Ar euras gali būti išgelbėtas? Šiame interviu Nobelio ekonomikos premijos laureatas Josephas Stiglitzas aptaria struktūrines euro zonos problemas, kodėl taikios skyrybos būtų geresnis pasirinkimas nei dabartinis vieningos valiutos palaikymas ir kaip Europos vadovai turėtų atsakyti į Jungtinės Karalystės apsisprendimą palikti Europos Sąjungą.
– Jūsų naujoji knyga The Euro and its Threat to Europe (liet. Euras ir jo grėsmė Europai) iškelia į viešumą euro projekte slypinčias problemas ir jų pasekmes Europos ekonomikoms. Ar euras gali būti išgelbėtas?
– Jūsų naujoji knyga The Euro and its Threat to Europe (liet. Euras ir jo grėsmė Europai) iškelia į viešumą euro projekte slypinčias problemas ir jų pasekmes Europos ekonomikoms. Ar euras gali būti išgelbėtas?
– Svarbiausia knygos mintis yra ta, jog problemos šaknys slypi pačioje euro zonos struktūroje, o ne individualių valstybių veiksmuose. Visos valstybės daro klaidų, bet tikroji problema yra euro zonos struktūra. Labai daug žmonių kartoja, kad buvo padaryta politinių klaidų, ir jų iš tikrųjų buvo padaryta daug, tačiau net geriausi pasaulio ekonomistai nesugebėtų priversti euro veikti sėkmingai, nes euro zona turi rimtų struktūrinių bėdų.
Taigi ar yra reformų, kurios galėtų priversti eurą veikti sėkmingai? Taip, manau, kad yra, ir savo knygoje rašau, kaip šios reformos galėtų atrodyti. Jos ekonomiškai nėra labai sudėtingos, juk Jungtines Valstijas sudaro 50 skirtingų valstijų ir jos visos naudoja bendrą valiutą, ir tai parodo, jog įmanoma priversti valiutos sąjungą veikti sėkmingai. Tačiau lieka klausimas: ar yra politinės valios ir pakankamai solidarumo, kad tai būtų įmanoma padaryti?
– Kai kurie teigia, jog net jei euras ir buvo klaida, jo sunaikinimas gali būti toks sunkus, kad verčiau stengtis jį reformuoti nei eiti prie to, ką jūs vadinate „taikiomis skyrybomis“. Ar gerai funkcionuojančio euro nauda verta nuostolių, kuriuos patirtume eidami jo link?
– Manau, dabar jau visiškai aišku, kad tuo metu ir su tomis institucijomis pradėti euro projektą buvo klaida. Sunaikindami jį patirtume nuostolių, tačiau kad ir kaip žiūrėtume, per paskutinius 8 metus euras mūsų žemynui atnešė vien milžiniškus nuostolius. Todėl manau, kad galėtume suvaldyti nuostolius, kuriuos patirtume dėl euro išardymo, ir kad dabartinėmis sąlygomis euro zonos išlaikymas tikriausiai yra nuostolingesnis nei jos išardymas.
– Jei teigiame, kad euras buvo nesėkmė, ar tai pirmiausia buvo politinė ar ekonominė nesėkmė?
– Aišku, jog tai politinė nesėkmė, nes ji buvo grindžiama politiniais motyvais. Nebuvo ekonominės paskatos sukurti eurą. Jis buvo grindžiamas politiniais argumentais, tačiau politika nebuvo pakankamai stipti, kad užbaigtų pradėtą darbą. Euras buvo paremtas vis gilėjančio europinio projekto ir integracijos proceso vizija. Bet tie žmonės nesuprato, kad negalima tiesiog daryti, ką užsigeidi, reikia taip pat atkreipti dėmesį į ekonomikos dėsnius.
Iš tikrųjų manau, jog jų intencijos buvo pačios geriausios. Tikriausiai jie iš tiesų tikėjo, kad euras ves į klestėjimą, o šis į solidarumą, kuriantį viziją, kurią jie turėjo galvoje. Tačiau jie ignoravo savo pasiūlymo ekonominę realybę ir to pasekmė yra tokia Europa, kokią matome dabar.
