Justina GAFUROVA
Šiandien, kai Lietuvos visuomenėje tvyro didžiulė įtampa, nepatogią tiesą kalbančius žmones bandoma užčiaupti. Net dvasininkus. Aktyviausiems draudžiama dalyvauti mitinguose, pasisakantiems už prigimtinę šeimą neleidžiama bendrauti net su žiniasklaida.
Neseniai socialiniuose tinkluose buvo užsipultas kunigas Algirdas Toliatas po to, kai pasidalino nuoroda į peticiją, kritikuojančią Stambulo konvenciją. Dėl to paties buvo užpultas ir pranciškonas brolis Paulius Vaineikis. Apie LGBT pamoksle kalbėjęs dvasininkas neteko kapeliono pareigų Kretingos progimnazijoje, vyresnieji uždraudė lankytis pilietiškuose mitinguose. Galiausiai dvasininkui buvo uždrausta bendrauti su žiniasklaida.
Už prigimtinę šeimą ir tikinčiųjų teisę turėti pažiūras pasisakantis Lietuvos kariuomenės kapelionas, žinomas egzorcistas Arnoldas Valkauskas, drąsiai kalbėdavęs su parapijiečiais apie teisę mitinguoti, po vieno kvietimo atvykti į mitingą Vilniuje savo vadovybės buvo paprašytas susilaikyti nuo bendravimo su žiniasklaida.
„Vakaro žinių” kalbintas dažnas įvairių pilietinių protestų dalyvis, disidentas, kunigas Robertas Grigas sako, kad Bažnyčioje nėra bendrų taisyklių ar rekomendacijų vengti mitingų, susilaikyti nuo pasisakymų ir pan. Jis primena, kad Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas viešai yra pareiškęs, kad kunigai, kaip ir visi piliečiai, turi teisę į savo nuomonę ir teisę reikšti savo krikščioniškas vertybes ginantį požiūrį.
– Kur link einame, jeigu už prigimtinę šeimą, apie kurią kalba ir krikščionybės mokymas, pasisakantys dvasininkai yra užpuolami viešai ir galiausiai užčiaupiami dėl kritikos LGBT atžvilgiu? – „Vakaro žinios” paklausė Roberto Grigo.
– Tai nėra tik Lietuvos problema. Tai vyksta ir pasaulyje. Vyrauja dirbtinai sukelta banga ideologinio vajaus problema. Kai visuomenėje primetami ir normalizuojami dalykai, kurių didžioji dalis visuomenės nepageidauja. Ir tai išnaudojama politikai.
Kaip ir kitais atvejais, kai politikai išnaudojami graudūs emociniai momentai. Pavyzdžiui, matėme tai, kai didžiumai Lietuvos šeimų buvo priimta vadinamoji Matuko reforma.
Tą patį neseniai matėme su LGBT dukrą auginančios mamos ir prezidentūros istorija.
Pasinaudojama jautriais emociškai dalykais ir iš to daroma politika. Taip buvo daroma ne tik su narkomanų šeimoje užmuštu ir po to nesąžiningai eksploatuotu Matuku, bet ir su jauna mirusia gimdyve Kaune, kuri neetiškai buvo paversta prievartinės skiepų kampanijos veidu.
Istorikai sako, kad panašiai veikė bolševikų partija Rusijoje arba kitos visiškos mažumos nuotaikas reiškusios grupuotės pasaulyje. Pasinaudojama tikru jautriu momentu, kuris yra suabsoliutinamas, paverčiamas kosminio laipsnio tragedija ir to pagrindu reikalaujama iš esmės laužyti ir keisti visuomenės sanklodą. Dažniausiai tai baigiasi dar didesnėmis nelaimėmis ir socialinėmis katastrofomis. Tai yra nesąžiningas politikavimas ir dalį visuomenės tai veikia.
– Liepos pradžioje Italijoje vyko LGBT eitynės, kur Kristus buvo vaizduojamas apsijuosęs LGBT vėliava, vaizduojami neva dvasininkais persirengę eitynių dalyviai su vienaragių ragais. Kunigai, pasisakantys už tradicines šeimas, kaltinami neapykanta, bet ar tai nerodo, kad LGBT bendruomenėje neapykantos Bažnyčiai – labai daug?
– Manau, visi, atviromis akimis į tikrovę žiūrintys, tą pastebi. Kartais net ir patys seksualinių mažumų atstovai kritiškai pasisako apie garsiai rėkiančią mažumą. Dalis, manau, norėtų pasilikti savo privačioje erdvėje ir nė neketina primesti savo nuostatų visuomenei. Bet, kaip dažnai nutinka, rėksminga organizuota mažuma uzurpuoja teisę kalbėti visų vardu, tokiu būdu prievartaudama valstybę skirti jiems išskirtinį dėmesį ar privilegijuotą vietą visuomenėje. Pavyzdžiui, apie tai kalbėjo 2017 m. miręs parlamentaras Rokas Žilinskas.
– Nepaisant tendencijų ir viešų dvasininkų užpuolimų, Lietuvos vyskupų neseniai pasirašyta Šiluvos deklaracija rodo, kad Bažnyčia nepamiršo savo vertybių ir jas gins?
