Ar susiformuos šiuolaikines valstybės istorijos ir kultūros tradicijos?
Dalinuosi mintimis, kilusiomis grįžus iš labai prasmingo renginio, įvykusio šalia Šiaulių esančioje Bridų gyvenvietėje. LR Seimo nario, doc., dr. Stasio Tumėno ir Bridų bei Sutkūnų bendruomenių iniciatyva čia buvo pagerbtas ne tik Šiaulių kraštui, bet ir visai Lietuvai nusipelniusio išeivijos lietuvio – prelato Pranciškaus Mykolo Juro atminimas jo 130-ųjų gimimo metinių proga. Labai malonu, kad metams jau ritantis į pabaigą, iškilaus tėvynainio atminimas pagerbtas jo gimtinėje.
Nebėra sodybos, kur gausioje šeimoje gimė Pranciškus Juras. Tik netoliese palaukėje išlikęs ąžuolas išlaikė visus sudėtingų laikų išbandymus. Kai kas iš senosios vietinių gyventojų kartos dar yra girdėjęs apie stiprų, gražiai tvarkomą jo brolio tvarkomą ūkį, kurio klestėjimą, anot kai kurių vietinių spėlionių galbūt lėmė užjūryje gyvenusio kunigo parama. Tačiau kuo kunigas nusipelnė Lietuvai, kraštiečiai nežinojo ir tuo nesidomėjo. Nieko nestebino ir tai, kad šio ūkio savininkai buvo nukankinti Sibire.
Pranciškus Mykolas iš Lietuvos išvyko dar 1912 metais, pajutęs pavojų ilgiems metams likti carinės Rusijos kariuomenėje.. Kunigo šventimus jis gavo jau Amerikoje po dešimtmečio. Apie tai, kad telkė lietuvių katalikų bendruomenes, pastoviai rūpinosi Lietuvos kultūriniu gyvenimu, atkūrus nepriklausomybę 1918 metais, rėmė ten gyvenusius mokslininkus, jo tautiečiai nebuvo net girdėję. Kad be jo paramos vargu ar būtų pasirodžiusios žymiojo mąstytojo Antano Maceinos knygos, daugeliui jų iki pat pastarųjų dienų buvo nežinoma.
Okupavus Lietuvą, net kalbėti apie išeivijos švietėjišką kultūrinę veiklą buvo uždrausta. Apie tai, kas nuveikta nepriklausomoje Lietuvoje, taigi ir apie ką rašė Stasys Šalkauskis arba Antanas Maceina, neminėjo joks sovietinių laikų informacijos šaltinis. Apie juos Lietuva išgirdo tik Atgimimo metais. Tik pradėjus giliau domėtis tautos kultūros raida, aiškintis iš lietuviškų gyvenviečių kilusių ir Lietuvai nuspelniusių asmenybių šaknis, ėmė ryškėti tai, kas buvo užmiršta, o neretai svetimųjų net apšmeižta. Ir šiame renginyje Briduose susirinkę žmonės tik dabar išgirdo ir apie tokius iškilius kraštiečius kaip poetas Balys Auginas, buvęs Lietuvos radijo diktorius, Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtinis arba rašytoja Aurelija Balašaitienė, kurios vaikystė ir pirmieji jaunystės metai prabėgo Pavenčių dvare (netoli Kuršėnų). Vargu ar kas buvo girdėjęs ir apie kitą Šiaulių gimnazijos auklėtinį, vieną ryškiausių išeivijos prozininkų Vytautą Jakševičių – Alantą ir kt.
Kaip pavadinti gyvenviečių gatves?
Šiame renginyje vietos bendruomenių atstovai paminėjo labai charakteringą reiškinį. Kai savivaldybių administracija pasiūlė vietos bendruomenėms išsirinkti gatvių vardus, tai pasirodė labai sunkus uždavinys, nes daugelio atmintyje daug kur nebuvo jokios istorinės ar kultūrinės informacijos. Todėl ir atsirado Dirbtuvių ir Pagrindinė, Klevų ir Slyvų, Pievų ir Lakštingalų ir panašūs gatvių vardai. O dabartiniai bandymai juos pakeisti sukelia gyventojų nepasitenkinimą, nes reikia keisti dokumentus, gatvių pavadinimų lenteles, adresus ir kt. Žymių kraštiečių atminimo įamžinimas retai tampa svariu argumentu, todėl tenka ieškoti kitų, žinoma, nebūtinai blogesnių sprendimų. Kai kuriose gyvenvietėse, kaip ir minėtuose Sutkūnuose, kuriami atminties parkai. Juose ir gali atsirasti paminklinės lentos ar net skulptūros, o vėliau susiformuoti ir žymiųjų kraštiečių paminėjimo tradicijos.
