Šiemet minime 230 metų nuo 1791 m. gegužės 3 d. Valdymo įstatymo (Ustawa Rządowa) priėmimo. Kaip turėtume vertinti šią datą Lietuvos konstitucionalizmo kontekste, turint omenyje, kad 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė 1791 m. Konstitucijos neįtraukė į Lietuvos valstybės „teisinių pamatų“ sąrašą?
Atsakant į šį klausimą, būtina pastebėti, kad 1791 m. gegužės 3 d. Valdymo įstatymas ne tik (valstybės padalijimo grėsmės akivaizdoje) centralizavo Abiejų Tautų Respubliką, bet ir sukūrė naują teisinę politinę tikrovę su „Seimu, atstovaujančiu lenkų tautai“, t. y. jau nebe abiem tautoms. Kitaip tariant, 1791 m. gegužės 3 dienos aktas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei skyrė administracinio „Lenkijos krašto“, o ne anksčiau turėtą autonominį teisinį statusą konfederuotoje ar federacinėje valstybėje.
Visgi tokiu LDK teisinio statuso sumažinimu nepatenkinta Lietuvos bajorija po pusmečio išsireikalavo Seime priimti 1791 m. spalio 20 d. Abiejų Tautų Tarpusavio Įsipareigojimo aktą (Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodów), kurio jau pats pavadinimas apeliavo į sugrįžimą prie (cituoju): „garbingos ir abiem tautoms pritinkančios sąjungos“ idėjos.
Taigi Lietuvos konstitucionalizmo ir valstybingumo tradicijos kontekste Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymas gali būti svarbus Lietuvai tik vertinant jį kartu su Spalio 20-osios Abiejų Tautų Tarpusavio įsipareigojimu, todėl 1791 m. Konstitucija lietuviams yra sudėtinė (o ne Gegužės 3-iosios) konstitucija.
Kitaip tariant, į Gegužės 3-iosios Valdymo įstatymą XVIII amžiaus pabaigos Lietuvoje buvo žvelgiama būtent Spalio 20-osios Įsipareigojimo akimis (cituoju): „lygiai kaip turime vieną bendrą ir vieningą („Gegužės 3-iosios“) „Valdymo įstatymą“, tarnaujantį visai mūsų valstybei – Lenkijos Karūnai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai – taip norime turėti ir valdomus vieningu valdymu mūsų bendrą kariuomenę bei iždus […]“.
Taigi, nors sudėtinė 1791 m. Konstitucija savo reikšme Lietuvos konstitucionalizmo tradicijai nusileidžia XVI amžiaus Lietuvos statutams, visgi ji yra svarbus Lietuvos konstitucinės teisinės istorinis šaltinis.
Čia reikėtų priminti, kad gegužės mėnuo Lietuvos konstitucionalizmui yra svarbus ir dėl kitos datos, turiu omenyje 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliuciją, kuria Lietuvos valstybė pasirinko respublikinę valstybės valdymo formą ir kuri 1990 m. Kovo 11-osios akto paskelbta „Lietuvos valstybės konstituciniu pamatu“.
Šioje rezoliucijoje teigiama, kad „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą Nepriklausomą Lietuvos Valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėmis sienomis ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis“.
Įdomu pastebėti, kad šia rezoliucija pirmąkart Lietuvos istorijoje respublikos terminas teisės akte buvo pavartotas valdymo formos prasme, nes XVI amžiaus Lietuvos statutai Respublikos (Речъ Посполитa) terminą vartojo valstybės, kaip visų piliečių bendrojo (visuotino) gėrio, sinonimo reikšme.
Todėl 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucijos respublikos, kaip valdymo formos, reikšmė ne pakeičia, o papildo platesnę respublikos reikšmę Lietuvos konstitucionalizmo tradicijoje. Gaila, kad pernai pražiopsojome modernios Lietuvos respublikos šimtmetį…
O ką gegužės 3-ioji kalba mums šiandien, kai ore tvyro netikrumas ateitimi ir nepasitikėjimas vienas kitu? Ogi ji kalba mums apie drąsą, ryžtą ir pasitikėjimą. Juk 1791 metai, kai „už lango“ stovėjo pasiruošusi pulti Rusijos (ir savo eilės laukė Prūsijos bei Austrijos) kariuomenė, nebuvo lengvesnis iššūkis nei šiandienio karantino iššūkiai.