– Dauguma nuoširdžių tikinčiųjų krikščionių ir netikinčių geros valios žmonių Lietuvoje, kuriems svarbios prigimtinės šeimos vertybės ir Tautos tvirtumas, labai džiaugiasi šia deklaracija. Joje buvo išreikštos aiškios pamatinės Bažnyčios nuostatos. Manau, tai labai reikšmingas žingsnis. Be aštrių lozungų, užsipuolimų ar kaltinimų, bet teigiantis tai, ko Bažnyčia ne vieną tūkstantį metų moko. Yra tam tikri pagrindai, kurie svarbūs visuomenės stabilumui ir Tautos išlikimui, žmonijos nuolatiniam atgimimui per naujas kartas. Toji konstanta yra vyro ir moters santuokos metu sudaroma šeima. Tai patvirtina daugiaamžė žmonijos patirtis.
Teko girdėti, kad ir su Šiluvos deklaracija neva Bažnyčia diskriminuoja kitaip manančius arba kitos orientacijos žmones. Neva kodėl akcentuojama tik vyro ir moters šeima, kai yra ir kitokių darinių. Profesorius Vytautas Landsbergis savo eilėse klausė, o ką jeigu moteris su ūsiukais, ar ją jau siūlome užmušti. Galima atsakyti, kad niekas nieko nekviečia mušti ar diskriminuoti. Visų lytinių tapatybių, kaip dabar sakoma, žmonės yra verti pagarbos, bet nebūtinai jų elgesys vertas visuotinio pripažinimo ir propagavimo.
Sveiko proto valstybė, kuriai svarbu išlikti pačiai ir išlaikyti savo Tautą, manau, turėtų visokeriopai remti prigimtinę šeimą. Man atrodo, kad tai yra akivaizdus dalykas, suprantamas ne tik į Dievą tikintiems žmonėms.
– Visgi pasaulyje yra šalių, kuriose dvasininkai jau negali kalbėti Dievo žodžio, nes tai gali pažeisti LGBT teises. Ar Lietuvoje to išvengsime?
– Norisi tikėti, kad Lietuvoje, kur yra stipri krikščioniška ir kultūrinė tradicija, mes pajėgsime to išvengti. Esame girdėję apie teisinius absurdus arba akivaizdų ideologinį, mums komunizmą primenantį, diktatą Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje. Tendencija nutildyti ir suprasti tikrovę taip, kaip reikalauja ideologinės ir partinės grupuotės, aiškiai matyti. Matome, kaip tam priešinamasi stiprų istorinį ir politinį stuburą turinčiose šalyse, tokiose kaip Lenkija, Vengrija. Norėtųsi daugiau tokios stiprybės ir Lietuvoje.
Šiandien, nors mes karštai kritikuojame kaimynines valstybes, deja, labai daug ideologinio diktato, nuomonių tildymo pastebime ir Lietuvoje, kuri vis labiau virsta autoritarinio režimo valstybe.
– Pastaruoju metu Lietuvoje vienas po kito rengiami mitingai. Jų dalyviai sulaukia patyčių, žeminimų, jie lyginami su valstybės priešais. Šiuo sunkiu laikotarpiu, kai žmonėms reikia atramos, kur jos ieškoti, kai sistema nori užčiaupti net tikinčiųjų autoritetus?
– Krikščionys atramą suras savo vidiniame ryšyje su Dievu, tikėjimo vertybėse, maldoje. Kaip ir visais sunkiais laikais, kartu didelę paramą teikia mūsų artimiausias palaikymo ratas, šeimos židiniai, bendraminčiai.
Šiandien daug pavyzdžių, kai žmogus, besielgiantis pagal savo dorovės principus ir sąžiningumo nuostatas, dažnai patiria didžiulį spaudimą. Kitaip būsi laikomas nepatikimu, keistuoliu, iš tavęs bus šaipomasi. Tai liečia ir dvasinį gyvenimą bei politines nuostatas. Dalis žmonių, vengdami to, ima elgtis taip, kaip reikalauja dauguma arba aplinka, nors vidumi tam nepritaria ir net jaučiasi išdavę savo principus.
Kaip ir sovietinių disidentų atvejais, tik mažuma drįsta eiti į aikštes arba savo aplinkoje nenusilenkti prievartai, prisiimant atskalūnų ar liaudies priešų etiketes, tačiau nuosekliai laikantis savo sąžinės balso.
Matome, kad net žinomi žmonės, drįstantys nestaugti su vilkų gauja, o kalbėti apie savo įsitikinimus, neišvengiamai sulaukia etikečių „lipdymo” ir atstūmimo. Tenka rinktis, ar svarbiau laikinas valdančiojo sluoksnio pripažinimas, ar tavo sąžinė. Turbūt tai yra iššūkis, tenkantis kiekvienai žmonių kartai ir kiekvienam žmogui.
– Esate aktyvus socialinėje erdvėje, taip pat ir viešajame gyvenime. Jūs pats nesulaukiate tam tikrų vertinimų, nesate apšaukiamas marginalu, valstybės priešu?
– Galbūt ne viską, kas apie mane sakoma viešojoje erdvėje, pajėgiu aprėpti. Kartu sąmoningai stengiuosi šiek tiek riboti informaciją, kuri nesuteikia nieko teigiamo. Anksčiau stengdavausi atsakinėti ir reaguoti į visus komentarus, kurie atrodo neteisinti. Tik vėliau atėjo supratimas, kad didelė žmonių dalis nesistengia pateikti argumentų ar diskutuoti. Jie tiesiog stengiasi suniekinti, pažeminti, iškeikti, todėl sąmoningai pasirinkau daugiau bendrauti su vienminčiais arba oponentais, kurie stengiasi diskusijoje išlaikyti žmogišką padorumą.
Gaila, bet nemažai patyčių apraiškų šiandien matome ne tik internetiniuose komentaruose, bet ir mūsų Vyriausybės santykyje su visuomene. Tai nepadeda kurti socialinės taikos.
