Kai nėra moralinių autoritetų kenčiame mes visi.

Su psichologu dr. Gediminu Navaičiu apie mūsų visuomenės savijautą pandemijos metu kalbasi žurnalistas Arūnas Marcinkevičius.

Neseniai vėl žiniasklaidoje praslydo informacija: daugiau kaip pusė mūsų tėvynainių blogai arba net labai blogai jaučiasi. Nors jau metai laiko, kai gyvename pandemijos sąlygomis. Buvo gražaus laiko jau ir priprasti prie to. Bet nemažos dalies mūsų tautiečių, sutiktų gatvėse, veidų išraiškos tokios, tarsi žmonės dalyvautų amžinose laidotuvėse. Kodėl gi mes tokie nelaimingi, niūrūs ir nusiminę?

Visų pirma, pabandykime apibrėžti, o kas gi yra tas statistinis lietuvis (lietuvė)? Taip, lietuviškumas tapatinamas su tautos gyvenama teritorija, kalba, papročiais, išpažįstama tradicine (daugumos) religija. Mes darbštūs, taupūs, pareigingi. Ir turime (lyg ir) visus pilnavertę visuomenę reprezentuojančius sluoksnius: žemdirbius, darbininkus, pirklius, manufaktūrininkus (fabrikantus), karius, žynius (šventikus). Pastarasis sluoksnis turi ypatingą reikšmę kiekvienos tautos ir valstybės gyvenime, nes šie žmonės saugo bei perduoda kitoms kartoms intelektualias bei emocines tautos savybes. Kurios skiriasi nuo kitų tautų, nes tai tarsi kiekvienos tautos etninis DNR.

Deja, tačiau Lietuvoje pastarąjį tūkstantį metų žynių – šventikų sluoksnis vis nuolat išnykdavo. Fizine arba perkeltine prasme (pvz., nutautėdavo ir propaguodavo lietuvių tautai moralines vertybes kitos tautos kalba, o tai. kaip ir tam tikro tautinio genocido atmaina.

Iliustruoju šį savo teiginį iš tolo – nuo kunigaikščių laikų. Romantiška ir didi epocha, tiesa? Ir kokią valstybę sukūrėme – nuo jūros iki jūros. Tačiau kokie sluoksniai buvo ar klestėjo Gedimino-Algirdo ar Vytauto laikų valstybėje? Karių sluoksnis buvo? Taip, ir dar koks. Tai buvo, galima sakyti, mūsų tuometinės valstybės stuburas. O kiti sluoksniai? Kur mūsų pirkliai, jau nekalbant apie manufaktūrininkų užuomazgas? Kur mūsų miestiečių sluoksnis – kaip atsvara gausiam valstiečių sluoksniui? Ir kur matomas bei žinomas mūsų tuometinės žynių-šventikų sloksnis? Ir kiek mes tokių asmenybių, palyginti su visa plejada didesnių bei mažesnių kunigaikščių, galime išvardinti?

Na, buvo Lizdeika, išpranavęs Gediminui garbingą Vilniaus ateitį. Kęstučio žmona Birutė (buvusi vaidilutė-pagoniška vienuolė) buvo kilusi iš pajūrio krašto žynių ar karių Vydmantų giminės. Dar galime paminėti Krivių Krivaitį, kuris, sostinės Šventaragio slėnyje stovėjusioje pagonių šventykloje užgesinus Amžinąją Ugnį, pasitraukė į moralinę tremtį – į Žemaitiją. Ir-viskas. Arba prisiminkime Vytauto ir Jogailos dešimtmečiais trukusią trintį ir dėl Lietuvos, ir dėl Vytauto karūnavimo. Jogailai nuolat patarinėja naujosios religijos, krikščionybės patarėjai, išsilavinę žmonės, tokie, kaip, pvz., Olesnickis. O kas šalia Vytauto, kur jo intelektualiniai bei moraliniai „proto bokštai, naujosios religijos šventikai (žyniai)? Nežinome, nes jų tikriausiai ir nebuvo, o tik dilesnio ar mažesnio rango kariai. Tačiau tokie asmenys, tai daugiau komandų vykdytojai, o ne idėjų generatoriai.