Nepaisydami to, mūsų protėviai sugebėjo susitelkti ir priimti 1791 metų konstitucinius aktus, kurie įėjo į Europos ir pasaulio konstitucionalizmo istoriją. Negaliu nepacituoti Gegužės 3-iosios dokumento preambulės, kur teigiama: „Labiau už gyvybę, už asmeninę laimę brangindami politinę egzistenciją ir tautos, kurios likimas patikėtas mūsų rankoms, išorinę nepriklausomybę bei vidinę laisvę, […] nebodami kliūčių, […] visuotinio gėrio, laisvės įtvirtinimo, mūsų tėvynės ir jos sienų išsaugojimo vardan su didžiausia dvasios tvirtybe priimame šią Konstituciją.“
Taigi, pasirodo, kad net politinės suirutės metu galima savyje rasti dvasios tvirtybę ir priimti teisingus ilgalaikius sprendimus. Panašiai ir po šimto trisdešimt metų – 1920-aisiais, vis dar vykstant karo veiksmams su bolševikų ir lenkų kariuomenėmis, mūsų protėviai turėjo drąsos tikėti, kad nepriklausomybės, demokratijos ir respublikos idėjos nugalės…
Daugiau ČIA
Siūlau mažutį pataisymą. Visi įpratę prie vieno pavadinimo – tremtis. Tai nėra tikslus apibūdinimas.
Ką daro priešas (visais laikais, visais atvejais) . Besipriešinančius išžudo. Likusius išsivaro (karo grobis) vergijon. O , koks vergo likimas? Vergauti iki paskutinio atodūsio.
Kol Lenkija neatsiprašys lietuvių, baltarusių, ukrainėčių ir net latvių tautos už tarpukario okupacija ir nusikalstomus veiksmus – visi tie minėjimai, šventinės kalbos bus netikros ir be pagrindo. Okupojant kartu su sovietais šitas teritorijas Lenkija faktiškai isižadėjo Lublino unijos ir Konstitucijos. Iš Minsko apylinkių kilęs tarpukario įvykių liudininkas, žinomas rašytojas Michalas Krispinas Pavlikovskis taip įvertino J. Pilsudskio ir pilsudskininkų išdavystę dabartinės Baltarusijos gyventojų atžvilgiu, kai 1920 m. spalio mėn. bolševikų budeliams savanoriškai, be prievartos, buvo atiduotas Minskas ir gretimos teritorijos su ten gyvenusiais žmonėmis, siekiant išgelbėti bolševikų režimą nuo neišvengiamo žlugimo, ir dėl to Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įpėdiniai pirmieji užpildė leninines mirties stovyklas, iš kurių vėliau pavyzdį ėmė Hitleris.
„[…] Savanoriškai atsisakėme Jogailos palikimo. Savanoriškai atidavėme priešui iš rytų ketvirtį milijono kvadratinių kilometrų žemės ir kelis milijonus gyventojų.
[…] Ir taip – skliausteliuose – ar susimąstytume apie tuos veiklius, tvirtus, darbščius bajorus iš sodybų ar sodžių (…), kurie pirmieji atsidūrė po peiliu arba buvo ištremti į Karelijos tundrą ar Uralo kasyklas? Be jokio atgarsio, patyliukais, veidmainiškai spaudai nesiplėšiant drabužių, be užuojautos ašarų, liejamų įvairių žmogaus teisių gynėjų, be JTO ar JT pagalbos ir atstatymo administracijos globos iškeliavo šimtai tūkstančių tų pirmųjų dabartinio pasaulio istorijoje „displaced persons“ į mirtį ir panieką. Ištuštėjo sodybos, sodžiai ir „okolicos“ – buvo sulygintos su žeme arba paverstos kolūkiais.
[…] Kai per prūsų okupaciją vakaruose vienas lenkų vaikas būdavo verčiamas melstis ar mokytis vokiečių kalba, iš karto kildavo audra: pasipildavo protestai, sprendimai, interpeliacijos.
[…] Tačiau kai rytuose buvo dergiamos šventyklos, kai už lenkų kalbą buvo statoma „prie sienos“, kai šimtai žmonių, netekę turto, išrengti nuogai, buvo žvėriškai žudomi, o šimtai tūkstančių kitų, taip pat netekusių turto, biuras tremiami į rytus ir šiaurę – tylėjome, tylėjo seimas, tylėjo spauda, tylėjo populiarūs rašytojai.
