Kol finansų ministrė Gintarė Skaistė blaškosi, negalėdama paaiškinti, kas privertė karantinui prisiskolintų dviejų milijardų eurų įsisavinimo planą rengti slaptame posėdyje, Lietuvą apsėmė lig tol per visą jos istoriją neregėtas išvirkščių laisvių ir privilegijų potvynis.
Štai Ingridos Šimonytės vyriausybė žada aplenkti miglotus ES planus įvesti vadinamąjį žaliąjį sertifikatą (nes žalia šiais laikais – madingiausia spalva: žaliosios technologijos, žali žmogeliukai, žali valstiečiai, žalia kanapė) ir suteikti neįtikėtinų malonių tiems gyvulių, pardon, namų ūkių bei burbulų elementams, kurie bus prasitestavę, suvakcinuoti arba ne anksčiau kaip prieš pusmetį persirgę covidu, pavyzdžiui, leis jiems pasėdėti kavinės viduje, o jei geri bus, tai ir senus tėvus galės legaliai aplankyti.
Į tą patį ritmą muša ekonomikos ir inovacijų ministrė, mažvaikių itin mėgstamo socialinio tinklo „TikTok” išdykėlė Aušrinė Armonaitė. Ji apie galimybių pasą kalba kaip apie išganymą.
Tačiau kuo daugiau dirbtinio pozityvo, tuo labiau aiškėja, kad toks popiergalis ar QR kodas yra ne sveikatos apsauga, ne pagalba verslui ar kultūrai, o akiplėšiškas gyventojų šantažas, susivedantis į beribį farmacijos pramonės apetitą – kad skiepai taptų laisvu pasirinkimu be pasirinkimo.
Vienas iš ginklų, įremtų piliečiams į nugarą, kad kuo greičiau skiepytųsi, tuo pačiu dar vienas pasipelnymo šaltinis pandemijos valdymo organizatoriams – testai. Įmonių biuruose ir biudžetinėse įstaigose dirbantys, dėl to privalantys periodiškai testuotis žmonės jau pavargę nuo baimės, kad bet kada gali išpulti teigiamas ir teks izoliuotis.
Mainais už testus atžalas į mokyklas atgal išgrūdę tėvai irgi jau baigia išsipagirioti, išsvajotos ramybės neatgavo, suvokę, kad prisižaidė – bet kada vaikas dviem savaitėms ar net visa šeima gali gauti namų areštą, tad su kaupiniais, mišriu mokymu ar panašiais, daug nepatogumų ir streso keliančiais cirkais ilgai netemps.
Testų spąstų bus primėtyta ir pakeliui į masines pramogas. Neprasitestavai – durys į teatrą ar koncertų areną užtrenkiamos prieš pat nosį. Joks skaičiuoti mokantis, pinigų vertę išmanantis turtuolis sau neleis taip neracionaliai taškytis – už pagalio įkišimą į nosiaryklę paploti tris ar penkis kartus brangiau nei už patį renginį.
Lieka tik retoriškai spėlioti, ar išvis ant šios Žemės dar yra trumparegių, kurie dėl pusantros valandos pasiryžę taip rizikuoti, žinodami, kad spontaniškas tyrimas gali kainuoti dešimties dienų ar poros savaičių kalėjimą. Tik bestuburiams be jokios savigarbos ir istorinės atminties nusispjauti į tai, kaip valstybė manipuliuoja jų poreikiais ir juos žemina.
Į visuomenės hilerius (o gal jau hitlerius) persikvalifikavę Lietuvos valdantieji jau atvirai mus mulkina ir siautėja su tarpusavy visiškai nederančiais sprendimais. Pirma jie primygtinai rekomenduoja tikėti mokslu. Būtent – tikėti kaip Kalėdų seneliu, Taro kortomis, NSO ar komunizmu. Ir mažiau uždavinėti klausimų, nes smalsumas pražudo.
Mums kalama į galvą, kad nuo šiol mokslas, kurio prigimtis per amžius šiaip jau buvo ieškoti, tyrinėti ir abejoti, nuo šiol visada teisus, ir taškas. Jei nepritariate, žiūrėkite pirmą punktą. Jei vis tiek nepritariate, keliaujate į sąmokslo teorijų skiltį.
Tada prasideda mums, mokesčių mokėtojams, milijonus atsieinanti skiepų reklaminė kampanija. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pensininkams suka klipą, o krautuvėse – balso įrašą it iš pagrabo su gedulingais mokslininke prisistatančios moters žodžiais, esą neturime prabangos rinktis, kurią vakciną pirkti.
Jaunesnėms namų šeimininkėms ir supermamelėms valdžia išmeta į eterį modistę, kuri geriau už visus pasaulio mokslininkus ir gydytojus žino, kaip vakcina veikia, ir net su ašaromis akyse tikina, kad skiepas sukurs bandos imunitetą (banda – štai kuo jie mus laiko) ir leis visiems apsikabinti.
