Rasa Čepaitienė. „Ar sovietmetis – vis dar mūsų dabartis?“

www.valstietis.lt

Sovietinio laikotarpio kultūrą ir posovietinę transformaciją tyrinėjanti istorikė profesorė Rasa Čepaitienė rašo ne tik apie Lietuvos praeitį, bet atvirai kalba ir apie skaudžias jos dabarties problemas. Valstybingumo studijų centro išleistoje naujoje jos knygoje svarstoma apie tai, ko neretai kruopščiai stengiasi nepastebėti politiškai korektiška žiniasklaida.

– Gerbiama profesore, kalbamės jūsų knygos „Nepolitkorektiška. Svasrtymai apie praeitį ir dabartį“ sutiktuvių proga. Pavadinčiau ją atviru žvilgsniu į dabartinę Lietuvą – tokiu, kokiu į ją daugelis žvelgė anuomet, Sąjūdžio pradžioje, kai skausmas ir pasibaisėjimas žiūrinčiųjų akyse buvo keistai sumišęs su nuostaba ir viltimi. Kodėl tokio žiūrėjimo sukeltos mintys simboliškai įvertintos ant naujosios knygos viršelio tėkštelėtu cenzoriaus antspaudu „nepolitkorektiška“? Juk tokia rezoliucija mūsų dienomis – tai nuosprendis?

– Knygos pavadinimas bei viršelis yra ir ironiškas, ir autoironiškas. Galima suprasti dvejopai: ir kad knyga yra politiškai nekorektiška, ir kad pati autorė nepolitkorektiška, nes kelia nepatogius klausimus.

Tam tikra prasme tai buvo mano maištas prieš pastaraisiais metais vis stipriau įsigalintį oficialųjį viešojo kalbėjimo būdą. Tai tokios nuostatos, idėjos ar visuomenės grupės, kurių negalima kritikuoti, kartais net minėti nors kiek negatyvesnėje šviesoje.

Visi puikiai supranta, kad už šito tylaus ir niekur nerašyto draudimo nepaisymą gali būti bemat priskirtas prie marginalų, radikalų ar net kokių nors „vatnikų“, išjuoktas ir išmestas į padorios visuomenės paraštes.

Ir atvirkščiai, kalbėdamas ar rašydamas taip, kaip valdžia nori girdėti, būsi jai tinkamas, geras, gal net paglostys. Taip mūsų viešoji erdvė vis labiau siaurėja, traukiasi, nyksta žodžio laisvė, įsiveši cenzūra ir, kas baisiausia, savicenzūra.

Taip to, kas laikoma „politkorektiška“ ir „tinkama“, temų ir vertinimų ratas ilgainiui siaurėja. O už jo nejučia atsiduria vis daugiau ir daugiau rūpesčių ir problemų, kurie jaudina daugybę žmonių, tokiu būdu paverstų ne tik beteisiais, bet ir bebalsiais.

Knygoje pasakoju, kaip susidūriau su žmonėmis, ypač provincijoje, kurie tiesiog bijojo sakyti dalykus, kurie man neatrodė nei ypatingai baisūs, nei apskritai kaip nors smerktini. Buvau tiesiog priblokšta pamačiusi, kiek daug Lietuvoje baimės, nors jau daugiau kaip 30 metų gyvename laisvi ir, atrodytų, tikrai nebeturėtume ko nors bijoti. Ir galiausiai pati susidūriau su neteisybe, patyriau mobingą darbe, bandžiau ieškoti tos teisybės, deja, nesėkmingai. Taip pati įsitikinau, kad Lietuvoje, deja, yra labai daug neteisingumo.

Ši knyga gimė iš „Facebooko“ įrašų. Prieš tai kartais parašydavau į portalą „Delfi“. Tačiau, netikėtai, be jokių paaiškinimų, man ten staiga užsivėrė durys. Tuomet nusprendžiau nebesiveržti į didžiąją žiniasklaidą, „Facebooke“ pradėjau rašyti apie dalykus, kurie man atrodė svarbūs, kurie skaudėjo, bet apie kuriuos viešojoje erdvėje arba nebuvo kalbama iš viso, arba jie pateikiami tendencingai, manipuliatyviai.

Taip gimė visas pluoštas tekstų, ir įdomiausia, kad atsirado nemažai skaitytojų, kuriems jie patiko. Jie, matyt, ten atpažino ir savo pačių patirtį – neteisybę, slopinimą, užtildymą. Tad ši knyga ir gimė iš mano chuliganiškai avantiūristinio protesto prieš dabarties viešosios erdvės tendencijas, kurios kelia nerimą.

