Danutė ŠEPETYTĖ
Klaipėdos jaunimo teatro įkūrėjas ir vadovas Valentinas MASALSKIS retai apsieina be priedėlio „legendinis”. Bet koks filmas, spektaklis, kuriame figūruoja jo pavardė, galima sakyti, pasmerktas pasisekimui, bet kokia vieta, kurioje jis įsikuria namus, tampa kūrybos studija, traukiančia savęsp prasmių ieškančius žmones. Galbūt kai kam pasirodys šokiruojanti V.Masalskio mintis, kad Žmogaus teisių deklaracija bus paleidusi džiną, kurio žmonijai nesiseka suvaldyti, bet paklausykite konteksto. Kalbame ne vien apie žmogaus teises.
– Stebiu situaciją prie Lietuvos sienos, – sako jis, – ir labai jaudinuosi. Iš tikrųjų nerimauju, net negaliu sakyt, kad čia ne mano reikalas. Bet kaip tą pabėgėlių srautą sustabdyt, jei prie sienos privalai paklausti, ko jis nori. Jis sako: noriu pas tave ateit, ir, nelaukdamas atsakymo, kelia koją per tvorą. O mes jo negalime nei primušti, nei nušauti, nei elektra nutrenkti… Kai prašalaitis braunasi pas mane per tvorą, bandau apsiginti pats, kviečiu policiją, o čia… Aš nebesuprantu, kas tada yra valstybė, kokia jos pagrindinė funkcija. Ar ji turi ginti savo sienas, ar visus, su bet kokiais ketinimais ateinančius, priglausti?.. Mes viską toleruojame… Aš tą sakau ne dėl to, kad baisiau skambėtų, bet iš tiesų, ar ne per daug mes viską toleruojame?
– Pagal jus turėtų būti nubrėžta tolerancijos riba?
– Apskritai, mes susiduriame su keistu reiškiniu: gyvename epochoje, kai ydos, su kuriomis žmonija kovojo šimtmečius (apsirijimas, garbėtroška, gobšumas, paleistuvystė, plačiąja prasme, ir kt.), tapo reklamos centrine ašimi. Pavyzdžiui, sakoma: laikyk pinigus mano banke ir nusipirksi geresnę mašiną, nei turi tavo kaimynas, arba galėsi nieko nedirbti ir atostogauti Maljorkoje. Suprantat, reklamos turinys kursto tas ydas ir nuolat plečia jų įtakos zonas; tai baisiausias dalykas.
– Matyt, pelninga toleruoti instinktus.
– Instinktus nugalėti buvo stengiamasi ne tam, kad žmogus tobulėtų, bet kad žmogus galėtų sugyventi su kitu žmogumi. Jei mes meluosime vienas kitam, jei mus užvaldys pavydas, jei peržengsime visas paleistuvystės ribas ir pan., mes prarasime bendrabūvio jungtis ir nusirisime į žemą vystymosi fazę. Betgi žmogus nuėjo dar toliau: jis kėsinasi į sutvėrimo pradžią, jis mano galintis pats apsispręsti savo lytį. Tai skatins peržengti visas raudonąsias linijas, jeigu jų dar liko: jeigu aš esu laisvas, tai esu laisvas ir su savo kūnu daryti ką tik noriu. Kol kas dar draudžiama piktavališkai elgtis su artimu, kankinti vaikus, bet kai matau per televiziją pusnuogę moterį, laukiančią nurodytu numeriu skambučio, suprantu, kad XXI amžiuje viešai leidžiamas moters pardavinėjimas. Tai tik vienas iš paradoksų: viena vertus, kalbama apie išsilaisvinusią moterį, raginama gausinti jų skaičių valdžioje, smerkiamas seksizmas, tačiau, kita vertus, matome, kaip atrišamos rankos užsiimti kūnišku verslu… Mes praradome matuoklį, pagal kurį susiskaičiuotume paukščiukus rudenį… (Juokiasi.) Iš tikrųjų, man atrodo, kad mes prarandame etaloną, pagal kurį matuotume tą gyvenimą; jis iškrito mums iš rankų. Šiandien metras gali turėti kiek tik nori centimetrų…
– Kaip toji painiava, jūsų manymu, pasireiškia mene?