Nesu mistikas. Tačiau negaliu atsikratyti minties, kad yra kažkoks siūlas – baisus ir raudonas, jungiantis Rygos sutartį su mūsų šiandienos tragedija. Tas siūlas eina fantastiškai rangydamasis, beveik kaprizingai, nuo nužudytųjų kapų, nuo ulonų, kuriems gyviems buvo nulupta oda prie Rohačevo ir Nemirovo iki pulkininko Mościckio bausmės vykdymo vietos Polesės miškuose, kur po trejų metų buvo nubrėžta siena pagal Rygos sutartį. Paskui tas siūlas eina iki seimo salių, kur iš galerijos nugriaudėjo žodžiai „Kainai Grabski!“ Tas siūlas dingsta dvidešimčiai metų, kad paskui sužvilgėtų krauju prie Katynės.
[…] Rygos sutartis buvo net ne katastrofa, nes katastrofų tautų istorijoje neįmanoma numatyti iki tam tikros akimirkos. Tai buvo tiktai simptomas, turbūt ryškiausias, rodantis ligą, ėdančią Lenkijos mąstymą. Tai buvo valstybės sveiko proto atrofijos simptomas. Sveiko proto, paremto tam tikru politinio moralumo minimumu. Tai buvo trumparegiškas nepaisymas vėžio simptomo, atsiradusio dėl apgaulingo saugumo pojūčio.“ Michalas K. Pavlikovskis. „Karas ir sezonas“. Vilnius, „Czas“, 2008.
Gerbiamas Ryšardai, Jums pritariu be išlygų. Iš tiesų, nelygi santuoka (turiu mintyje Lietuvos-lenkijos Uniją) negali būti laiminga. Šiuolaikinė Lenkija 10 kartų didesnė už Lietuvą. Dėl to, ne be reikalo sakoma: nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Mūsų (lietuvių) laimė, kad buvo pralaimėti sukilimai prieš carinę Rusiją. Jeigu būtų buvę atvirkščiai, dabar mes būtume tik viena (šiaurinė) Lenkijos provincija (Kresas), o lietuvių kalba jau vargu ar egzistuotų. Jūs, tikriausia, žinote, kad beveik visi Lietuvos bajorai savo laiku jau nemokėjo kalbėti lietuviškai. Aksioma: visos santupokos turi būti lygiateisės, grindžiamos abaipuse meile ir altruizmu.
Pateikėte teisingus ir prasmingus vertinimus,-palaikau Jūsų įžvalgas.
Daugiau nei keista yra, kada žmonės giria tą 1791 m. gegužės 3-osios Lenkijos Valdymo įstatymą, net jį vadindami konstitucija, ir dar pirmąja Europoje. Visi raštingi žmonės žino, kad pirmas tokio tipo dokumentas, įstatymas Europoje yra Lietuvos statutas(-ai). Vieni matyt tai daro iš nežinojimo (tai dar atleistina), kiti akivaizdžiai iš kvailumo ir iš niekšybės, neapykantos savo lietuvių tautai – o tai nusikaltimas. Tarp tokių ir vis dar vadinamas Konstitucinio teismo pirmininkas Žalimas, o kitas VU rektorius istorikas Petrauskas. Abu per „Panoramą” visai tautai plovė smegenis sakydami ditirambus šiam lenkų dokumentui, jų vadinamam Konstitucija, ir dar abiejų tautų, nors tame dokumente nėra nei vieno žodžio Lietuva arba LDK. Ten visur tik Polska. Šis Valdymo įstatymas galutinai panaikino Lietuvą kaip valstybę, ją padarė, įteisino, kaip Lenkijos sudėtinę dalį. Tai Lietuvos, kaip valstybės palaidojimo įstatymas. Tai štai kuo džiaugiasi mūsų Konstitucijos ir istorijos žinovai. Paskui juos seka Seimo nariai ir kiti „inteligentai”. Kiek reikia būti nupušus ar negerbti, tiesiog nekęsti savo Tėvynės Lietuvos, kaip valstybės, kad kalbėti tokius niekus viešai, Lietuvos žmonėms, kurie nežino to įstatymo. Tai išdavystė ir niekšybė. Jei tai kalbėtų paprastas kaimo mužikas, kuris nieko apie tai nežino, tai dar būtų galima pasijuokti iš jo, o dabar taip kalba raštingi ir mokyti žmonės. Tai ko jie yra verti? Spręskite patys. Ir tokie tipai valdo mūsų valstybę, priima svarbius sprendimus, ugdo visuomenę, jaunimą. Todėl nereikia kalbėti ir stebėtis, kad mūsų jaunimas yra apolitiškas, nepatriotiškas, nepilietiškas ir visoks kitoks, nes matome kas ir kaip jį ugdo, kas ir kaip formuoja visuomenės nuomonę, kas užduoda toną visai visuomenei. Kaip šaukiama, taip ir atsiliepiama. Kitaip ir būti negali.