– Šiuo metu ES susitelkusi ties iššūkiais, kuriuos sukėlė Brexit. Kai kurie politikai ir akademikai teigė, jog geriausias atsakas, kurio gali imtis ES, yra Jungtinę Karalystę paversti pavyzdžiu, atgrasančiu kitas valstybes nuo pasitraukimo. Ar manote, kad tikėtina, jog toks atsakas atneštų daugiau žalos nei naudos?
– Taip, manau, ir šis faktas, kad žmonės išsako tokį siūlymą, simboliškai atspindi dabartines Europos ir ES problemas. Juk buvo tikimasi, kad priklausymo ES vertė pati savaime bus priežastis, kodėl žmonės norės joje pasilikti. Sakyti, kad vienintelė priežastis pasilikti ES yra ta, kad jei pasitrauksi, būsi nubaustas, nėra labai įtikinamas argumentas už ES ir tikrai ne toks, kuris galėtų sukurti tarpusavio solidarumą. Ši situacija labiau primena kalėjime esančią grupę kalinių nei nuoširdų solidarumą.
Problema ta, kad kai kurie pagrindiniai Europos lyderiai, tokie kaip Junckeris, persiėmė šiuo požiūriu. Tai, kad tokiu požiūriu vadovaujasi vadovai, neramina. Būtent šis požiūris lėmė ir tai, kad Junckeris, būdamas Liuksemburgo ministru pirmininku, tapo architektu vienos iš didžiųjų problemų, su kuria dabar susiduria Europa – mokesčių apėjimu. Manoma, kad globalizacija naudinga visoms šalims, tačiau Junckeris rėmėsi tokia globalizacijos forma, kuri naudinga mažai šaliai visų kitų sąskaita. Jis akivaizdžiai nesupranta, kokia yra globalizacijos esmė.
– Brexit sėkmė ir tokių politikų kaip Donaldas Trumpas populiarumas kartais aiškinamas tuo, jog vyriausybės visame pasaulyje nesugeba užtikrinti dėl globalizacijos „pralaimėjusių“ žmonių poreikių. Teigiama, kad nors globalizacija gali būti naudinga valstybei kaip visumai, konkretūs asmenys ir grupės dėl šio proceso patiria nuostolių. Kaip manote, ar įmanoma, kad globalizacija būtų naudinga visiems?
– Taip, jei žmonės tiki, kad ji atneša svarbią naudą visuomenei, šią naudą galima padalinti. Tai galima padaryti progresiniais mokesčiais, yra ir kitų būdų dalį šios naudos perskirstyti vadinamiesiems „pralaimėtojams“. Jei tikima, kad tai atneša naudą visuomenei, tuomet privaloma tikėti, kad įmanoma mažų mažiausiai sušvelninti nuostolius.
Dalis problemos slypi tame, jog naujausių prekybos susitarimų nauda visuomenei yra menka ar net negatyvi. Turiu omenyje tokius susitarimus kaip Ramiojo vandenyno regiono partnerystės sutartis (TPP) ar siūloma Transatlantinė prekybos sutartis (TTIP) tarp ES ir JAV. Šie susitarimai yra korporacijų tikslų įtvirtinimo įrankiai. Jais nesiekiama pertvarkyti globalines žaidimo taisykles, kad visiems būtų geriau, o siekiama taip pakeisti taisykles, kad jos būtų naudingesnės korporacijoms.
– Panašiai kaip valstybės euro zonoje, Britanijos vyriausybė praūžus finansinei krizei siūlė tam tikrą taupymo politiką. Žinant, jog Jungtinė Karalystė nepatiria tų pačių struktūrinių problemų kaip eurą naudojančios šalys, ar manote, kad ji gerai susitvarkė su krize?
– Manau, tai iliustruoja, kad išėjimas išėjimas iš ES negali apsaugoti valstybės nuo blogos politikos. Gali priimti prastus sprendimus nepriklausomai nuo to, ar esi ES, ar ne. Tvirtai manau, kad taupymo politika nėra veiksminga ir vienintelė priežastis, kodėl Britanija susitvarkė su krize pakenčiamai, yra ta, kad ji nesigriebė tokio taupymo, kokio norėjo George’as Osborne’as. Buvo daugiau kalbama apie taupymą nei iš tikrųjų daroma – nuo to tik geriau Britanijai.
Versta iš Lse.ac.uk