– Ji pasireiškia visur. Menas negali būti atplyšęs nuo savo tautos, – menas yra socialus dalykas ir laikinas. Nereikia įsivaizduoti, kad jis yra amžinas, – jis eina su žmogumi, su savo karta, kol tampa antikvariatu, kuris brangiai kainuoja. Menas yra įžvalga, turbūt ta įžvalga, kuri padeda suvokti, kas yra už daikto, už įvykio, už žmogaus, kas už to slepiasi. O kas yra aktorius? Jis yra antagonistas. Protestuotojas. Menas yra vienintelis, kuris visuomet protestuoja, tačiau dabar jis beveik neprotestuoja, jis neprotestuoja prieš nieką. Suprantu, kad tarp menininkų yra tokių, kurie prisitaiko prie maitinimo grandinės, kurie kalba taip, kaip reikia, plaukia į tą pusę, į kurią ir reikia, kad tik nenutrauktų bambagyslės. Bet tikras menininkas, man atrodo, turi būti antagonistas ta prasme, kad jis turi ieškoti, iš kur teka vanduo. Kai jis ieško, jam šaukia: tu eini prieš srovę. Aš neinu prieš srovę, aš paprasčiausiai einu ieškoti šaltinio.
– O pedagogikoje išliko koks nors „matuoklis”, ar jo taip pat nėra?
– Šiandien labai patogu pasidarė pedagogams: nereikia nieko mokyti, gana tik parodyt, ką vaikai (studentai) turi mokytis. Bet tokiu atveju dingsta iš proceso gana svarbus dėmuo: jei neklystu, iš Alberto Šveicerio yra išėjusi taikli mintis, kad auklėjant pavyzdys nėra svarbiausias – jis yra vienintelis. Šituo principu aš ir vadovaujuosi, jis man kaip kanonas: aš turiu nevogt, tada ir mano vaikas nevogs, aš turiu nemušt kito, tada ir mano vaikas nemuš. Panašiai ir studentui pavyzdžiais bandžiau šį tą parodyt ir iki šiol esu tikras, kad jis tuo tebetiki. Priešingu atveju rastųsi daug cinizmo ir jis galėtų teigti, jog viskas yra melas. Pavyzdžiui, aš pats kadaise esu padaręs avariją, ir galbūt tik vienas policininkas, galbūt tik daktarai, kurie priėmė mane be sąmonės, paralyžiuotą, žinojo, kad vairavau išgėręs, bet kai po kelerių metų korespondentas paklausė, kaip padariau avariją, atsakiau: būdamas girtas. Galėjau nutylėti, burbtelėti, kad negirtas, bet iškart rastųsi užkratas, kuris pradėtų rūgti, ir iš šitos istorijos išeičiau melagis. Vienas iš mano kanonų sako, kad pavyzdys yra būtinas, bet šiandien jo nebereikia, nes šiandien viskas galima.
Pažiūrėkit, kokia beprotybė žmonių galvose: šitokią dabar turime nelaimę, šitokį pasaulio masto kalėjimą ir vis nesiliaujame kalbėt, kad skiepytis nereikia. Žmonija šimtmetį kariavo su ligomis ir vadavosi iš jų skiepais, bet šiandien žmogus sako: aš nesiskiepysiu, nes aš esu individas. Dėl to gimdysiu namie, neskiepysiu savo vaikų ir neleisiu jų į mokyklą. Kada kvailas žmogus pajunta laisvę, kada jis gali kalbėti, ką tik nori, jis tampa pats sau autoritetas. Jam nereikalingi nei pavyzdžiai, nei patirtis, nei žinios, nes viską žino pats. Man atrodo, Žmogaus teisių deklaracija išlaisvino žmogaus kvailumą. Dėl to pasimetimas toksai didelis, nes vienintelis likęs matas yra individo laisvė.
– Juk kiekvienam laisvė reiškia vis ką kita. Gal tai ir yra mūsų nesusikalbėjimo ir kriterijų nykimo priežastis?
– Taip, individo laisvė yra labai neapibrėžtas dalykas. Vienam ji reiškia išbėgti į gatvę nuogam, kitam – spjaudytis mokykloje, daužyti langus, trečiam – turėti daug pinigų. Man patinka Džiuzepės Kolombero (Giuseppe Colombero) laisvės apibūdinimas, – anot jo, tai yra akimirka, kai mes pasirenkame tarp „taip” ir „ne”, o paskui jau tarnaujame. Štai ir viskas.