Štai kada prasideda mūsų tautos dvasinė trauma. Tautai bei valstybės aparatui (iš esmės-armijai) kelis šimtus metų ginantis bei puolant visomis keturiomis kryptimis, labai išaugo karinio sluoksnio galia. Tačiau jis užgožė visus kitus sluoksnius. Ir visų pirmą naująjį žynių-šventikų sluoksnį. Nes tokie žmonės neišauginami, kaip kariai, per kelis metus karinių pratybų. Žyniams-šventikams subręsti bei tapti tikrais autoritetais, reikalinga nenutrūkstamas kartų perimamumas.

Lietuvoje gi, išvaikius pagonišką žynių sluoksnį, jis nebuvo niekuo pakeistas. Iš Lenkijos, Prūsijos ar paties popiežiaus atsiųstas vienas kitas kunigas ar vienuolių grupelė-tai ne tas lygis, ne moralinis autoritetas. Štai tada ir prasideda mūsų tragedija: valstybė sukurta ir ne bet kokia – o nuo jūros iki jūros, tačiau.ką su ja daryti?

Kurlink mes eisime toliau? Ir nebuvo moralinių-dvasinių autoritetų, kurie ir patartų, pasiūlytų kryptį. Todėl ir nueita lengviausiu, iš dalies azijiniu keliu: juk dar Vytauto laikais laisvieji valstiečiai imti versti baudžiauninkais-vergais. Nors čia pat, už jūros, Švedijoje to niekados nebuvo: švedų valstiečiai visada buvo laisvi žmonės. Tačiau valdovų aplinkoje nebuvo, neišaugo, nesusikūrė stiprus šventikų sluoksnis, kuris taptų moraliniu autoritetu visų pirma pačiam elitui: reikia elgtis taip, o ne taip.

Tiesa, vėliau buvo pavieniai asmenys: pvz., kunigas Mažvydas, bet, deja, jis veikė Prūsijoje; arba kanauninkas Daukša, iškėlęs gimtosios kalbos svarbą. Tačiau tokių autoritetų buvo labai ir labai mažai. Ir jie buvo užgožti kitų, atvykėlių, jau nemokančių lietuvių kalbos, nežinančių mūsų tradicijų, nesiejančių savęs su Lietuvos kultūra. Tad ir didžiosios daugumos to meto mūsų tautos – valstietijos interesai gauti moralinį palaikymą bent pamokslais bažnyčioje-buvo ignoruojami. O mūsų elitas, neturėdamas savojo tautiškojo moralinių autoritetų sluoksnio, nutautėjo per kelias kartas.

Ar ne tas pats pasikartojo praeito amžiaus viduryje?

Sutapimų tikrai gausu. Tik atsikūrusi valstybė išaugino savo naująjį elito sluoksnį ir, svarbiausia, naują, lietuvišką inteligentiją, kurią sovietinių, o kartu ir nacių okupantų nuosekliai naikino – ir fiziškai, ir išstumiant tuos žmones iš Lietuvos, ir vykdydami teisinį bei moralinį terorą prieš išdrįsusius pasililikti Tėvynėje. Vėl turėjo praeiti keli dešimtmečiai, kol išaugęs naujas inteligentijos sluoksnis sugebėjęs pasinaudoti griūvančios imperijos situacija ir išplėšti tautą iš jos glėbio.

Tad gal jau dabar pereikime prie šiandienos.

Vėl matome pasikartojamus. Valdžioje esantys žmonės su juos išrinkusiais tautiečiais bendrauja, tarsi šie būtų avių banda: dabar pereikite į šį gardą, rytoj – pasilikite štai šiame aptvare. O tai, kad žmonės šiaip jau yra ir mąstančios, sudėtingą psichiką turinčios būtybės, to tarsi nematoma. Naujas įsakymas/nutarimas/potvarkis paskelbtas ir visi privalo jį vykdyti. Kokios čia dar diskusijos ar kalbos apie kiekvieno iš mūsų dvasinį pasaulį ir valdančiam elitui nelabai įdomu kaip mes jaučiamės šitų nesibaigiančių suvaržymų karuselėje. Ar atkreipėte dėmesį, kad niekas iš valdžioje esančių asmenų nebevartoja psichologinių ar dorovinių sąvokų, visus sprendimus grindžia tik piniginiais-prekiniais santykius. Nedirbate, uždaryti karantinui – eikite į prastovas, jau beveik bankrutuojate – kreipkitės pašalpų ir t.t. Darbo kaip savirealizacijos suvokimo nebeliko.