Nors ir nedora, užtat – pelninga…
Didžiausi sukrėtimai valstybes ištinka tada, kai tarp jų vadovų neišryškėja ryškūs, aiškiomis dorovinėmis savybėmis pasižymintys lyderiai. Kai įsivyrauja vadinamasis „ketverių metų kadencijos“ mąstymas, o dar blogiau, kai pradedame nebevertinti pamatinių žmonijos egzistavimo pagrindų, kai vienadiene nauda argumentuojami net esminiai sprendimai. Dar blogiau, kai šalia valstybės sienų susiformuoja agresyvūs diktatoriški sprendimai ir pasaulio stabilumui iškyla didžiuliai pavojai.
Kai kažkas mąsto tik apie tai, kaip padidinti eiliniuose rinkimuose galimai dalyvausiančių šalininkų skaičių, galima laukti net sveiku protu nebepaaiškinamų sprendimų. Pavyzdžiui, kai Vyriausybės arba Parlamento vadovai su nebeslepiamu cinizmu ima aiškinti, kad mėgautis svaigalais turi būti leidžiama vien iš pagarbos vos tik pilnametystės sulaukusiems asmenims, išnyksta bet kokios ribos tarp to, kas leidžiama ir kas vertinga, o kartais – net labai pavojinga.
Yra, pavyzdžiui, dabartiniame Seime atsiradusi „laisvės“ (tiksliau, savivalės) grupuotė, kurios nariai net pagal užimamas pareigas privalantys rūpintis piliečių sveikata ir elgsena, viešai dalinasi patirtimi, vartojant narkotikus (esą išbandė viską, kas tik tuo metu buvo net nelegalioje apyvartoje). Kokių dar absurdiškesnių „leidimų“ galima tikėtis jau netolimoje ateityje? Juk yra „verslininkų“, kurie pelnosi iš jaunimo polinkio viską išbandyti, neretai peraugančio į nuodijimąsi. Suprantama, jog pastarieji darys viską, kad net tokia žudikiška praktika tęstųsi. Kokios tokios praktikos pasekmės, jiems tikrai nesvarbu. Tokių neįtikinsi, kad Junginėse Valstijose net alkoholinius gėrimus galima įsigyti tik nuo 21-erių. Kai jiems tinka, mielai cituoja vakarietiškus pavyzdžius, bet kai tai gresia jų pelnui, daro viską, kad tik tokią praktiką nuslėptų.
Kas atsakingas už siekį, kad žmogus neturėtų savo tėvynės?
Neįmanoma prisiimti įsipareigojimų, kurių įgyvendinimo poreikis nekyla iš vietinių gyventojų. Ką tik absurdiškai pasibaigusi, labai dideliais finansiniais ir žmonių gyvybių praradimais paženklinta, nors neva Afganistano ekonominės ir kultūrinės pažangos siekiais grįsta karinė avantiūra – labiausiai ryškus tokios praktikos pavyzdys. Kaip impulsyviai ji buvo pradėta, taip dar labiau chaotiškai užbaigta. Ką dabar daryti su šią šalį per porą mėnesių užvaldžiusia Talibano grupuote, kol kas niekas nežino. Bet juk negali atsirasti teritorija, neturinti jokios teisėtos valdžios ir nepalaikanti jokių diplomatinių ryšių su likusiu pasauliu, kuri valdoma, nesiskaitant net su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, besiremianti iškreipta kraštutinio islamo ideologija. Kokias nelaimes dar teks išgyventi net vietinių genčių nariams, anaiptol nevienodai vertinantiems pasaulėžiūros klausimus?
Kai mažiau nei prieš dešimtmetį prasidėjo formuotis nauja emigracinė politika, vargu ar net patys jos autoriai galėjo numatyti jos pasekmes pasaulio ekonomikai, saugumui, kultūros raidai ir net visuomenės socialinei struktūrai. Iš pradžių, kaip ir buvo įprasta, migrantai plūdo iš vietovių, kuriose plito karo veiksmai ir juos dažniausiai lydintis kriminalinis chaosas.
Bet šį kartą migracija spontaniškai persimetė į valstybes, kuriose politinė situacija buvo santykinai stabili, tačiau didžiosios gyventojų dalies pragyvenimo lygis žemesnis. Pasklidus informacijai apie Vakarų valstybėse egzistuojančią pensijų ir socialinių išmokų sistemas, apie gana sėkmingą dalies imigrantų įsikūrimą, susiformavo gana stipri motyvacija masiškai emigruoti.
Tačiau pasaulyje egzistuoja labai skirtinga etninė ir religinė kultūra. Žmonės yra pripratę prie savito klimato ir kitų gamtinių sąlygų. Asmenys, patekę į kitas valstybes, kitą kultūrinę aplinką, prie jos sunkiai prisitaiko. Daugelis jų nė negalvoja apie pakantumą tautos, kuri juos priglaudė, tradicijoms. Dabar kai kurių Europos valstybių lyderiai imigrantų integraciją pirmiausia supranta kaip prievolę prie atvykėlių prisitaikyti… vietiniams gyventojams. Iš čia kyla net panieka tautos paveldui, persipinanti net su reikalavimu jo atsisakyti ir perimti svetimą pasaulėžiūrą.
