Vytautas Sinica, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas, politologas, VU doktorantas
Nuo 2021 metų liepos 1 dienos Lietuvoje nustoja galioti Referendumo įstatymas. Tai reiškia, kad nėra jokio galiojančio teisės akto, pagal kurį būtų galima teisėtai organizuoti referendumą Lietuvoje. Žinoma, tai nebuvo dažnai realizuojama teisė, tačiau veikiančioje demokratijoje būtina tokią galimybę užtikrinti.
Valdžios požiūris
Situacija susidarė, nes pernai liepą Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė, jog galiojantis Referendumo įstatymas prieštarauja Konstitucijai pagal priėmimo tvarką – buvo priimtas kaip paprastas įstatymas, o dėl savo turinio turėjo būti priimtas kaip konstitucinis įstatymas. Konstituciniai įstatymai yra didesnės svarbos teisės aktai, balsavimas dėl kurių reikalauja didesnės balsų daugumos.
Vienintelis KT sukurtos situacijos sprendimas – priimti konstitucinį Referendumo įstatymą. Tačiau jo rengti niekas nesiėmė nei Seime, nei Vyriausybėje. Naujoji teisingumo ministrė teigia, kad atėjusi į pareigas rado šį klausimą ministerijoje nespręstą. Ji nesako, bet mes pasakykime, kad per 7 darbo mėnesius nesprendė ir ji pati.
Kaip teisingai pastebėjo vienas VU profesorius, Konstitucinio Teismo nutarimas faktiškai sustabdo Konstitucijos 9 straipsnio įgyvendinimą ir tuo pažeidžia pagrindines žmogaus laisves ir teises, kas yra didesnis pačios Konstitucijos pažeidimas nei pažeidimas taisyklių, kuriomis buvo priimti žemesni teisės aktai.
Akivaizdu, kad taip ir yra – daug svarbiau, kad piliečiai galėtų naudotis konstitucine teise, o tai, kaip buvo atliktos teisėkūros procedūros. Jeigu KT rūpėtų konstitucinės piliečių teisės, jis galėjo tiesiog nenumatyti termino būtiniems pakeitimams atlikti. Tačiau KT to nedarė, o niekas jo už tai nekritikavo.
Konstitucinis referendumo įstatymas galiausiai Teisingumo ministerijos parengtas ir pateiktas Seimui paskutinę pavasario sesijos dieną – birželio 30-ąją. Po pateikimo Seimas vieningai jam pritarė, tačiau likusios balsavimo stadijos – svarstymas ir priėmimas – paliktos Seimo rudens sesijai. Ministrė tikisi, kad rudenį klausimas bus sprendžiamas greitai ir be didelių trukdžių, kas leistų manyti, kad kažkada metų pabaigoje įstatymas vėl galios, o referendumai vėl bus galimi. Lieka principinis klausimas, kam išvis leisti įvykti tokiai nenormaliai situacijai, kai valstybė kelis mėnesius gyvena be tokio demokratijai būtino įstatymo?
Ministrė pristatė projektą kaip labai svarbų ir reikalingą valdančiųjų ir opozicijos susitelkimo, kad negyventume be referendumo įstatymo. Tačiau viskas rodo didžiulį valdančiųjų abejingumą šiam klausimui.
Pirma, projektas, nors papildytas daugiausiai karantino atvejui skirtomis nuostatomis, parengtas senojo Referendumo įstatymo pagrindu. Dviračio išradinėti nereikėjo, ministerijai parengti tokį įstatymą pusmetis tikrai nereikalingas. Bet būtent tiek užtruko. Atitinkamai Seime, kai iš tiesų skubama, sugebama sudėlioti procedūras taip, kad teisės aktas būtų priimtas ypatinga skuba ar kitu formaliu būdu per dieną ar per savaitę. Nieko panašaus nebuvo daroma – užsidėta varnelė, kad darbas pradėtas, dėmesys parodytas ir viskas nukelta rudeniui.
Tai nestebina, nes valdantiesiems būdingas ne abejingumas, o priešiškumas referendumams apskritai. Jais kartais pažaidžiama ten, kur neįmanoma išvengti siekiant savo tikslų – pavyzdžiui dėl masinės dvigubos pilietybės įteisinimo.
Tačiau apskritai ypač konservatoriai yra daug ir nuosekliai pasisakę prieš referendumus apskritai, įžvelgia Rusijos įtakos ir manipuliavimo tauta grėsmę, o labiausiai yra už tai, kad svarbiausi klausimai turi būti sprendžiami ne tautos, o paties Seimo, kurį rinkimų metu tauta esą tam ir išrenka. Šią poziciją savais žodžiais formulavo Kubilius, Juknevičienė, Vytautas ir Gabrielius Landsbergiai ir kiti.
Simboliška, jog trylikai TS-LKD parlamentarų viešai pasisakius už referendumą dėl partnerystės įteisinimo, TS-LKD prezidiumas priėmė sprendimą, draudžiantį partijos nariams palaikyti tokį referendumą.
