Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė. Kuriasi tarptautinė vykdomoji valdžia. Ji kitokia nei nacionalinė

Įžanginė Advokatų tarybos pirmininko prof. Igno Vėgėlės kalba visuotiniame Advokatų susirinkime 2021 metų rugpjūčio 20 dieną.

Mieli advokatai, gerbiami svečiai,

gyvename ypatingai sparčiai besikeičiančioje visuomenėje, kurios vystymosi pasekmių kol kas, ko gero, niekas iš mūsų negali tinkamai įvertinti. Bent mums, teisininkams, yra svarbu pamatyti, kaip tie pokyčiai daro įtaką teisei, kaip tie pokyčiai daro įtaką teisingumui. Kiek jie paliečia mūsų, advokato, profesiją. Ir kalbėti noriu ne apie jau įprastą informacinių technologijų įtaką teisinio darbo procesams, bet apie kur kas gilesnius procesus ir gilesnius dalykus.

Esame liudininkai gimstančios naujos tvarkos, kurioje pasaulio nacionalinių valstybių elgesio modelius pradeda diktuoti tarptautinių organizacijų ir verslo struktūrų konglomeratas. Pasaulio sveikatos apsaugos ministerija tapusi Pasaulio sveikatos organizacija kartu su pasauline vaistų pramone. Pasaulyje atskiroms pramonės rūšims kontroliuoti ir koordinuoti sukurta ne viena organizacija, mes žinome ir OPEC, ir Anglies ir plieno sąjungą Europoje ir t.t. Tačiau pasauliniu mastu iš esmės vykdyti visų pasaulio valstybių konkrečios visuomenės sferos funkcijas iki šiol turbūt nėra pavykę niekam.

2020 m. viskas pasikeitė. Tik kelios išsivysčiusios pasaulio valstybės (tarkime, Švedija) nesivadovavo Pasaulio Sveikatos apsaugos ministerijos, taip aš ją įvardinu, siūlomo pandemijos reguliavimo modelio. Kada ir kaip kitose visuomenės sferose pasaulio nacionalinių valstybių elgesį ims valdyti tarptautinių institucijų bendri dariniai, sunku pasakyti. Tačiau akivaizdu viena, kad stebime globalizacijos procesus, kurių pasekmėje kuriasi tarptautinė vykdomoji valdžia. Ji yra kitokia nei nacionalinė, ji mažiau centralizuota, be demokratinių rinkimų elemento. Ir daug kitokių epitetų būtų galima jai pritaikyti.

Šio scenarijaus prielaida, ypatinga pasaulio socialinė, finansinė ir kultūrinė struktūra, leidusi sukaupti didžiulį finansinį ir ekonominį kapitalą ir kartu, multiplikuojant žmogiškąsias emocijas, įgyti didžiulę galią. Žinoma, šiam scenarijui padeda emocinei reakcijai itin paveiki visuomenė, įaudrinama socialinių medijų burbulais ir verslo pagrindais veikiančios klasikinės žiniasklaidos.

Liūdniausia tai, kad šioje valdymo struktūroje žmogaus teisės ir laisvės yra gerbiamos tiek, kiek jos nepažeidžia esminio utilitaristinio kaštų ir naudos principo. Įjungus stipriausią žmogiškąją emociją, t.y. baimę, kaštų skaičiuoti kartais net nebereikia. Pragmatiškas saugumo instinktas reikalauja pateisinti bet kokius žmogaus teisių ir laisvių kaštus. Prieš dešimtmetį bijojome teroristų ir suteikėme valstybėms teisę siaurinti asmens privačią erdvę, nerimaudami dėl ekonominės gerovės, neprieštaravome pinigų plovimo prevencijos ir mokesčių vengimo sistemos įdiegimui, kuri įgalino sekti kiekvieno asmens ekonominį, finansinį elgesį. Visai neseniai savo pačių ego tenkinimui sutikome viešai dalintis savo privačiomis nuotraukomis ir įrašais socialiniuose tinkluose. Tai leido sukaupti didžiulius privačių asmens duomenų kiekius privatiems finansiniams interesams tenkinti. Gerą dešimtmetį stebime asmens teisės į privatų gyvenimą eroziją. Susitaikėme, kad patogesnio ir saugesnio gyvenimo kaina – dalies privatumo atsisakymas.

