Šiemet sukanka šimtas metų ne tik nuo bolševikų įvykdyto Spalio perversmo Rusijoje, bet ir nuo po jo prasidėjusios seksualinės revoliucijos, kurią vėliau bandyta „ištrinti“ iš istorijos vadovėlių. Dauguma esame girdėję apie Vakaruose XX amžiaus antroje pusėje vykusią seksualinę revoliuciją, kuri siejama su hipių judėjimu ir nauja feminizmo banga. Tačiau, jei lygintume su tuo, kas vyko Rusijoje beveik dešimtmetį po 1917 metų, hipių judėjimo šūkiai tėra nekaltas vaikų žaidimas.
Seksas – tarsi troškulio numalšinimas
Bolševikinio perversmo ideologai Vladimiras Leninas ir Levas Trockis ginčijosi dėl daugelio dalykų, tačiau jie visiškai sutarė dėl to, kad šeima ir santuoka yra senosios buržuazinės santvarkos liekanos, jų derėtų atsikratyti, kuriant naująjį „komunizmo statytoją“.
Gerai žinoma, kad pirmieji bolševikų valdžios dekretai buvo „Dėl taikos“ ir „Dėl žemės“, tačiau paprastai nutylima, kad iš karto po jų Leninas paskelbė dekretus, kuriais panaikino santuoką ir bausmes už homoseksualumo praktikavimą. Santuoką turėjo pakeisti „seksualinė sąjunga“, kuri galėjo būti itin lengvai sudaroma ir nutraukiama.
Po Spalio perversmo plačiai išplito įtakingos bolševikės ir diplomatės Aleksandros Kalantaj teiginys, kad naujojoje visuomenėje seksą dera traktuoti kaip bet kurį kitą fiziologinį poreikį, pavyzdžiui, troškulį. Esą nėra jokio skirtumo, ar lytiškai santykiauti, ar numalšinti troškulį, išgeriant stiklinę vandens. Svarbiausia atsisakyti buržuazinio gėdos jausmo – naujojoje visuomenėje kiekvienas žmogus su savo kūnu gali daryti, ką nori.
Viename Rusijos mieste – Saratove – vietinė valdžia net paskelbė dekretą apie tai, kad monogamija – tai buržuazinės visuomenės atgyvena ir pora, kuri nori turėti lytinius santykius tik tarpusavyje, yra ideologiškai nesubrendusi ir nesuvokia, kad naujoje visuomenėje visi viskuo privalo dalintis. „Moteris negali būti siejama tik su vienu vyru, nes tai neatitinka kolektyvizmo principų“, – buvo skelbiama dekrete.
Komjaunuolė negali atsakyti komjaunuoliui…
Pavyzdį visiems turėjo rodyti komunistai ir komjaunuoliai. Įtakingiausiame bolševikų laikraštyje „Pravda“ ne kartą buvo smerkiamos komjaunuolės merginos, turinčios „seksualinių prietarų“. Įtakingos komunistės laikraščio puslapiuose įrodinėjo, kad komjaunuolė negali atsisakyti lytiškai santykiauti su komjaunuoliu, jei šiam kilo toks poreikis. Komjaunuolė privalo padėti kitiems komjaunuoliams atsikratyti įtampos, kurią kelia nepatenkinti seksualiniai poreikiai, ir čia nėra vietos kurio nors kolegos išskyrimui iš kitų.
Buvo rengiamos netgi specialios atsipalaidavimo vakaronės, kurios dabar būtų pavadintos seksualinėmis orgijomis, o bolševikinė ideologija tai vadino kolektyvo telkimu ir tikruoju solidarumu.
Tiesa, netrukus kilo susirūpinimas dėl to, kad prasidėjo nesantuokinių vaikų, kuriais tėvai neketino rūpintis, bumas. Į tai buvo reaguojama keletą kartų padidinant kontraceptinių priemonių gamybą ir populiarinant abortą, kaip paprasčiausią būdą „išspręsti nedidelę problemą“. Išreikalauta, kad mokyklose daugiau dėmesio būtų skirta seksualiniam švietimui, kuris buvo suvokiamas pirmiausia kaip „saugaus“ sekso propagavimas.