Konstitucinio Teismo fantazijos
Iš tiesų referendumai Lietuvoje yra labai apriboti dar nuo 2014 metų liepos 11 dienos, kai Konstitucinis Teismas, neabejotinai pasitaręs su Konstitucijos dvasiomis, išaiškino, kad Seimas gali neleisti referendumo net ir tada, kai visuomenė pristato neįtikėtą, bet reikalaujamą kiekį – 300 000 parašų už referendumo surengimą. Tada išaiškinta, kad nerengti tautos reikalaujamo referendumo galima, jeigu „Seimo sudaryta ekspertų grupė pateiktų išvadą dėl galimo teikiamo referendumui teksto prieštaravimo Konstitucijai“. Tokį požiūrį palaikė tiek buvęs KT pirmininkas Dainius Žalimas, tiek naujoji pirmininkė Danutė Jočienė. Palaikė to meto dešinieji ir kairieji Seime.
Nesunku suprasti, kad leidimas Seimui spręsti, koks referendumas galimas, o koks ne, atveria Pandoros skrynią visiškai subjektyviai pagal politines nuotaikas vertinti, ką gali ir ko negali spręsti tauta.
Jau kurį laiką Dainius Žalimas savo interpretacijose aiškino, kad Konstitucija turi būti suvokiama suderinamai su europinėmis vertybinėmis, nors tam nėra nei pagrindo, nei kas žino konkretaus jų turinio. Esą Konstitucija negali būti suprantama taip, kad toms europinėms vertybėms prieštarautų. Iš to kyla ir jo požiūris, kad referendumas dėl partnerystės negalimas, nes tai neva žmogaus teisių klausimas. Jočienė – naujoji pirmininkė – pritaria, kad referendumai galimi tik klausimais, kurie neprieštarauja pamatiniams Konstitucijos principams. Jos pavyzdžiai – negali būti referendumų dėl mirties bausmės įteisinimo ar dalies gyventojų deportacijos.
Pavyzdžiai baisūs, bet visiškai nelogiški, kaip ir pats KT sprendimas. Prancūzija praėjusį dešimtmetį deportavo savo romus, mirties bausmė galioja ne vienoje demokratinėje šalyje. Tai nereiškia, jog tokie sprendimai geri. Bet tauta turi teisę spręsti beveik viską.
Ne gąsdinimais KT turėtų grįsti savo antidemokratiškus sprendimus. Pati Konstitucija, jos XIV skirsnis, numato galimybę keisti – referendumu, tik didesne balsų dauguma – net patį svarbiausią jos straipsnį, pagal kurį Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. Tai reiškia, kad Konstitucija nedviprasmiškai numato galimybę tautai atsisakyti tiek demokratijos, tiek šalies teritorijų, tiek euroatlantinės integracijos, tiek bet kurio kito Konstitucijoje įtvirtinto principo. Tauta gali degraduoti tiek, kad nebenorės turėti valstybės, ir tam apsispręsti. Konstitucijos kūrėjai paliko tokią galimybę.
Tai siaubinga perspektyva, bet ji logiška, nes tauta eina pirmiau Konstitucijos. Ne atvirkščiai. Bet būtent aukštyn kojom šį principą yra apvertęs Konstitucinis Teismas.
Taip buvo ne visada. Konstitucija ir visos jos galios kyla iš tautos valios (pritarimo referendume), o ne atvirkščiai. Dar 1994 metų liepos 22 dieną KT buvo nutaręs, kad „Kai įstatymo nuostatų projektas teikiamas referendumui, įstatymo leidėjas yra Tauta. Konstitucijos 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Priimant kokius nors išankstinius sprendimus, nenumatytus Konstitucijoje ir sąlygojančius referendumo paskelbimą, būtų ribojama aukščiausia suvereni Tautos galia.“ Konstitucijos keitimo klausimas [negali būti] nagrinėjamas nežinant Tautos valios, kuri bus pareikšta per balsavimą dėl pateikto referendumui teisės akto projekto.“
Paskutiniai žodžiai esminiai: Seimas negali vertinti tautos rengiamo referendumo konstitucingumo, nes jei tauta jį palaikys, tai ir bus naujasis Konstitucijos turinys. Kol rezultatai nežinomi, niekas negali jam prieštarauti. Ši teisinga ir logiška principinė nuostata 2014 metais buvo apversta aukštyn kojomis, iškeliant ir Konstituciją ir Seimą aukščiau Tautos. Naujasis įstatymas šio klausimo niekaip neliečia – esama valdžia tokiai tvarkai pritaria.
Kad referendumai veiktų
Lietuvoje skirtingos valdžios įvairiais būdais stengiasi riboti tautos teisę į referendumą, bendriausia prasme, bijo tautos nuomonės. Vyrauja demofobija – tautos baimė. Siekiant demokratiškesnio valstybės gyvenimo ir kad teisė į referendumą nebūtų fiktyvi, kokia yra dabar, būtina liberalizuoti referendumo sąlygas. Ne tik pratęsti parašų rinkimo terminą, bet protingai – pavyzdžiui perpus – sumažinti būtiną referendumui inicijuoti parašų skaičių.
Parašų rinkimui valstybė turėtų užtikrinti bent minimalią infrastruktūrą, patalpas, kuriose žmonės galėtų pasirašyti nurodytomis valandomis, vienodą viešinimą argumentų „už“ ir „prieš“ referendumo siūlymus. Ir žinoma, panaikinti bet kokias Seimo ar kitų institucijų galias varžyti tautos apsisprendimo laisvę. Konstitucija kyla iš tautos valios ir ši laisva ją keisti. Ne atvirkščiai. Naujojo referendumų įstatymo svarstymas rudenį yra gera proga išspręsti bent dalį šių klausimų. Jei tik valdžia atsikratys tautos baimės.