– Klausimas, kam tarnaujame? Štai einu per miestą ir matau reklaminius skydus, kur didelėm raidėm parašyta: „Būk savo fanas” ir mažom raidelėm pakartota: „Būk savo ir savo šalies fanas.” Jūs teisus: individui peršama mintis, kad jis svarbesnis nei valstybė.
– Individas pastatomas virš visuomenės, virš tautos. Jis yra alfa ir omega, jo egoizmas yra pradžia ir pabaiga, ir dar, kas yra baisiausia, jis nesuvaldomas, nes homosovietinis laisvės troškimas dar plėšresnis, norint iš karto visko apžioti labai daug.
– Nekyla jums minčių dėl tokios laisvės suvaržymo?
– Man labai patinka klausytis, kaip tolerantiški žmonės, ypač liberalai, aiškina, kad gėrį galima išsikovoti leidimais, švietimu, auklėjimu. Tačiau mane labai stebina, kad beveik visa, ką esame pasiekę gero, kovodami su visuotinomis ydomis, esame pasiekę draudimu. Štai internete pasirodė prognozė, kad 2050 metais rūkymas taps retenybe. Kaip tas įmanoma? Šimtmečiais kalbėjome, kad rūkyti nesveika, bet žmogus rūkė, kaip rūkęs, tik kai po truputį radosi draudimų rūkyti lėktuve, autobuse, kavinėje, balkone, žmogui tapo nepatogu ir po truputį ėmė rastis kita kultūra, jis rūko vis mažiau. Liberalai, sakantys, kad reikia viską leisti, priešingai galvojančius laiko bukais, primityviais žmonėmis, tačiau aš jiems sakau: mes atsidūrę pinklėse, kur labai maloniai postringaujam apie tai, kad viską reikia paleisti savieigai, nes draudimas varžo žmogaus teises, tačiau visa, ką mes iškovojom, iškovojom draudimu. Vokietija nelaukė, kol išgis savaime, ji apsivalė nuo fašizmo uždraudusi nacių kultūros garbinimą, romantizavimą ir reklamavimą. Net šiandien viešai išsakęs pagiriamąjį žodį Hitleriui, gali užsidirbti parų.
Žmogaus teisių deklaracija, kurios gyvavimas dar nėra labai ilgas, viena vertus, yra nuostabus dokumentas, ginantis individo teisę į gyvenimą, asmens neliečiamybę, privačią nuosavybę, įsitikinimų, susirinkimų ir pan. laisvę, bet, kita vertus, ji iškelia žmogų aukščiau visko ir mes nebegalime susitarti dėl kokios nors normos. Dėl jos, padariusios daug gero, esam užspeisti kampe, nes žmogus sako: aš esu individas, aš esu laisvas, ko jūs lendate prie manęs? O kur visuomenės laisvė, norisi paklausti, kur visuomenės įsipareigojimai, kur mano šalies laisvė, kultūra?.. Mes atsiduriam tokioje keistoje būsenoje… Jums taip neatrodo?
– Man regis, kad, ko gero, gyvenam pasaulio pabaigos laikus. Prie to, kaip garbstoma nuodėmė, kaip mažumos stumia savo diktatūrą, pridurkim, kokie tvanai, gaisrai ir kitokie kataklizmai niokoja žemynus…
– Apokaliptinės mintys lydi žmoniją nuo pradžios, nuo Kristaus gimimo, nuo naujo Mesijo laukimo, tik dabar yra labai daug informacijos, kuri mus apkrauna, perkrauna ir glumina savo melagienomis. Na, o būti mažuma šiandien, sutinku, – didžiulė privilegija ir jei drįsti pasakyti, kad nepritari homoseksualizmui, kad esi prieš tos pačios lyties santuokas, šios ideologijos atstovai ir jai prijaučiantieji nepriima tų žodžių kaip nuomonės, o išvadina tave homofobu, suprask, ligoniu, nes homofobija yra liga. Aš, sakau, neprotestuoju, aš tik reiškiu savo nuomonę, bet, pasirodo, tam tikra nuomonė įmanoma tik į vienus vartus; kitokia nuomonė atmetama ir sutrypiama. Aš nenoriu kovoti už jokias mažumų teises (mažumų galima prisigalvoti ir daugiau – mikčiojančių, nemokančių anglų kalbos ir panašiai), nes, kai pradedu kovoti už kažką, – pasijuntu mažuma. Aš esu dauguma ir užtat dėl nieko nekovoju.