Lyčių santykiai
Ar žinote, kad Petrograde 1918 metų gruodžio 19 d. įvyko pirmoji oficiali lesbiečių eisena? Ji buvo skirta pažymėti dekreto „Dėl santuokos panaikinimo“ metinėms. Istorikų tvirtinimu, šią eiseną labai palankiai sutiko tiek L. Trockis, tiek V. Leninas. Homoseksualūs santykiai per pirmąjį bolševikų kuriamos valstybės gyvavimo dešimtmetį buvo suvokiami kaip modernus maištas prieš daug metų egzistavusius seksualinius apribojimus.
Kiek labiau bolševikų lyderius trikdė vis dažnesnės nuogalių eitynės. Taip pat ir tai, kad vis daugiau žmonių prisidėjo prie judėjimo, kuris ragino didžiuotis savo kūnu, ir nuogi pradėjo važinėti viešuoju transportu. Toks elgesys netrukus buvo viešai pasmerktas. Tačiau ne dėl to, kad yra amoralus, bet buvo pareikšta, kad sovietinis žmogus privalo saugoti savo sveikatą ir Rusijos klimatas nėra pritaikytas gyvenimui be rūbų.
XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Rusijos didmiesčiuose išplito trijų ar keturių asmenų seksualinės sąjungos. Pavyzdžiui, poetas Vladimiras Majakovskis ne vienerius metus gyveno vienu metu su dviem moterimis, kurios, kaip teigiama, puikiai sutarė tarpusavyje ir jie trise gyveno viename kambaryje bei suvokė save kaip trinarę „seksualinę sąjungą“.
Porevoliucinės komunos
Dar viena naujove tapo sparčiai populiarėjančios komunos. Netgi pasirodė ne viena brošiūra, kurioje teigiama, kad komjaunuoliška komuna turėtų būti ateities santykių modelis.
Pirmosios komjaunuoliškos komunos pradėtos kurti Petrograde ir Maksvoje. Paprastai jose gyveno dešimt–dvylika abiejų lyčių komjaunuolių. Tokioje komunoje gimę vaikai paprastai būdavo atiduodami į specialius internatus, kurių bolševikinėje Rusijoje daugėjo didžiuliais tempais.
Plačiai pagarsėjo ir kitokios komunos. Pavyzdžiui, specialiu Felikso Dzeržinskio įsaku, Bolševo mieste buvo įkurta darbo komuna be priežiūros likusiems nepilnamečiams. Čia gyveno tūkstantis paauglių nuo dvylikos iki aštuoniolikos metų, nemaža dalis merginų. Abiejų lyčių paaugliai gyveno kartu. Šioje komunoje gimę vaikai taip pat keliavo į specialius internatus, o komunos prižiūrėtojai net džiaugėsi tuo, kad pavyko nuo sekso nuplėšti buržuazinės romantikos šydą, todėl komunoje seksualiniai santykiai suvokiami tiek pat natūraliai kaip valgymas ar poilsis, svarbiausia, praktiškai nekyla jokių konfliktų tarp vaikinų dėl merginų.
Kontrrevoliucija ir „valstybė be sekso“
Seksualinę revoliuciją nutraukė Sovietų Sąjungos vadovu tapęs Josifas Stalinas. Kas privertė šį diktatorių susirūpinti seksualine morale? Pirmiausia tai, kad sekso revoliucija turėjo drastiškus socialinius padarinius. Sovietų Sąjungos miestus tiesiog užplūdo pamestinukai, kuriais derėjo pasirūpinti valstybei. Antra, J. Staliną neramino tai, kad seksualiniams pasilinksminimams komunizmo statytojai pradėjo skirti per daug jėgų, kurias visas, pasak jo, derėtų skirti šalies industrializacijai. Trečiąja, veikiausiai svarbiausia, priežastimi tapo siekis sukurti totalitarinę valstybę, kurioje būtų kontroliuojamas kiekvienas gyvenimo aspektas. Paradoksalu, jog J. Stalinas, keisdamas valstybės santykį šeimos ir santuokos atžvilgiu, apeliavo į… Leniną. Buvo cituojami Lenino žodžiai paskutiniais jo gyvenimo metais, kad jis nerimauja, jog jaunimo santykiai pernelyg pradėjo priminti tuos, kurie būdingi buržuazinėms visuomenėms, kad jauniems žmonėms gerokai trūksta disciplinos.
