Iš tiesų gilios ir savalaikės V. Masalskio įžvalgos.
Pagrindinė mintis paprasta ir aiški: žmogaus teisės yra dviašmenis kardas. O iš tikrųjų – didžiulės naikinamosios galios ginklas, kurį, kaip ir atome slypinčią jėgą, galima panaudoti tiek geram, tiek ir blogam. Atominei elektrinei arba atominei bombai. Viskas priklauso nuo to, kieno rankose yra ir kam tarnauja ta jėga.
Panašiais yra ir su žmogaus teisėmis. Dangstydamasi žmogaus teisių gynimu valstybė lengvai gali paversti daugumą savo piliečių beteisiais vergais ir beveidžiais jos mechanizmo sraigteliais.
O apeliuodami į tas pačias žmogaus teises, bet iš tikrųjų beatodairiškai nei aklai gindami tik savo asmeninius ir grynai privačius interesus, piliečiai gali sugriauti savo valstybę. Jų kova už laisvę ir teises nejučia gali peraugti į kovą dėl laisvės nuo valstybės.
Tačiau tokia laisvė – iliuzija. Valstybė yra būtina. Todėl galutinis tos kovos rezultatas gali būti tik toks: sunaikintą savą valstybę pakeis gyvenimas svetimųjų valstybėje.
Šio žmogaus teisių dvilypumo turėtume nepamiršti šiomis didėjančio susipriešinimo ir augančios įtampos dienomis.
Nesuvaldysime ištrūkusio ir tampančio vis labiau nevaldomu žmogaus teisių džino – Lietuvos neliks.
Pavojingas džinas, kurį išlaisvino Žmogaus teisių deklaracija
Užmaskuota, tačiau profesoriaus pozicija giliai apmąstyta ir sveiku protu suvokiama. Aiškus signalas atsipeikėti visų pirma NS karštakošiams. RESPECT