Gaila, kad mūsų viešoji erdvė itin skurdi rimtoms diskusijoms, debatams. Į juos neįtraukiama akademinė visuomenė, moksleivija, studentai, ypač išeivija. Galbūt valdžiai yra parankus susiklostęs status quo, kuomet nesigirdi rimtų protesto balsų, akcijų, konceptualių pasiūlymų. Mane kaip mokslo sąjungos narį erzinančiai veikia politikų, ministrų, netgi kolegų loginių sprendimų bet kokia kaina pateisinimas įstatymais, direktyvomis, aktais.
Žodžiai visuomet privalo būti derinami su realiais darbais, kitaip plėtojasi demagogija, pažadų dalinimas. Turbūt sunkiai rasime Europoje valstybę, kur reformos net neketina sulaukti savo išbaigtos stadijos, išvadų pateikimo, kaip Lietuva. Apie kultūrą, mokslą, švietimą galima kalbėti ištisas valandas, bet absoliučiai niekas nesikeičia. Vežimas, kaip toje Krylovo pasakėčioje, nejuda iš vietos net per geriausių norų.
Nesuvokiamos pasyvumo apraiškos
Po Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. man, kaip būsimam abiturientui, studentui lyg ant delno buvo aišku, kokia yra šalies ateities raidos vizija. Aš visada vykdamas į sostinę žinojau, kad dar egzistuoja mažos krautuvėlės, jaukūs, kava dvelkiantys spaudos kioskeliai, kur nusipirksiu metodinį, šviečiamąjį laikraštį, savaitraštį, žurnalą? Aš pasąmonėje nesuvokiu, kuo motyvuotas periodikos visiškas numarinimas ir internetinės erdvės užvertimas verstine produkcija? Mes neturime leidinių apie pedagogiką, archeologiją, etnokultūrą, o išlikę skaitiniai yra nekokybiška produkcija, neturinti jokio originalumo, savitumo.
Kur prapuolė tautinės mokyklos ideologai, kaip Darius Kuolys, Algis Krupavičius, VPU auklėtiniai? Negi jie nebeturi laiko, noro, valios, kantrybės pasiūlyti savo matymą, idėjas, planus, kurti asociaciją, kultūros, mokslo draugijas ir pan.?
Bet kuris istorikas primintų, kokia visuomeninių organizacijų, spaudos priemonių sklaida buvo tarpukaryje. Savo leidinius turėjo ateitininkai, kudirkaičiai, skautai. Kur Jurbarko istorijos mokytojų laikraštis „Karšuva“, VPU – „Šviesa“? Ką ruošia VU komunikacijos fakultetas, ugdymo įstaigų žurnalistikos būreliai? Duosiu prizą, jei rajoniniame laikraštyje rasite rimtą solidų metodinį straipsnį, kurį parašytų gimnazistas, direktorius, pavaduotojas, auklėtojas. Apie pasidalinimą su užsienio kolegomis patirtimi net neverta aušinti burnos.
Nuosekliai apie tai rašau, kalbu ir nerandu fundamentalaus atsakymo – kodėl? ŠMSM primeta skubias instrukcijas ir jas aklai vykdo visi – nuo mažo iki didelio. Negi per visą šalį nėra nė vieno lyderio? Aktyvisto, kuris pasakytų aiškiai „stop“ visokioms reorganizacijoms. Telkimės, burkimės kartu nuveikti prasmingus darbus, apie ką pastoviai kalba pirmininkai Mokslininkų Sąjungos suvažiavimuose.
Nebėra lėšų archeologijos, etnografijos, kraštotyros ekspedicijoms, stovykloms. Provincijose lektoriai ne itin kviečiami. Kas viešai LRT eterio metu ragina licėjų, gimnazijų mokinius dalyvauti mokslinės veiklos pradmenyse, susipažinti su tyrėjais, išradėjais, laborantais, teikti savo alternatyvas knygynams, leidykloms, vadovėlių autoriams, patys kuria padalomąją medžiagą, chrestomatijas ir pan.? Yra Lietuvoje tiek gabių mokinių, kad stebisi net užsienio Alma Mater prelegentai. Deja, nėra jokio judesio iš ypač aukštų valdininkų ministerijoje, prezidentūroje, kad juos paskatintų, padrąsintų. Kalėdinės eglutės įžiebimas dar nėra gestas bendradarbiavimui. O šaliai ateityje reikės pakeisti į užtarnautą poilsį išeinančius docentus, daktarus, alumnus.
Kieno rogės, tas ir užsako melodiją
Google paieškos sistemoje nesunku rasti, kiek Lietuva turi universitetų, institutų, akademijų, kolegijų, kokie fakultetai, kas dėsto, kokios katedros ir pan. Tiesa, vis dar neištrinami LEU kontaktai, kai jau ketveri metai šios pedagogų rengimo bazės nėra nė kvapo. Apie tai būtinai brūkštelsiu atskiras savo įžvalgas.
Seime yra švietimo ir mokslo bei kultūros komitetai. Švietimo komiteto pirmininku ilgą laiką buvo mano buvęs dėstytojas, archeologijos praktikos vadovas, tuo metu docentas (dabar – akademikas) Eugenijus Jovaiša.