Nuo pat J. Stalino valdymo pradžios pradėta arši kova prieš palaidumą, vėl atsirado lozungai, kad šeima – tai visuomenės ląstelė. Netrukus buvo sugrąžintas santuokos statusas ir paskelbta, kad ištikimybė šeimoje – tai tikro komunisto bruožas. Nesantuokiniai ryšiai tapo pretekstu pašalinti iš komunistų partijos ar valstybinių pareigų.
1934 metais buvo uždrausti abortai, tų pačių metų kovo mėnesį Kalininas pasirašo įstatymą, draudžiantį ir baudžiantį už lytinius kontaktus tarp vyrų. Po to prasidėjo masiniai homoseksualų suėmimai dideliuose SSRS miestuose.
Seksualinis švietimas buvo šalinamas iš mokyklų, literatūroje, kine, dailėje seksualumo propagavimas paskelbiami nepageidautini. Na, o jau Leonido Brežnevo stagnacijos laikais oficialiai paskelbiama, kad Sovietų Sąjungoje nugalėti bet kokie lytiniai iškrypimai, palaidas elgesys – sovietiniai žmonės lytiniais santykiais užsiima disciplinuotai ir tik vykdydami šeimyninę pareigą. Pasak plačiai nuskambėjusios vienos komunistės kalbos Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavime: „Mūsų valstybėje sekso nėra.“
Parengė Andrius Navickas.
Šis tekstas yra dalis SRTRF remiamo laikraščio „Kėdainių mugė“ ir VšĮ „Aštuntoji diena“ bendro projekto
Gerb. pastoriau Liudai. Tamsta turbūt neskaitėte, tai prašyčiau susipažinti su šia nuoroda: http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/pamirsta-seksualine-revoliucija ir atidžiau perskaityti mano laišką.
Gaila, kad likau nesuprasta. Labai abejoju, kad tamsta neskaitėte amoralių DELFIO, LIETRYČIO, ALFA.LT, KAUNO DIENOS ir kt. populiarių jaunimo skaitomiausių internetinių dienraščių maždaug prieš 10-metį ir vėliau. Nors labai tuo abejoju. Jei tamsta, kaip nuolat pabrėži, esi pastorius, tai turėtum jausti didelę kaltę, kad savo laiku nesustabdei tos jaunus žmones tvirkinusios šlykštynių lavinos.
Daug kartų pasipiktinusi skambinau į tų dienraščių redakcijas, į STT, katalikų bažnyčių atstovams, mokyklų vadovams, Caritui, kreipiausi į kai kuriuos visuomenininkus ir net parlamentarus, tačiau visur atsimušdavau kaip į sieną. Kodėl? Nejaugi buvo būtina ištvirkinti mūsų jaunimą, ir niekas tam negalėjo pasipriešinti?
