Olava STRIKULIENĖ
Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Povilas Gylys savo feisbuko paskyroje parašė: „Lietuva laukia Tautos pasitikėjimo vertų lyderių”. Tad magėjo profesoriaus paklausti, gal galimi Tautos lyderiai jau ryškėja? Ar jau galima įvardinti konkrečias pavardes?
„Aš matau daigelius, – patvirtino P.Gylys. – Kol kas pavardžių nevardinsiu. Dar anksti. Gal daigeliai netikri.
Matau Tautos gelmėse tą lyderio poreikį. Žmonės, kurie turi pilietinę sąžinę, jaučia ir daro kai kuriuos judesius. Milžiniška žmonių reakcija į, atrodo, paprastą pareiškimą. Jei žmogus socialiniuose tinkluose po savo pareiškimo sulaukia daugiau nei 600 tūkst. pritarimų ir padrąsinimų, kai realiai niekas daugiau pritarimų tiek negavo… Manau, aiškiai pasakiau.
Yra ir kituose Lietuvos kampuose gyvenančių pilietiškų žmonių. Jei nesusigadins, jie galėtų lyderiui suteikti taikaus masiškumo. Kol kas yra tik daigeliai. Bet jie yra geri.
Atrodo, kad lyderio poreikis tik didės. Aš manau, kad Sąjūdžio lyderiai, neturėtų dabar trukdyti. Turi ateiti nauja 40-50-mečių karta, kuri pabandytų lyderiauti. Jei jiems užteks išminties valstybę atkurti, yra perspektyva atgimti naujai Lietuvai.
– Supratau, kad jūsų kol kas dar nevardintu Tautos lyderiu galėtų tapti Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė. Kuo Tautos lyderiai turėtų pirmiausia rūpintis? O ar gali lyderiais tapti Ingrida Šimonytė, Gabrielius Landsbergis, Aušrinė Armonaitė, Viktorija Čmilytė-Nielsen?
– Giluminis valstybės degradavimas yra akivaizdus. Esu politekonomistas, pusiau politologas, bet tokių žmonių „dvare” nematau. Ar gali normalus, protingas krikščionis tarnauti „dvarui”? Negali. Prieš penkerius metus galėjo žmonės ir nesusiorientuoti, o dabar akivaizdu, kur yra gėrio ir kur blogio pradas. Tas atsisijojimas darosi vis ryškesnis. Giluminės valstybės nenaudai.
Aš nesu davatka, žinau, kad tarp gėrio ir blogio dar yra įvairių atspalvių, bet „dvaras” tampa antipolitiniu, antivalstybiniu centru.
– O prezidentas Gitanas Nausėda? Gal jis gali tapti Tautos lyderiu?
– Mane labai nuvylė jo paskutinis pasakymas, kad reikia paskiepyti 90 proc. gyventojų.
Vaikų skiepyti negalima. Tai jau yra nusikaltimas. Vaikai yra Tautos fizinio išlikimo garantas. Aš ilgą laiką žiūrėjau į Izraelį. Galvojau, kad žydai protinga tauta, bet švedai – protingesni per pandemiją. Izraelyje, nors ir pasiskiepijo, buvo daug draudimų, žmonės ir vėl serga.
Svarstau apie „kovido” valdymą – ar tai kolektyvinis pasaulinis sąmokslas ir gyventojų skaičiaus reguliavimas, ar aiškinimasis, kaip valdyti nacionalines valstybes. Tai Švabo (Davoso forumo įkūrėjo Klauso Švabo – aut. past.) projektas. Išsiaiškina, kaip žmonės reaguoja į draudimus, ir tada gali realiai spręsti, kokie žmonės toje nacionalinėje valstybėje yra.
Jo Ekscelencija šeimų maršui parodė gestą, bet nežinau, ar jis apskritai neturi laisvės, o gal ir neturi tvirto charakterio, tvirto suvokimo, kas yra valstybė. Kartais atrodo, kad jis nelaisvas, o gal gamtos nesutvertas lyderiauti. Nežinau, kur yra priežastys. Aš iš tų žmonių, kurie pozityvūs. Balsavau už jį antrame rinkimų ture, vadovaudamasis mažesnio blogio principu. Man nėra priimtina jo socialinė-politinė kilmė, nes atėjo iš banko, bet suteikiau savo pasitikėjimą avansu. Norėčiau dėl to nenusivilti.
Esame labai rimtoje antipolitinėje situacijoje. Politika yra valstybės valdymas bendrojo gėrio labui. O mes gi blogį kuriame. Gyventojų realios pajamos mažėja. Valstybė valdoma ne bendrojo gėrio, bet bendrojo blogio naudai. Didžiulė nekompetencija ir infantilumas. A.Armonaitės benefisai su šukuosenomis, barų lankymas – tyčiojimasis. Tai yra antipilietiškas farsas. Ekonomikos ir inovacijų ministrės užduotis ginti kavines, barus, viešbučius nuo draudimų, o sveikatos apsaugos ministras, čia aš juokauju, šaržuoju, turi pulti kavines, barus, viešbučius. Reikalauti visokių apribojimų, Galimybių paso. O čia ministrė, atsakinga už ekonomiką, pati kovoja, kad verslui būtų įvesti apribojimai, nors tie apribojimai pastarajam brangiai kainuos. O jei kainuos verslui, tai ir mums visiems.
– Negi į valdžią atėjo infantilių politikų karta? Be jokio socialinio jautrumo ir net be išsiauklėjimo?