Tačiau 2020 m. baimės dėl gyvybės ir sveikatos emocija buvo tokia galinga, kad leido pajudinti iki šiol nepajudinamas asmens teisę į gyvybę ir teisę į asmens neliečiamumą. Ši baimė kartu su tariamos laisvės troškimo emocija nulėmė nepagarbą prigimtinėms žmogaus teisėms ir laisvėms, o pastaroji – XXI a. neįsivaizduojama visuomenės skilimą, lydimą segregacijos siūlymais.

Visiems yra žinoma, kad bet koks medikamentas gali sukelti šalutinį nepageidaujamą poveikį sveikatai. Štai Europos vaistų agentūra skelbia, kad nuo AstraZeneca skiepo Europoje vidutiniškai miršta 1 iš 100 000 paskiepytų. Lietuva Europos vaistų agentūrai pranešė apie 4560 asmenų, kuriems kilo šalutiniai poveikiai nuo skiepų.

Vertimas skiepytis, sudarant neigiamas, kartais ir nepakeliamas socialines, ekonomines ir finansines sąlygas asmeniui, pavyzdžiui, kas keletą dienų savo sąskaita testuotis, kai vieno testo kaina sudaro kartais net septintadalį ar šeštadalį jo atlyginimo, yra prievarta.

Šio prievartinio mechanizmo nauda nėra visuotinio imuniteto įgijimas. Pagaliau sutarta, kad to pasiekti neįmanoma. Nėra ir paties viruso sunaikinimas. Vieningai sutariama, kad to pasiekti skiepais neįmanoma. Tokio prievartinio mechanizmo nauda – sumažinti spaudimą sveikatos apsaugai. Kitaip tariant, tai papildomų ligoninių lovų Covid pacientams užtikrinimo būsimieji kaštai. Išvengimas tų būsimųjų kaštų ir yra šios prievartos nauda.

Argumentas, kad kitiems ligoniams neliks vietų, nėra niekuo pagrįstas. Turime finansiškai stiprią valstybę, turėjome daugiau nei metus, kad sukurtume papildomas lovas Covid pacientams. Ar kas palygino šiuos papildomus „covidinių“ lovų kaštus su pabėgėlių namelių nuomai skirtais daugiau nei 700 mln. Eur? Abiem atvejais turime ekstremalią padėtį, abiem atvejais reikia veikti ypatingos skubos tvarka. Kiek papildomų lovų už šią įspūdingą sumą galima sukurti Covid ligoniams? Ir lovų sąvoką aš pasirinkau sąlygiškai. Turiu mintyje ir medicinos personalą, ir nekilnojamąjį turtą, ir technines priemones. Beje, šiuo pavyzdžiu jokiu būdu nenoriu sumenkinti būtinumo sukurti tinkamas gyvenimo sąlygas migrantams. Tiesiog lyginu mūsų reakciją ir investicijas į dvi ekstremaliąsias situacijas.

Pagal utilitarizmo kaštų ir naudos principą, nauda – tai sutaupyti būsimieji kaštai papildomoms lovoms Covid ligoniams – turi būti lyginama su prievartinio skiepijimo mechanizmo galimais neigiamais padariniais, psichologiniais padariniais visuomenei, įvairiais kitais padariniais. Pats paprasčiausias būdas, tai yra lyginti su retais vakcinų šalutiniais poveikiais, ilgalaikėmis ligomis ar mirtimis tų asmenų, kurie vakcinavosi dėl valstybės prievartos mechanizmo.

Nenoriu, kad šie sakiniai būtų netinkamai suprasti. Skiepų nauda didelei daliai asmenų yra akivaizdi. Tiesa, kad šimteriopai daugiau žmonių miršta nuo Covid, nei nuo skiepų. Skiepytis ypatingai svarbu 65 m. ir vyresniems asmenims, rizikos grupės asmenims, rekomenduojama ir kitom grupėm. Pabrėžiu, kad kalba apie prievartinį skiepijimo mechanizmą, kuris įpareigoja skiepytis nepaisant asmens valios, kuris bijo dėl skiepų pasekmių jo sveikatai ir gyvybei. Kiekvienas asmuo turi priimti sprendimą dėl intervencijos į jo kūną savarankiškai. O toks sprendimas turi būti informuotas. Tą sako tarptautinė teisė, tą sako ES teisė, tą kalba ir nacionaliniai teisės aktai.