Tuo pačiu siunčiant žinutę kitiems – nebijokite! Juk kartais tos baimės būna per didelės, išpūstos, net nepagrįstos. Žmonės patys sau užsidaro kelius tiesios ieškojimui baimindamiesi, kad tik ko nors nenutiktų, kad tik nenukentėtų.

Tačiau jeigu kuo daugiau žmonių ims kalbėti ir veikti drauge siekdami ne vien asmeninės naudos, bet ir bendrojo gėrio, tuo daugiau rasis ir laisvės erdvės, ir socialinio teisingumo.

Tad „Nepolitkorektiška“ iš esmės yra ir nuosprendis, ir galimybė išeiti iš šios, atrodytų, beviltiškos padėties, kurioje esame užstrigę, kur gūžiasi daugybė žmonių su savo niekam neįdomiomis bėdomis, tyliu skausmu, atmetimo ar nesupratimo kančia.

– Grįžkime prie politinio korektiškumo. Jis kartais apibūdinamas labai paprastai – esą tai naujoviška elgesio taisyklė, draudžianti juodą spalvą viešai vadinti juoda. Galvok ką nori, bet juodą kitiems girdint vadink pilka, pilkšva, balzgana ar blyškia, jeigu liežuvis neapsiverčia pasakyti „balta“. Kaip atsirado tokia taisyklė?

– Sovietmečiu matėme, kaip veikia ideologija, ji sklido per visus oficialiuosius kanalus. Tuo metu taip pat galiojo politinis korektiškumas – ką galima kalbėti, o ko ne, ir visi tą puikiai suprato.

Lygiai tas pats vyksta ir dabar, ir tie rėmai, kas galima, o kas ne, vis labiau kietėja. Šiandien, tai jau ateina iš Vakarų – iš jų ideologinės terpės, kur vis aktyviau reiškiasi kairuoliškos, neomarksistinės nuostatos.

Po Antrojo pasaulinio karo vadinamoji „naujoji kairė“, ypač Frankfurto filosofinė mokyklos atstovų įtakoje, pirmiausia JAV, o vėliau ir Vakarų Europoje pamažu pradėjo formuoti politines bei vertybines pozicijas, kurios ilgainiui įsismelkė į universitetus, didžiąją žiniasklaidą, jas perėmė ir įtvirtino akademinis bei politinis elitas. Tai tapo tinkamo, gero ir teisingo kalbėjimo bei veikimo etalonu, o tai, kas liko už jo ribų imta vis stipriau išstumti, užgniaužti, represuoti.

Dabar tam apibūdinti net naudojamas terminas „atmetimo kultūra“. Kadangi Lietuvos politinis, verslo ar akademinis elitas orientuojasi į dabartinius pasaulio galios centrus, gaudo ten vyraujančias ideologines madas, jie visa tai perėmė ir diegia pas mus.

Tačiau Lietuvoje tai dar buvo permaišyta su sovietmečio palikimu, iš jo paveldėtomis nuostatomis ir vertybėmis. Tokiu būdu, nepaisant demokratinės retorikos, nejučia dėl grįžtame prie senųjų papročių.

Štai buvo kuriamas šviesus komunizmo rytojus, dabar yra šviesus politinis korektiškumas. Jo nesilaikantys būna išjuokiami, užpjudomi žiniasklaidos, net praranda darbus, pajamas. Pavieniui atsilaikyti prieš tokį spaudimą neįmanoma, suvokiantiems grėsmės mastą belieka vienintelis kelias – burtis į bendruomenes ir gintis kartu.

– Kas būtų patikėjęs, kad po 30 nepriklausomybės metų sovietinės Lietuvos gyvenimo atspindžiai vėl bus atpažinti dabartyje kaip mūsų valstybės savastis? Tai ir praraja, skirianti „dvi Lietuvas“, ir neliečiamos nomenklatūros įsigalėjimas, ir atgijęs principas „Viena partija – viena tiesa“, ir valdiškos propagandos fabrikas, ir istorijos perrašinėjimas. Ar tikrai sovietologija tapo raktu į aktualiausių dabartinės Lietuvos problemų tyrinėjimus?

– Iš dalies taip, nes karta, savo rankose laikanti valstybės valdymo svertus, ateina iš sovietinio laikotarpio, atsinešdama ir tuometinį supratimą apie gyvenimą, net estetinį skonį. Tad tie gyvenimo modeliai, galiausiai tuomet sukurti neformaliųjų ryšių tinklai, kuriuos šiandien būtų galima pavadinti klanais, irgi paveldėti ir sėkmingai plečiami. Ir šios tendencijos linkusios stiprėti, nes, kaip minėjau, joms įtaką daro ir Vakaruose pakitęs ideologinis klimatas.