– Yra du dalykai. Pirma, turime supratimo, primityvumo problema. Užauginome kartą, kuri neturi socialinės atsakomybės. Homo sovieticus yra pranašesnis už homo liberalis, nes homo sovieticus valstybę atstatė, o homo liberalis baigia ją uždaryti. Trūksta elementarios savivokos, išsilavinimo. Aš, senas universitetinis žmogus, žinau, kad diplomas kartais reiškia išsilavinimą, o kartais – ne.
Vyksta negatyvi politikų atranka, nes protingi ir padorūs žmonės neina į politiką, o Vilniuje padoraus net neišrenka. Jei žmogus yra liberalas, jo paradigma – privatu yra svarbiau negu vieša. Verslas yra svarbiau už valstybę.
– Tarp įtakingiausių šalyje yra ir Andrius Tapinas. Kai kas jam žada ir būsimo šalies prezidento ateitį. Ar toks lyderis realus?
– Ne, jeigu Lietuva dar egzistuos, prezidentu jis netaps. Yra toks principas – atsakomybė yra proporcinga galiai. Taip, jis dabar įtakingas, galingas, bet neatsakingas ir veikia prieš valstybę. Jis nėra valstybininkas. Ir šiandien vis didesniam gyventojų ratui tai aišku. Gudresni, tokie kaip Edmundas Jakilaitis, stengiasi mažiau rodytis.
– Tad A.Tapinas, kuris nesistengia viešumoje mažiau rodytis, panašėja į besistaipančią A.Armonaitę?
– Ne, jis tik truputį gudresnis, bet kai kurių gebėjimų neturi. Kartais žmonės nesupranta, kad yra ne savo vietoje.
Jei mane paskirtų Dailės akademijos rektoriumi, tai būtų farsas. Nors turiu įvairių gebėjimų, visai ten netinku, o A.Armonaitė visiškai netinka Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje. Neturi ūkiškumo jausmo.
– Gal ji irgi ateityje pretenduos į šalies prezidentes? Norės tapti antrąja Dalia Grybauskaite.
– Ji niekaip prezidente netaps. Neturi duomenų.
D.Grybauskaitei susiklostė tinkamos aplinkybės. Viena iš didžiausių klaidų, nesėkmių yra ta, kad būdamas užsienio reikalų ministru priėmiau D.Grybauskaitę į diplomatinę tarnybą. Tai buvo nesėkmė. Žmogus su tokia biografija valstybei atstovauti negali. Toks žmogus yra valdomas. Sena tiesa, žinoma tiek, kiek egzistuoja pasaulyje valstybės, kad žmogus, turintis biografinių sunkumų, yra labai lengvai valdomas.
– O kaip galėtų ateiti nauji Tautos lyderiai? Per rinkimus?
– Kartais lyderiai kyla ir ant griuvėsių, bet geriau, kad to nebūtų. Lyderystė priklausys ir nuo lyderį palaikančios grupės. Vienas žmogus nieko negali. Reikia formuoti struktūrą, kuri būtų pajėgi spręsti uždavinius.
Viena – laimėti, o kita – valdyti. Sąjūdis paėmė valdžią, bet neturėjo supratimo, ką su ja daryti. Pačioje pradžioje Sąjūdis buvo dvasinis, tautinis, moralinis judėjimas, bet ir tada buvo įvairiausių įtakų. Nepatyrę žmonės nematė užkulisių, povandeninių srovių ir patyrė fiasko. Politikas yra labai garbinga profesija, jei tik nebus antipolitikas.
Sąjūdis paėmė valdžią ir žinojo, ką su ja daryti, bet tragedija, kad tikrų sąjūdininkų buvo tik saujelė- visi likusieji buvo homo sovieticus, susibėgę į Seimą iš visų kampų, kurie tą saujelę ir išvaikė. Juokinga, kad Autorius mano tuos sovieticus atkūrus valstybę, jų tarpe ir jis pats buvo. Nei buvę kėgėbistai, nei dabartiniai kėgėbistai Tautos nekuria- jie ją griauna, o kiek vėliau užsiaugina dar vieną hidros galvą neoliberalizmą, kuris yra Tautos pražūtis. Į Seimą susitempia savo šeimos narius, kad toliau griautų. Ką reiškia : „Aš manau, kad Sąjūdžio lyderiai neturėtų dabar trukdyti?”. Kam trukdyti? Nesusitupėjusiems, nepatyrusiems, „ant bangos” išdygusiems vadukams, kurie velka paskui save Tautai nežinomą nusikalstamumo jungą, kurie neturi jokio politinio pasirengimo ir politinės kultūros, kurie griaudėja „Seimą į kartuves! URAAAA! Į kartuves!” Jie ateis versti Seimo, o ką pasisodins į tą Seimą? Save ir jau dabar tylius, pasislėpusius savo vadukus. Ar TAUTA galvoja? Astrauskaitė būtų Švietimo ministrė! Apsaugok, Dieve. Bet ji tik „gėlytės”, kas ateitų į Seimą ir vyriausybę, jeigu tai atsitiktų. Autorius tikrai būtų nesuklydęs parašydamas: „Jei kas norite eiti į politiką, eikite pas tikruosius Sąjūdžio lyderius, nes jie sukvietė VISĄ LIETUVĄ ir žino TAUTAI naudingus valdymo principus, jie jus gali pamokyti ir toliau jus ugdyti”. Iš Autoriaus pusės tai būtų išmintinga.
Mums reikia tokių lyderių, kokių, deja, per 30 m. neužauginom. Kituose reikaluose buvome įklimpę (arba piktybiškai įklampinami), o PAREIGĄ savo valstybės ateitimi rūpintis užmiršome.