Prievartos mechanizmas ribojantis asmens apsisprendimo teisę pažeidžia ne tik draudžiamą riboti asmens teisę į gyvybę ar asmens neliečiamumą, ne tik visus Europos humanizmo pasiekimus, bet ir elementarų padorumą.

Atsimenate Matuko istoriją? Pagal kaštų ir naudos metodą nebuvo verta nieko keisti, juk ekonomisto požiūriu vieno vaiko gyvybė tereikštų kelis šimtus tūkstančių eurų galimą naudą valstybės biudžetui, jeigu ir tiek, skaičiuojant kiek tas asmuo galėtų būti sukūręs valstybei papildomą BVP. O būtent taip ir skaičiuojama kaštų ir naudos analizės metodu. Tačiau, ką tuo metu patyrėme [įgyvendindami reformą], ir patiriame kasmet šimtus tūkstančių, ir turbūt neatsisakytume vėl to paties daryti, nes tai buvo vaiko gyvybė. Ir mes gelbstime vaikų gyvybes, net ir kelias.

Ši pandemija atneša didžiulius pokyčius visuomenei. Šiame tektoniniame lūžyje transformuojasi Vakarų civilizacijos pasiekimai. Tenka apgailestauti, kad humanistinę Vakarų civilizacijos raidą keičia utilitaristinė pasaulėžiūra. Teisininkų saugomą vakarietišką individo teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis grįstą visuomenę keičia kaštų ir naudos pagrindu grįstas ekonomistų propaguojamas gyvensenos arba sutarimo modelis. Teisininkų humanistų liūdesiui šiame visuomenės modelyje galima pateisinti ne tik intervenciją į galimas riboti žmogaus teises, asmens teisę į privatumą, susirinkimų laisvę ir kitas, bet ir prigimtines teises, tokias kaip gyvybė, asmens neliečiamumas, kurias buvome įpratę laikyti neribojamomis ir neliečiamomis. Tą iki šiol mums liudija Konstitucija.

O ką ši pasikeitusi situacija sako šiandienos teisininkui? Kad žmogaus teisės ir laisvės tampa utilitarizmo įkaitėmis. Kartu kyla ir rizika, kad ir pati teisė ir teisingumas taps tiktai utilitarizmo metodu. Nepatirtų kaštų pamatuojama tariama visuomenės nauda lyginama su individo privatumo, sveikatos ar net gyvybės kaštais. Utilitaristinio mąstymo metodui atviras bet kokio sprendimo vertinimas. Štai pandemijos pradžioje kaštų ir naudos analizės metodas buvo naudojamas moksliniuose tyrimuose lyginant visiško uždarymo, taip vadinamojo lockdown ir visiškos laisvės alternatyvas. Buvo įvertintos pasekmės ekonomikai, sveikatos apsaugai, modeliuotas galimų susirgimų ir mirčių skaičius, žinoma, įvertinant, kiek kiekviena mirtis kainuoja. Ne apie kančias ir išgyvenimus čia kalbama, kai kalbama apie mirties kainą. Skaičiuota buvo labai paprastai – nesukurtas BVP valstybei. Tai žmogaus gyvybės kaina kaštų ir naudos metodo pagrindu skaičiuojamuose modeliuose.

Jei anksčiau valstybės valdyme pasitelkdavome teisininkus, tai šioje pandemijoje simptomiška, pasitelkėme ekonomistus ir medikus. Šioje ekonomistų suveltoje naudos ir kaštų analizėje nebeliko teisinio visuomenės reguliavimo modelio, pagal kurį žmogaus teisių ir laisvių ribojimo mastas vertinamas ribojimų pagrįstumo ir ribojimų proporcingumo principų kontekste. Nebeieškome nei mokslinių duomenų, pagrįsti konkretų ribojimą, pamirštamas pasverti konkretaus ribojimo teisinis proporcingumas. Pamiršome net kertinius valstybės teisės aktus. Nekreipdami dėmesio į Civilinį kodeksą vaikus kvietėme skiepytis be tėvų sutikimo. Ir, deja, toks sprendimų modelis išlieka iki šiol. Štai ES teisė ir nacionaliniai įstatymai draudžia be asmens sutikimo rinkti asmens sveikatos duomenis, o nutarimu nuspręsta įpareigoti darbdavį tokius duomenis rinkti. Nutarimais reguliuojame tai, ką Konstitucinis Teismas sako, jog turime reguliuoti tik įstatymais, nes gyvename teisinėje valstybėje. Daugiau nei metus dėl Covid pandemijos gyvenome ekstremalios padėties sąlygomis. Dėl kilusios pabėgėlių krizės jau antras mėnuo iš eilės gyvename net dvejose ekstremaliose padėtyse.