Beje, prašyčiau manęs nevadinti ponia, kadangi esu tik eilinė Lietuvos pensininkė…
Ponia Joana rašo: „kad visa šita propaguojamų nedorybių puokštė — bolševikinės seksualinės revoliucijos Rusijoje reliktas.” Nežinau kur kokiu laiku ponia Joana gyveno, tik žinau kur aš gyvenau ir kokiu (bolševikiniu) laiku. Tuo metu mūsų amžininkai sakydavo, kad sekso nebuvo, t.y. buvo posakis – sekso nebuvo, o vaikai gimė. Meniniuose filmuose niekada jokio sekso nerodė, o už pornografijos žiūrėjimą buvo skaudžiai baudžiama!,todėl negaliu įsivaizduoti tokių kliedesių, šmeižtų apie tarybinių laikų ištvirkavimą, palaidą gyvenimą ir t.t., tai absoliutus šmeižtas, kai yra priešingai-ne tada tarybiniais laikais, o dabar vakarėjimo laikais yra visiškas ne tik ištvirkavimas, bet net įvairiausi ir net masiški seksualiniai iškrypimai, o ką ten jau kalbėti, kad panelės gulasi su bet kuo už cigarečių pakelį, ar alaus bamabalį ir gal būt ne iš pasileidimo, o kad išgyventų, kad patenkintų, kad ir žalingus, bet savo būtinus poreikius, taigi tokiems aiškintojams apie tarybinius laikus turėtų liežuvis nupūti, ar nudžiūti. Jei koks, kad ir mažiausias vadukas tais laikais būdavo pagautas turint nesantuokinius santykius – lėkdavo iš darbo kaip „moralno neustočivyj”. Matau, kad falšyvi žmonės iš prigimties nepasikeitė – jie tarybiniais laikais varė ant buvusios nepriklausomos Lietuvos, o dabar, pasikeitus valdžiai jau varo ant tarybinių laikų, be ja, kuriuose mes patys gyvenom, dirbom, kovojom už lietuvybę, už moralę, už šviesią ir išsimokslinusią savo vaikų ateitį ir t.t., o dabar viskas paminta ir viskas suminta, besivaikant supuvusių vakarų, su pornografijom, melu, godumu, išdavystėm, masinėm vagystėm ir t.t., kur teismai tokius, kad ir pagautus paleidžia, kai vieni susigrobia viską, o kiti miršta badu, ar žudosi dėl netiesos, pažeminimo, nevilties ir t.t. Kaip žemai kai kurie nusirito, be vaidindami patriotais…šviesuoliais, teisuoliais… Taigi, kurie mini Dievą – bijokit Dievo!, nes pirmieji į pragarą eis bailiai (išverstaskūriai iš bailumo) ir melagiai
Sveiki gyvi. Kaip gaila, kad šis vertimas pateikiamas praslinkus šitiekai metų po Atgimimo! Žiauriai gaila, kad taip ilgai mūsų interneto vartotojai buvo pagrindinių lietuviškų dienraščių prievarta „maitinami” sekso propaganda. Labiausiai gaila jaunų žmonių, nes jie — pagrindiniai ir uoliausi interneto vartotojai. Kas bent prieš 10-metį ir vėliau lankėsi „Delfio”, „Lietuvos Ryto” ir kt. portaluose, to nepaneigs. Dauguma skaitytojų piktinosi ir stebėjosi, kodėl niekas „neužraukia” to amoralaus tvaiko iš laisvos ir nepriklausomos mūsų valstybės žiniasklaidos. Be abejonės, buvo ir tokių, kurie džiūgavo ir tyčiojosi iš pasipiktinusiųjų. Dauguma komentatorių piktinosi, o valdžia tarsi užsikimšo ausis ir nieko „nematė” ir „negirdėjo”. Tuomet man susidarė įspūdis, kad taip buvo elgiamasi sąmoningai, norint ištvirkinti mūsų jaunuomenę, kad Lietuva neturėtų ateities. Todėl ir sakau, kad žiauriai gaila, jog tuo metu neturėjome šios knygos ir negalėjome tų portalų lankytojams pranešti, kad visa šita propaguojamų nedorybių puokštė — bolševikinės seksualinės revoliucijos Rusijoje reliktas. Tikiuosi, kad po tokio iliustratyvaus pareiškimo tie minėtieji portalai būtų buvę praminti „vatnikų” portalais, o gal netgi patraukti baudžiamojon atsakomybėn už visuomenės tvirkinimą viešojoje internetinėje erdvėje.
Taigi perskaičiau straipsnį pagal gerb.Joanos pateiktą nuorodą. Straipsnis tikrai įdomus. Hitleris taip pat kaip ir Leninas, ar kt.galima sakyti vertė žmones lytiškai santykiauti, atsisakant gėdos, ar baimės jausmo, taip bandant išspręsti išžudytų žmonių netektį ir kai Hitlerį užpuolė moralės saugojai, kad jis taip veikdamas sunaikina moralę – jis atsakė – gyvybė yra aukščiau už moralę! Taigi visais laikai, tiek Biblijiniais, tiek ir ne – visada buvo sprendžiama ta pati lytinių santykių problema, kuri be ja ne problema,o iš to padaromas problemos – kas iš to daro biznį, kas darosi šventuoliais ir t.t., bet visa tai tik spekuliacijos, nes žmogus taip sukurtas, kaip sukurtas, išskyrus iškrypimus. Jei seksas būtų nuodėmė, ar draudžiamas, kaip dabar mėgstama nustatyti kada berniukui santykiauti, t.y. ar tada kada jam įvyksta erekcija, ar kada tai jam leidžia valstybė, nors ji leidžia, ar neleidžia tai vis tiek vyksta, o kiek valstybių tiek tvarkų, vienos pilnamečiai nuo 9 metų, kitur ir nuo 20 m.dar neviską gali, tad taip neginamos jų prigimtinės teisės, o priešingai. Čia klausimas yra sudėtingas ir jis gali būti sprendžiamas tik to laiko, kuriame tai vyksta ir tai, kad tada tiek tarybų sąjunga, tiek ir Vokietija skatino ir t.t.seksą, tai buvo to meto būtinumas, na, o kai tai praeina – ateina ir kiti reikalavimai, kaip straipsnyje ir rašoma, galbūt taip pat perlenkiant lazdą, na o sprendimai iš homikų – lenino ir ko, tokie ir galėjo būti. Ką, tuo laiku sprendė valstybė, kad karaliai galėjo turėti šimtus vaikų galima sužinoti tik išstudijavus Bibliją, kur rašoma, kad Karalius Dovydas ir jo sūnus Saliamonas turėjo po 300 žmonų ir 600 sugulovių? Jų Dievas už tai niekada nebaudė, o baudė tik už tai, kad jie paėmę stabmeldžių moteris-joms pastatydavo šventyklas-čia ir buvo laikoma paleistuvystė, -„jie paleistuvavo su kitais dievais”. Seksas nėra jokia nuodėmė, tai Dievo pirmasis įsakymas, nurodymų vykdymas: „dauginkitės (seksuokit) ir apgyvendinkit žemę”. Nuodėmė ne seksas, o kaip, kur, su kuo, kada ir t.t. jis atliekamas. Jei taip trumpai apie seksą, kaip nuostabiausią Dievo dovaną žmogui, kuris dažnai pražudo žmones dėl neišmanymo, savęs nepažinimo ir t.t. Ši tema yra neišsenkama, o svarbiausia visi teigs, kad tik jų požiūris, jų tiesa yra tiesa, o visų kitų – paleistuvystė, amoralumas ir t.t., tad manau ginčytis neverta, o kaip padaryti, kad žmonėms lytinis gyvenimas negriautų gyvenimo – kalbėti reikia, bet ne kaltinant bolševikų, ar kapitalistų, o remiantis tūkstantmete žmonijos patirtimi. Biblija tam tinkamas žinių šaltinis, kur aprašoma ir tai, kaip dukterys nugirdė tėvą, kad su juo pasidarytų vaikų. Čia tikrai atrodytų amoralu, bet čia teisesnis Hitleris (jis mokėsi kunigų seminarijoje, kiek man žinoma, kaip ir Leninas), kuris pasakė, kad gyvybė – aukščiau už moralę, o jei tos dukros nebūtų pasidarius su savo tėvu vaikų – ta giminė būtų išnykusi. Tai kokia būtų gyvenimo prasmė išvis? Ir kaip tada būtų įvykdytas Dievo įsakymas daugintis ir apgyvendinti žemę? Tai išeitų, kad nėra žmonių – nėra nuodėmės, o kada išvis ta žemė? ir dar … Dievas sukūręs Adomą (liet.žmogų) ir Ievą (liet.visų motiną) žiūrėjo kaip jie mylėjosi ir Jam tai patiko, tai kur čia ta didžioji nuodėmė?