Paskui SAM oficialiai viešai paskelbia, kad paskiepyti žmonės gali „ir užsikrėsti, ir patys, nejausdami jokių infekcijos požymių, kurį laiką būti tyliais viruso nešiotojais ir platinti virusą kitiems asmenims”. Te nesivargina komunikacijos specialistai šių eilučių redaguoti arba jas teisinti eiliniu nesusipratimu – tai aiškiai parašyta šios ministerijos tinklalapy, taip pliurpė ir visokio raugo specialistai, ir patys ministrai, Arūnas Dulkys irgi. Jų citatas išsisaugojome, ekrano nuotraukų spėjome prisidaryti, ir žodžių iš dainos jau neišimsi.
Dar ir eilinį deguto šaukštą į saldžią it medus skiepų vilionių statinę vis pripila neapsikentę ir apgautais besijaučiantys medikai. Naujienų portalai rašė: „Lazdijuose – šokas”. Kitose ligoninėse irgi – šokas. Kaip čia taip: visi skubėjo skiepytis, buvo gatavi prie laisvės eliksyro be eilės užlįsti ir dar artimuosius ten prastumti, kaip kad liūdnai pagarsėjęs Vytautas Kasiulevičius mėgino dozę išrūpinti žmonai, ir kaip netikėta – paskiepytieji vis tiek suserga, net į ligonines patenka, o ir vakcinuotųjų testai nenusiramina su teigiamais atsakymais.
Paskui tie patys valdžios komendantai, kurie pasidavė ir pripažino, kad vakcina nėra jokia panacėja, o ir neveikia kaip iš pradžių būrė, „laisvės” pažymas išdavinės paskiepytiems. Tuo metu nesuvakcinuoti, kurie realiai nėra pavojingesni nešiotojai už subadytuosius, turės tūnoti atsiskyrę arba geriausiu atveju paženklintųjų šurmulį stebėti pro dygliuotos tvoros plyšius.
Kitaip tariant, sveiki, dėl savo pačių kaltės covidu neįstengę susirgti piliečiai tampa atstumtaisiais, socialiniais marginalais, kurių tikras Lietuvos Respublikos piliečio pasas – niekinis. Kas galėjo bent prieš kelis mėnesius pagalvoti, kad kas pusę metų pasigauti be galo klastingą ir mirtiną SARS-COV-2 netgi labai apsimokės?
Tad tie žemesnės kastos, beveisliai asmenys – gojai, kurie turi per gerą imunitetą ir niekaip nesugeba susirgti jokia iš daugelio koronos atmainų arba nenori rizikuoti skiepydamiesi prieštaringai vertinamomis vakcinomis, jau rimtai suka galvą, kaip susiveikti feikinius dokumentus, o geriausia – kaip užsikrėsti.
Tai, pasirodo, nėra paprasta. Mat sergančiųjų covidu – ne tiek daug kaip skelbia drumzlinos statistikos su iš konteksto ištrauktais skaičiais bei isteriškos antraštės naujienų portaluose. Jei atvirai, pandemijos iliuzija be testų sugriūtų per kelias dienas kaip namas be nešančių sienų, ir jaučiančių kažkokius peršalimo požymius nėra daugiau nei kasmet per gripo protrūkius.
Remiantis oficialiais skirtingų valstybių šaltiniais, tie, kurių savijauta puiki, tačiau gavo teigiamą atsakymą, gali sudaryti net daugiau nei pusę, tai yra 60 procentų, visų, priskirtų prie SARS-COV-2 sergančiųjų. Gali būti, kad Lietuvoje jų šiuo metu – ir gal koks 80 procentų, turint omeny, kad realiai šliurpiančių ir kostinčių reikia su žiburiu ieškoti. Augę dar sovietmečiu skiepo analogą nuo visų įmanomų koronų ir kvarabų įgijo gerdami „gazirovkes” iš automato iš vienos bendros visam miestui stiklinės.
Lietuvoje ir mirčių skalė nėra makabriška. Jei palygintume tuos pačius kelių savaičių ar mėnesių laikotarpius skirtingais metais, pastebėtume, kad per pastarąjį dešimtmetį mūsų šalyje būta dar didesnio bendro mirtingumo nei šiemet, pavyzdžiui, 2007 ir 2015 m., kai jokiais besimptomiais marais niekas nė negaravo ir lovų ligoninėse neperstumdinėjo.
Taigi, kol kas stinga skelbimų, kur būtų aiškių pasiūlymų slapta aplankyti covido ligonius ir su jais dėti prancūzišką bučinį ar kitaip apsiseilėti (aišku, ne už dyką). Deja, akropoliai visu pajėgumu dirbs dar negreitai, o maisto parduotuvėse, kad ir kaip tirštai jose pirkėjai būriuojasi, stumdosi dėl geltonesnio banano ir spjaudosi pro šleivai užsmauktos kaukės kraštelius, koliodamiesi prie kasų, virusas nekimba, nors tu ką. Kad ir seilėmis suvilgytu pirštu atidarinėkite celofaninį maišelį – jokio efekto. Žinau, nes pati bandžiau.
Į ligonines lankyti artimųjų, kur būtų šiek tiek didesnė tikimybė pasigauti, jei ne brazilišką ar kitą egzotinę, tai išstenėti bent kokią kuklią lietuvišką covido atmainą, nesirgę ir dozės negavę lankytojai neįleidžiami. Į savanorius įsiprašyti irgi sunku, jei esi ne patikimas artistas iš TV ekranų ar Seimo, o tik paprastas, nežinomas arba pernelyg įtarus mirtingasis.
Dieną narcizai bei politikai, įpratę gaudyti dėmesį bet kokiais būdais, selfinasi palatose, apsivilkę skafandrus, užsivožę trimeristų šalmus ir apsipurškę dezinfekciniais skysčiais, kurie gaminami tose pačiose gamyklose kaip ir įžymusis babatukas. Vakare tie patys žvaigždūnai, kad nuimtų vadinamosiose raudonosiose zonose patirtą stresą, varo atsigauti į nelegalias dūzges, į kurias susirenka influenceriai kolegos iš kitų raudonų zonų.
Arba vieną sykį jie socialinėse reklamose graudulingai piliečių prašo likti gelbėti pasaulio sėdint namie ant sofkutės ir nelankyti senų tėvų, taip pat ragina parsisiųsti žmonių sekimo programėlę „Corona stop” – žinoma, šią misiją jie atlieka ne už dyką, o už valstybės skiriamus honorarus iš mūsų visų suneštų pinigų, – kitą kartą, štai jau žiūrėk, tie patys pliauškučiai lyg niekur nieko glėbesčiuojasi M.A.M.A., o gal T.E.T.E. apdovanojimuose ar smaginasi nelegaliuose išrinktųjų afterparčiuose.
Taip kad būtų puiki proga apsikrėsti nuo nestabilių žvaigždučių, tačiau ne visi elitinėse orgijose pageidaujami. Be to, padorūs, „prieštvanines” tradicines šeimos vertybes puoselėjantys piliečiai sutuoktiniams paleistuvauti su garsenybėmis neleis – gali užpavydėti.
Esti alternatyva – poros dalyvavimas svingerių šabašuose arba draugiškas partnerių apsikeitimas pagal namų ūkius. Bėda tik ta, kad per tokias linksmybes atsiranda daugiau galimybių užsinešti ne tą, ką reikia, – ne gripą ar koroną, o kur kas nemalonesnių, žymiai ilgiau ir sudėtingiau gydomų užkratų puokštę. Tad, norint pasigauti covidą, lieka tik laižyti durų rankenas arba laiptinės turėklus.
Tačiau graudžiausia ne tai, o kad kartu su galimybių pasu grįžta žmonių rūšiavimas ir diskriminacija pagal fiziologines savybes. Anksčiau buvo normalu individų tinkamumą nustatyti pagal odos spalvą. Hitleris kapstė dar giliau – homo sapiensus skirstė pagal kilmę.
Sparčiai sukame link to, kad žmogaus vertę ir reputaciją lems ne žinios, ne gebėjimai, ne specifiniai įgūdžiai, ugdyti asmeninėmis pastangomis ir laisva valia, o viruso dalelės ir antikūnų kiekis organizme, išieškomas psichologinio spaudimo ar rafinuotos prievartos būdu.
Europos Sąjunga labai mėgo pasaulį auklėti dėl demokratijos stygiaus, tačiau pati pavirto diktatūrinio režimo konklava. Pažangiomis save laikiusios Vakarų šalys, prisisrėbusios leftizmo bei fašizmo ideologijų ir į jų puoselėjimą pajungusios net nekaltą virusą, dabar varžosi cenzūros, neadekvačių draudimų bei gyventojų rūšiavimo rungtyse.
Kinijos Liaudies Respublika, kurią ES aršiai kritikavo dėl žmogaus teisių pažeidimų ir vykdomų represijų, staiga tapo sektinu pavyzdžiu. Beje, kaip ir liguistai militaristinis Izraelis. Jei taip toliau, netrukus žmonių persekiojimo segmente kaip kelrodė žvaigždė švies ne Šiaurės Korėja Europai, bet atvirkščiai – Europa Šiaurės Korėjai, o sveikiems šiame ligotame pasaulyje vietos nebeliks.