Net ir vienas ypatingas teisinis statusas (ekstremali padėtis) suteikia teisę riboti visą eilę žmogaus teisių ir laisvių. Nebelieka esminių teisinės valstybės principų, pametame ir pačią teisę: nacionalinius ir visą eilę tarptautinių ir ES teisės aktų. Individo teisės ir laisvės užgožiamos valstybės galios. Dėl labai paprastos ir formalios priežasties – „ekstremali padėtis”. Šioje situacijoje visuomenės viltis liekame mes. Esame stipriausia teisininkų bendruomenė, puoselėjanti giliai įsišaknijusį humanizmo pradą. Nenuleidome rankų dėl neteisėto asmenų persekiojimo tuomet, kai niekas netikėjo, kad galima pasiekti rezultatų. Nagrinėjamas mūsų skundas Europos Komisijoje, Europos Žmogaus Teisių teisme, tebesitęsia byla vyriausiame administraciniame teisme, o ikiteisminio tyrimo institucijos pagaliau pripažįsta, kad lietuviškoji kriminalinės žvalgybos sistema nesuderinta su ES teise. Kiekvienas jūsų nenuleidžiate rankų, kai reikia ginti nekaltą ar kai reikia apginti tiesą. Ir dabar kaip niekada reikia visų mūsų susitelkimo. Susitelkimo gerbiant kiekvieno asmens apsisprendimą, gerbiant kiekvieną asmenį, jo teises ir laisves, nepaisant jo įsitikinimų. To moko Europos teisės dokumentai, tą įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Laisvė ir apsisprendimas buvo Lietuvos nepriklausomos valstybės fundamentas. Jis tokiu ir turi išlikti. Nepaisydami karantino įtampų ir socialinių tinklų psichozės – būkime vieningi, likdami neutraliais pamatinių žmogaus teisių ir laisvių gynėjais, nors ir kaip tai būtų sunku. Garsiai priminkime pamatinius teisės principus. Neskirstykime žmonių į išsimokslinusius ir tamsuolius, į tikinčiuosius mokslu ir keliančius klausimus, į migrantus ir piliečius. Visi mes esame žmonės ir visi turime tarptautinėje teisėje ir Konstitucijoje garantuojamą įsitikinimų laisvę, kitas teises ir laisves.

Šiandien segreguojami vieni, rytoj bus segreguojami kiti, ateis ir kitų eilė. Nepasitikėkime įvairiais oksimoronais. Pažeisdamas bazinį nediskriminavimo ir visų lygybės prieš įstatymą principą, galimybių pasas skleidžia melagingą naujieną apie tariamai suteikiamas papildomas teises, kurios demokratinėje visuomenėje yra esminės ir bazinės visiems jos nariams. Skatinkime suprasti skiepų naudą moksliniais tyrimais, atvira statistika, kurios trūkumas sukuria nepagrįstas baimes, kurios trūkumas sukuria įvairias sąmokslo teorijas. Nesmerkime žmogaus, jei jis nerimauja dėl savo sveikatos ar gyvybės: tokias pačias baimes turi ir skiepyti, ir atsisakę skiepo. Skatinkime pagarbų santykį su migrantais, kurių gretose yra asmenys, bėgantys nuo politinio persekiojimo ar karo. Istoriškai mes patys buvome tokie patys. Ir turbūt kiekvienas iš mūsų nori turėti viltį, kad vėl neatsidursime jų kailyje.

Noriu paprašyti iš kiekvieno iš jūsų, gerbiami advokatai, padėkime žmonėms šiuo sunkiu jiems metu, ginkime nuo neteisėto persekiojimo, neteisėto sprendimo, kilusios žalos, neteisėto atleidimo iš darbo. Pasistenkime padaryti kartais net ir savo pajamų ar laisvalaikio sąskaita. Ir praneškite apie savo gerus darbus Lietuvos advokatūros administracijai. Mes būtinai surasime būdą juos paviešinti.

Lietuvos žmonės turi jausti, kad gyvena laisvoje ir demokratinėje šalyje, net jei politikų nesutarimai kartais jiems kelia abejonių. Ir svarbiausia, būkite visi sveiki.

Visa I.Vėgėlės kalbos vaizdo įrašas: