 1939 m. visos keturios Pabaltijo valstybės, – Lietuva, Latvija, Estija ir Suomija, būtų turėjusios karinę gynimosi sąjungą „Pabaltijo NATO“ – ir visos keturios būtų vieningai atmetusios Sovietų Rusijos ultimatyvius reikalavimus įvesti rusų karines bazes bet kurioje tų valstybių, o prireikus visos drauge būtų ginklu pasipriešinusios sovietams, kaip pasielgė tiktai viena Suomija?“, – jau po karo kėlė klausimą Stasys Žakevičius-Žymantas, Vilniaus universiteto docentas, vienas iš antisovietinio pasipriešinimo pogrindžio aktyvistų pirmosios sovietų okupacijos metu ir vėliau 1941 m. Birželio sukilėlių sudaryto Vilniaus miesto komiteto pirmininkas.

Manerheimas atsiminimuose mini, kad suomiai priešinosi rusams su 17-18 divizijų. Taip pat pažymi, kad Baltijos valstybės – Lietuva, Latvija ir Estija, – kurios turėjo ne blogiau parengtas kariuomenes, būtų galėjusios pastatyti 20 divizijų. Kaip būtų atrodžiusi šio regiono istorija, jeigu rusams vienu metu būtų reikėję „turėti reikalų“ ne su 17-18, bet su 38 divizijomis?

„Kiekvienas suprato, kad mus vėl privertė kovoti, ir mums reikalinga bet kokia pagalba, kokią tik gali pasiūlyti, – toliau rašo Manerheimas. – Suomijos prisišliejimas prie Vokietijos buvo savigyna. <…> Dviejų didžiųjų valstybių gniaužtuose mes buvome priversti daryti nuolaidas abiem pusėms, nes laikytis griežto neutraliteto mūsų jėgų nepakako.“

Manerheimo pastaba įsidėmėtina: Suomijai laikytis griežto neutraliteto jėgų nepakako! Lietuvos politikai 1939 m., kai sprendėsi egzistenciniai Europos valstybių likimo klausimai, manė, kad jų turi užtektinai…

G. Jakavonis: Sukilimo prasmė ir reikšmė…

V. Valiušaitis: Lietuvos sukilimas prieš bolševikinę okupaciją buvo visuotinis, gaivališkas, entuziastingas ir didvyriškas. „Narsiai kovojo suomiai, bet tokiam narsumui ir tokiam pasiryžimui bei ištvermei, kokį šiandien mes matome Lietuvoje, niekas negali prilygti. Jie kovojo ne kaip žmonės, bet kaip liūtai. Tai geležiniai žmonės, tai pasakiški vyrai, – girdėjau kalbantis aukštus vokiečių karininkus“, – liudija dr. Pranas Ancevičius, to meto korespondentas, atvykęs į Lietuvą sykiu su vokiečių kariuomene ir siuntęs reportažus Amerikos lietuvių laikraščiams „iš degančios ir kovojančios Lietuvos“.

Sukilimas prasidėjo jau pirmąją karo dieną, o antrąją, birželio 23-ją, įsiliepsnojo visame krašte. Ir tai įvyko tuo momentu, kai vokiečių kariuomenės dar nebuvo, o aplink knibždėjo ginkluotos NKVD pajėgos ir raudonoji armija, kai viskas galėjo baigtis sukilėlių skerdynėmis ir jų sutriuškinimu, kaip tai įvyko Latvijoje ir Estijoje.

Lietuvos kova neapsiėjo be aukų, daug sukilėlių žuvo, bet laimėjimas buvo pasiektas – pakartotinai deklaruotas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas ir sudaryta Laikinoji vyriausybė.

Sukilimu buvo išgelbėta daugelis gyvybių, pasmerktų nužudymui, tremtinių – numatytų išvežti į Sibirą, apsaugota daug turto ir infrastruktūros objektų nuo apiplėšimo bei sunaikinimo. Lietuvių Tautos sukilimo faktas paneigė sovietinį melą, jog Tauta savanoriškai prašėsi būti priimama į kruvinojo Stalino režimo engtą dirbtinę Sovietų Sąjungą.

Politinę to meto atmosferą atspindi cenzūros nesuvaržyto Amerikos lietuvių savaitraščio „Vienybė“, redaguoto, beje, Juozo Tysliavos, žinomo lietuvių rašytojo ir žurnalisto, pranešimas: „Maskvos radijas paskutiniu laiku leidžia baisius prakeiksmus lietuviams. Rusai sako, kad lietuviai yra išdavikai, kurie „su didžiausiu noru“ įstojo į vergiją… Lietuviai kaltinami užkrėtę latvius ir estus revoliuciniu ūpu. Maskva žada su lietuviais atsiskaityti.“

Sukilimo veiksmas prieš įsakmiai pareikštas vokiečių direktyvas neskelbti Lietuvos nepriklausomybės ir nesudarinėti Vyriausybės paneigė sovietinį mitą, kad sukilimo iniciatoriai buvo Vokietijos naciai.

Sukilimui vadovavusios organizacijos vadovų areštai ir deportavimas į sovietų bei nacių koncentracijos stovyklas, kovotojų paskelbimas okupanto „išdavikais“ patvirtino faktą, kad naciai ėjo tuo pačiu keliu kaip ir jų sąjungininkai Kremliuje – kalėjimais, deportacijomis ir žmonių žudynėmis gniaužė laisvės siekimą. Tauta turėjo sukilti.

Sukilimu buvo pasiekta ir tai, kad naujasis okupantas visur rado veikiančias Lietuvos valstybines bei savivaldos įstaigas. Nusistatęs Lietuvą, kaip karo grobį, prijungti prie Reicho, jis turėjo nemaža sunkumų, kol pašalino Laikinąją Vyriausybę, ir daug nepatogumų, kol įkurdino savo okupacinę valdžią.

Lietuvos gyventojų ir antinacinės rezistencijos veiklos galimybės būtų buvusios nepalyginamai sunkesnės, jei pareigas savivaldybėse, valsčiuose, policijoje, teismuose, ekonominėse bei švietimo ir mokslo įstaigose būtų užėmę ne sąmoningi tautiečiai, bet nacių paskirti rudmarškiniai.

Tarptautiniu požiūriu, Birželio sukilimas buvo ryškus Lietuvos nepriklausomybės bylos atnaujinimas ir priminimas pasauliui, kad lietuvių tauta nori gyventi nepriklausoma ir gali tai savo valia praktiškai paliudyti. Pagaliau Birželio sukilimas pasiliko kaip laisvės kovos testamentas, kurio tolesnį vykdymą perėmė pokario laisvės kovotojai Tėvynėje ir užsienyje.