Šios dvi tradicijos dabartinėje Lietuvoje susilieja. Jokiu būdu nesakau, kad bandant suvokti dabartį reikia remtis tik sovietmečio patirtimi. Būtų naivu sakyti, kad visi dabarties reiškiniai kyla iš ten. Tarkime, negirdėjau, kad sovietmečiu būtų buvę paveldimi politiniai postai. Galima sakyti, kad kai kuriais atžvilgiais sovietmečiu net buvo kiek daugiau jautrumo valdomųjų lūkesčiams, bet taip teigti mūsų „politkorektiškiems“ turbūt irgi pasirodys baisi erezija.

Man įstrigo rusų disidento Aleksandro Zinovjevo, beje, pasiūliusio terminą „homo sovieticus“, žodžiai, kad postsovietizmą būtų galima apibūdinti kaip trijų elementų samplaiką. Pirmasis – tai vakarietiškos vertybės, „grįžimas į Europą“, antrasis – sovietinis palikimas, o trečiasis dėmuo – tai feodalinė tvarka, ateinanti iš dar senesnių laikų, iš giluminės tautos atminties ir ilgalaikių vietinės politinės kultūros tradicijų.

Lietuvoje net galime įžvelgti savotišką Abiejų Tautų respublikos bajoriškosios demokratijos modelio atgimimą, kai maždaug 5 proc. visuomenės narių visiems kitiems primeta sprendimus, kurie įtvirtinami kaip vieninteliai teisingi ir kuriems, šiukštu, negalima priešintis ar net juos kritikuoti.

– Šioje knygoje esate išsitarusi: „Sovietmetis – vis dar mūsų dabartis“. Tačiau dabartį su komjaunuolišku entuziazmu vis ryžtingiau formuoja jaunoji politikų karta, gimusi ar brendusi nepriklausomybės metais. Betgi su kiekvienais metais sovietmečio mūsų politikų galvose tarsi turėtų būti vis mažiau: vyresnieji pamažu traukiasi, juos keičia jaunesnieji?

– Taip, Laisvės partijoje daugiausia yra jauni žmonės, juos užaugino ne sovietmetis, o nepriklausoma Lietuva. Jie yra subrandinti Vakarų kultūrinėje ir ideologinėje terpėje, perėmę jos pasaulėžiūrą, normas ir supratimą, kaip šiais laikais daromi pinigai ir įgyjama galia.

Manau, jie nuoširdžiai bando visuomenei diegti vertybes, kuriomis tiki, visiškai nesuprasdami, kad vyresnieji juose atpažįsta sovietmečio komjaunuolišką veržlumą.

Tiesiog stulbina atradus, kad tai, ką jie mums įstatymų projektų pavidalu pristato kaip kažkokią naujovę ir begalinę pažangą, tėra naftalinas, nes tą darė Rusijos bolševikai 1917 – 1920 metais. Turiu mintyje ir homoseksualumo iškėlimą į viešumą kaip kažkokią vertybę, ir laisvą meilę, ir t.t.

Yra daugybė temų, kurios šiandien mums pateikiamos kaip novatoriškos, vertingos ir svarbios, kaip tai, kas neva turėtų sulaužyti „atsilikusios“ ir “tamsios“ visuomenės nuostatas, bet juk visa tai jau buvo diegiama XX a. pradžios Rusijoje…

– „Nepolitkorektiška“ puslapiuose kalbėdama apie dabartinės istorijos politikos viražus ir miražus, svarstote, nuo ko bandyta atitraukti dėmesį Žaliojo tilto Vilniuje skulptūromis, kodėl naktinės istorijos politikos aukomis tapo Kazys Škirpa ir Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Kodėl vadinamieji atminties karai Lietuvoje ne tik neslopsta, bet, regis, dar net stiprėja?

– Susidaro įspūdis, kad tai labiau kartų kaitos klausimas. Viena vertus, nueina nuo arenos karta, kuri ir formavo nepriklausomybės pradžios moralinį klimatą bei didįjį istorinį pasakojimą. Tai politinių kalinių ir tremtinių karta, jų artimieji ir aplinka – t.y. tie, kurie prisiminė ir galėjo paliudyti sovietinės sistemos represijas, žiaurumus, melą. O sovietinių kolaborantų palikuonys kurį laiką, kol vėjas pūtė iš kitos pusės, tyliai tupėjo, bet dabar atkuto, sustiprėjo ir pradėjo valytis kojas netgi į politinių kalinių autoritetą, jų poziciją vienais ar kitais istorijos politikos klausimais.