Pasvarstykime kas labiausiai dėl visų šių suvaržymų kenčia? Ogi smulkus bei vidutinis verslas, bet kurios šiuolaikinės visuomenės demokratijos pagrindas. Ir šitą vidurinį sluoksnį visų mūsų akyse valdžia naikina. Stambusis kapitalas nenukenčia – visi didieji prekybos centrai dirbo ir dirba kaip šveicariški laikrodžiai. Visiems vargšams visi šie suvaržymai neesminiai, – juos ir toliau maitina ištobulinta pašalpų-išmokų sistema. O mūsų vidurinis sluoksnis dabar ir naikinamas.

Ir Vyriausybė, ir Seimas, ir ministerijos vis „nuleidžia“ visuomenei naujų nurodymų-potvarkių-įsakymų, tačiau ar Jūs matote bent kokios strategijos, veiksmų plano užuomazgas?

Jokių. Veikia be plano, be s strategijos, vadovaujantis šio momento konjunktūra: kažkur kažkas atsitiko, kažkur situacija blogėja – reaguoja. Ir kažkodėl valdžioje esantys žmonės bijo kreiptis į visuomenę pagalbos, nesikreipia – tėvynainiai, piliečiai, rinkėjai, gal kartu surenkime idėjų šturmą; neklausia gal kas kokių gerų idėjų, patarimų turi. Juk situacija išties yra įtempta, netipinė. Bet „generolas“ negali net įsivaizduoti, kad žmonės irgi turi minčių, kad jie nėra vien vykdytojai.

Kodėl taip nutiko? Susiečiau dabartinę nūdieną su anais, kunigaikščių laikais. Mūsų visuomenėje, deja, dabar nėra pripažįstamų autoritetų. Kurie galėtų pasakyti valdžioje esantiems žmonės: tai darote gerai, o tai – blogai. Štai teikiu visiems mūsų pokalbio skaitytojams tokią regis paprastą užduotį; išvardinkite bent penkis, jūsų nuomone, besąlygiškus mūsų visuomenės moralinius autoritetus? Neabejoju, dauguma paminės poetą Justiną Marcinkevičių.

Tačiau jis jau miręs ir mums čia jau nieko nepaskys ar nepatars. O kiti autoritetai, kodėl nevardijate? Veikiausiai užduotis tapo sunki. Nes, atkreipčiau dėmesį, periodiškai skelbiamų mūsų visuomenės, pvz., įtakingiausių žmonių dešimtukas ar šimtukas – tai ne minėto lygmens žmonės. Nes politikai, verslininkai, sportininkai ar šoumenai nebuvo ir nebus moraliniais autoritetais visuomenei. Aišku, galite paklausti kodėl neminiu Bažnyčios autoritetų.

Deja, praėjo dar per mažai laiko, o praradimai sovietiniais metais mūsų šventikų sluoksniui buvo tokie dideli, kad dar jis pilnai neatsistatė. Todėl ir nėra (arba nėra tokio ryškumo, kaip, pvz., jau miręs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas ar vienuolis tėvas Stanislovas) ryškių šviesulių iš šio pasaulio.

Apibendrinkime šį mūsų pokalbį.

Išvada paprasta – visuomenė, neturinti moralinių autoritetų, kenčia ir klaidžioja. Ir tik ta pati visuomenė ir išaugina tuos šviesulius, kurie yra atsvara formalius valdžios bei autoriteto svertus bei simbolius turintiems žmonėms.

Kaip, kada, kokios formomis tai įvyksta sunkiai prognozuojamas procesas. Galime turėti viltį, kad Lietuvos neištiks nauji kataklizmai ir vėl nebus nušluojamas šventikų (žynių) bei intelektualų sluoksnis. Ir jei ši nedidelė grupė bus, augs, stiprės visi mes gyvensime šviesiau ir geriau.