2024-11-25, Pirmadienis

Arkivyskupo G. Grušo homilija Katedroje švenčiant Valstybės dieną

Brangūs broliai ir seserys Kristuje,

Šiandien, susirinkę švęsti Mindaugo karūnavimo ir kartu mūsų valstybingumo dienos, klausėmės pirmojo skaitinio apie tai, kaip Dievas telkia ir kuria savąją tautą.

Dažnai mes girdime Dievą vadinamą Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievu. Abraomui Dievas pažadėjo, kad jo gausiems palikuonims bus atiduota visa žemė nuo Egipto upės iki didžiosios Eufrato upės, ir pašaukė keliauti į Pažadėtąją žemę. Dievas lydi ir Abraomo sūnų Izaoką, kuriam gimsta sūnus Jokūbas. Jokūbui po pirmajame skaitinyje aprašytos kovos Dievas pažada: „Kraštą, kurį daviau Abraomui ir Izaokui, dabar tau duodu. Ir tavo būsimiems palikuonims aš duosiu šį kraštą“ (Pr 35, 12). Dievas, davęs pažadą Abraomui, jį kartoja ir jo palikuonims, – ir taip jis formuoja savo tautą.

Šiandienos skaitinyje girdime, kaip Jokūbas su savo šeima keliauja Pažadėtosios žemės link. Perkėlęs visus per upę, pats dar pasilieka ir naktį susigrumia su nepažįstamuoju. Tik iš kovotojų pokalbio paaiškėja, kad tai imtynės su Dievu. Popiežius Benediktas XVI komentuodamas šį skaitinį, yra sakęs: „Visas mūsų gyvenimas yra kaip ta ilga maldos ir kovos naktis, trokštant ir prašant Dievo palaiminimo, leidžiančio atpažinti Viešpaties veidą.“ Tose imtynėse Jokūbas sužeidžiamas, bet kartu gauna naują vardą – Izraelis. Gimsta pažadas, kad iš Jokūbo dvylikos sūnų bus kuriama naujoji Tauta.

Valstybingumas nesusiformuoja lengvai, visada reikia kovos ir aukos. Taip pat reikia ir Dievo palaiminimo. Šventajame Rašte skaitome, kaip Izraelis vis kaunasi su Dievo tvarka, jai priešinasi, bet taip pat siekia Dievo palaiminimo. Deja, tas priešinimasis neša nesėkmes.

Ir šiomis dienomis žmonės dažnai priešinasi Dievo nustatytai tvarkai. Dievas yra suteikęs žmogui laisvę priešintis, bet toks priešinimasis ir šiais laikais neatneša laimės nei žmonėms, nei visuomenėms, nei valstybėms.

Dievas yra suteikęs žmogui laisvę priešintis, bet toks priešinimasis ir šiais laikais neatneša laimės nei žmonėms, nei visuomenėms, nei valstybėms.

Šiandienos Evangelijoje girdime apie kitas kautynes: Dievas nurodo būtinybę kautis su demonais. Girdime, kad šiam darbui reikia darbininkų. Ši kova nėra tik kunigų ar kokių ypatingų egzorcistų darbas. Į kovą su blogiu yra kviečiamas kiekvienas krikščionis – visi esame pakviesti būti darbininkais šiame Dievo lauke.

Ši kova vyksta trijose skirtingose vietose. Pirmasis kovos laukas – tai pats žmogus. Kovojame vidinę kovą, kur esame veikiami gėrio ir blogio. Siekiame gauti Dievo palaiminimą, bet taip pat kasdien esame atakuojami blogio. Kiekvienų šv. Mišių pradžioje išpažįstame, kad šioje kovoje esame kažkiek pralaimėję, bet kartu prašome Dievo pagalbos tęsti kovą.

Antroji kautynių vieta – tai mūsų visuomenė: žmonės, esantys greta mūsų, mūsų šeimos, bendruomenės. Turbūt galime sakyti, kad šiais metais mūsų bendruomenės ir visa visuomenė patiria didesnę įtampą nei anksčiau. Čia mums svarbu neužmiršti, su kuo mes kovojame.

Pirmiausia turime prisiminti, kad visi esame broliai ir seserys, o kovojame su piktojo veikimu pasaulyje. Velnias dažnai pasinaudoja žmonėmis, bando juos išprovokuoti, sukiršinti, suskaldyti. Dabar taip dažnai mes matome ir kalbame apie hibridinio karo taktikas. Galime atpažinti, kad tai yra velnio nuo seno taikomas metodas veikti. Jis naudoja apgaulę, kad mus paveiktų, naudojasi melagienomis (fake news), kad mus išjudintų, ir turi visą kariuomenę nekaltais apsimetančių „žaliųjų žmogeliukų“.

Todėl svarbu įsidėmėti ir matyti, kad vis dėlto mes visi esame broliai ir seserys ir turime siekti vienybės. Dabartinis dialogo stygius mūsų visuomenėje kyla iš to, kad mes pamirštame, jog visi esame broliai ir seserys, sudarantys vieną tautą.

Tas pats mūšis vyksta ir trečioje vietoje, tai yra tarptautinėje bendruomenėje. Šiandien girdime, kad pasaulyje daug nesantaikos, persekiojimo, teroro. Būtina mums ir čia pamatyti, kad visi, kaip popiežius Pranciškus labai dažnai kartoja, esame viena šeima, esame broliai ir seserys.

Turime sugebėti atpažinti piktojo veikimą tiek rytuose, tiek vakaruose, įžvelgti, kaip jis pasinaudoja žmonėmis, o ne suasmeninti blogį kitame žmoguje. Tai padės mums grįžti į dialogą, kurio mums reikia ir savo šeimose, ir savo visuomenėje, ir pasaulyje. Mes gyvename bendruose namuose, ir, nors šiandien minime savo valstybės šventę, mes visi esame vieno Dievo vaikai, gyvenantys Jo sukurtame pasaulyje.

Valstybingumas, kaip ir šeima, kaip ir mūsų asmeninė laisvė, yra mums suteiktos Dievo dovanos, kuriomis privalome naudotis pagal Jo valią. Karaliui Mindaugui popiežiaus suteikta karūna buvo ženklas, kad Dievas yra pirmoje vietoje. Minėdami savo Valstybės dieną ir toliau maldoje prašykime, kad Dievas laimintų mus ir mūsų Tėvynės ateitį. Amen.

Reklama

Susiję straipsniai

Edvardas Čiuldė. Kas čia yra Vingių Jonas, o kas – sofistai?

Jeigu labai norisi, su pritemtos vaizduotės pagalba Remigijų Žemaitaitį galima pavadinti Vingių Jonu, tačiau net ir labai norint,...

Šiaurės Europos šalys atsisako kurti visuomenę be grynųjų pinigų

Dėl hibridinio karo ir kibernetinių atakų, kuriomis kaltinamos prorusiškos grupuotės, padažnėjimo Šiaurės Europos šalys imasi atsargumo priemonių –...

Nuo balso tausojimo iki suplanuotos dienotvarkės: kas svarbu dainininko kelyje

Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko didžiulio auditorijos dėmesio sulaukęs antrasis tarpdisciplininis simpoziumas „Žmogus kuria balsą“. Besidomintieji...

Karas Ukrainoje. Tūkstantis penktoji (lapkričio 24) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Niekada nebuvo ir vėl. Anksčiau minėjome, kad atakuodami Ukrainos teritoriją S300/400 raketomis rusai prisižais. Juk...