Dabar į areną išeina kita publika. Dar prieš 15 metų aukšto politiko priklausymo KGB rezervui faktas kėlė baisų skandalą, o šiandien tai, kad ponia Viktorija Čmilytė, kurios tėvas – KGB rezervistas, tapo Seimo pirmininke, politkorektiškame rate niekam nebebado akių.

Bet, žinoma, čia ne tik lietuviškas istorijos politikos kontekstas. Galėtume pažvelgti ir plačiau: po karo Vakarų Europoje pamažu įsitvirtino vienareikšmiško nacizmo pasmerkimo ir Holokausto kaip didžiausio žmonijos istorijoje nusikaltimo naratyvas. Tuo tarpu į ES įstojus Rytų ir Vidurio Europos šalims atsirado jam konkurencinis – komunizmo nusikaltimų ir aukų – pasakojimas, radosi iniciatyvos sulyginti nacių ir sovietų piktadarybes.

Bet to padaryti nepavyko, nes kilo didelis pasipriešinimas, ir komunizmas galiausiai nebuvo prilygintas nacizmui ir pasmerktas. Ir toks Vakarų ir Rytų Europos atminčių disbalansas sovietinio režimo kolaborantams yra itin parankus, nes ne tik padėjo išvengti atsakomybės, sulaukti bent moralinio pasmerkimo, bet ir leido vis labiau stiprinti savo pozicijas.

Lietuvoje šis „buvusiųjų“, kurie nepriklausomybės aušroje stovėjo kitoje barikadų pusėje, grįžimo į valdžią ir sėkmingo integravimosi į nepriklausomos Lietuvos viešąjį gyvenimą procesas jau yra gerokai pažengęs. Ryškiausias pavyzdys – Dalia Grybauskaitė, bet jų yra daugiau.

Kita vertus, į politinės galios centrą jau ateina vaikai ir anūkai tų, kurie vykdė represijas, buvo sovietinio režimo atrama, tačiau niekada to viešai nesigailėjo. Ir štai dabar tie žmonės tiesiogiai arba stovėdami kitiems už nugarų, jau vis atviriau pradeda išstumti kovotojų už nepriklausomą Lietuvą ir totalitarinio režimo aukų atminimą.

Pavyzdžiui, kai kurie mūsų aukštieji politikai, kartu su atitinkamais balsais iš Rusijos, Izraelio, JAV, jau uoliai ieško „partizanų-žydšaudžių“, atvirai palaiko laisvės kovotojų šmeižikus. Manau, kad kova dėl tautos istorijos stiprės, nes skirtingos istorinės atminties bendruomenės šiuo klausimu niekaip neras sutarimo.

Ilgai ieškojau bendro vardiklio, kuris leistų paaiškinti to, kas dabar vyksta Lietuvoje, esmę. Galiausiai atėjo trys žodžiai: išardymas, piktnaudojimas, klastojimas“. Tai citata iš vieno naujosios jūsų knygos skyriaus. Ar matote būdų, kaip būtų įmanoma įveikti tokią užsitęsusią visuomenės moralinę krizę, ar turite vilčių, kad tą išvis įmanoma padaryti?

Sakyčiau, kad radikalus dabartinės valdžios veikimas bandant pertvarkyti ir perauklėti visuomenę jau pradeda kelti atsakomąją reakciją. Net ir tos visuomenės dalies, kuri iki šiol buvo linkusi laikytis nuošaliau, atsiriboti savo privačiais gyvenimais, vengti politinio įsitraukimo.

Manau, taip yra todėl, kad šie šokiruojantys valdančiųjų planai palietė pačias visuomenės „stuburo smegenis“ – tai, kas susiję su šeima, santuoka, vaikais. Matant, kokiomis beatodairiškomis priemonėmis ir su kokiu įžūlumu veikiama prisidengus tiesos monopoliu, siekiant bausmėmis užčiaupti oponentus, manau, kad pasipiktinimas ir pasidygėjimas tuo tik dar labiau stiprės.

Tikiuosi, kad vis daugiau žmonių susimąstys apie tai, kas gi vyksta. Ir jei dabartinė valdžia bandys dar labiau spausti ir primetinėti savo neomarksistinę ideologiją, tikiuosi, kad žmonių pasipriešinimas tam tik stiprės ir įgaus ne tik visuomeninį, bet ir politinį pavidalą.

– Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Arvydas Praninskas