Statutas aiškiai deklaruoja galimybę universitetams patiems disponuoti finansais, studijų krepšeliu, programomis, mokslinių tyrimų galimybėmis, tarpdisciplininių ryšių plėtra ir pan. Dabar pateikiu konkrečius pavyzdžius, įrodančius, kad tai yra viso labo tik gražios ir skambios tirados, frazės, bet ne daugiau. 2016 m. LEU prorektorius Aivas Ragauskas Senato tarybos posėdyje pasakė, kad mokytojų rengimas šalyje turi daug ydų, diskutuotinų variantų. Kolegos humanitarai silpnai vykdo tarptautinius projektus su užsienio partneriais, beveik nerašomos kolektyvinės monografijos ir t. t. Po kiekvieno užsibrėžto tikslo, siekio natūralu, kad visi nori regėti konkrečius rezultatus, naudos kaštus, analizes.
Ši buvusio mano dėstytojo, garbaus medievistikos profesionalo kalba, deja, buvo pirma ir paskutinė. Statybų magnatai kaip Avulis, Dargis, visiškai nieko bendro neturėdami su mokslu, bet kažkokiu mistiniu būdu atsidūrę mokslo reikalų svarstymo komisijoje, ar grupėje (iš esmės tai neturi reikšmės), vyko sąmoningai per fakultetus ir sekė studentams pasakaites prieš miegą, kad verslui nesvarbūs pinigai, o tik idėjos.
Kam prireikė Europos lygio unikalių pastatų, stadiono, sporto komplekso nesunkiai papasakos buvę dėstytojai, parašę ne vieną studiją, žinyną. Čia privalėjo dygti dangoraižiai, prekybos centrai ir visokie kiti komerciniai statiniai. Bandę paprieštarauti, oponuoti reorganizavimo architektams buvo nutildyti maždaug taip: nepatinka, naujai sukurtoje Švietimo akademijoje nedirbsite. Suraskite VDU bibliotekoje Zenono Bajoriūno pedagogikos veikalus…
Vasarą Jurbarkas minėjo Magdeburgo teisių jubiliejų. Buvo proga pakalbinti žymų kalbininką iš Šiaulių miesto. Dėl etinių taisyklių jo pavardės neminėsiu. Buvo gražiai ministrės paprašyta palikti Šiaurės Lietuvoje mokslo židinį – universitetą, rengusį defektologus, ikimokyklinio ugdymo specialistus. Numota ranka, drėbtelta keletą frazių ir tiek: „Nevadovauk“ – kaimo traktoristo žargonu
Perspektyvoje vis užkliūva uostamiestis. O stipri, erdvias patalpas, sporto kompleksą turinti Kauno kolegija vėlgi užkulisiniais gandais, o gal lobistiniu užmoju planuojama sujungti su Marijampolės kolegija. Ar įžvelgiate loginę prasmę? Turbūt netoli 300 tūkst. gyventojų turintis didmiestis taptų vos 60 tūkst. gyventojų miesto filialu? O kaip bus su darbuotojais, jų etatiniu apmokėjimu, kelionių kompensavimu?
Dabar ministerijai svarbu, kad aukštojo mokslo reprezentantai neštų pelną. Jo nebus, jei neliks mokslinių tyrimų centrų. Kam ta lituanistika, VU ir kiti reikšmingi centrai?
Ar mokslininkas nori atmerkti akis?
Štai jums tik maži fragmentai apie tariamą autonomiją, pasirinkimo galimybes. Negana to buvę docentai ir net habilituoti daktarai, pasibaigus jų sutartimis su universitetais, tarsi nereikalingos atliekos yra eliminuojami iš tolimesnių tyrimų, pagalbos disertantams. Bibliotekos savaime panaikina jų paskyras, prieigas prie duomenų bazės, OCARDIS sistemos. Mokslininkai savo laikraštyje apie tai rašo nuolatos. Reakcijos net neverta sulaukti iš ekspertų.
Reorganizavimas žengia septynmyliais žingsniais, tačiau pastebėkite, kokį biurokratinį kadrų aparatą išvystė ŠMSM. Išdygo Ugdymo plėtotės centras, egzaminų vertinimo centras, Švietimo agentūra ir gyvas tuntas kontorėlių, gebančių kurtis sau šiltas darbo vieteles saviems bičiuliams ir siurbti ES pinigėlius.
Bet kas bus, kai ta melžiama karvutė užtruks? Ar turi ministerija planą „b“? Ar skatinami jauni mokslininkai, išradėjai, ar jiems skiriamos stipendijos, premijos? Padangų gaisras Alytuje, korono pandemijos katastrofiškas valdymas, reguliavimas suponavo aiškią realybę, kad stinga virusologų, imunologų, geodezininkų, hidrologų ir kitų sferų profesionalų.
Primygtinai siūlau kolegoms mokslininkams siūlau busti iš gilaus letargo ir išsikovojus savarankiškumą plėtoti tyrimus, kurti išradimus, siekiant gerinti regioninę politiką ir ekonominį funkcionavimą. Akivaizdžiai matosi, kad laukti naujų pokyčių po rinkimų nebeverta. Per daug prarasta laiko.
