Autorius yra fizikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius
Tai senas klausimas, gili ir aktuali mokslo paslaptis. Mūsų saulė nėra tipiška žvaigždė. Dauguma žvaigždžių yra masyvesnės ir gyvuos šimtus kartų ilgiau nei saulė. Be to, remiantis stebima žvaigždžių formavimosi istorija nuo Didžiojo sprogimo, dauguma žvaigždžių susiformavo milijardus metų prieš saulę.
Kodėl mes atsiradome taip vėlai kosminėje istorijoje aplink tokią žvaigždę kaip saulė? Statistiškai labiau tikėtina, kad gyvybė galėjo egzistuoti anksčiau arba aplink mažesnės masės žvaigždes.
Koperniko principas teigia, kad nesame privilegijuoti visatoje. Tai kyla iš prieš pusę tūkstantmečio Nikolajaus Koperniko atradimo, kad nesame kosmoso centre, kaip manyta anksčiau. Jei šis principas galioja visoms kosminėms aplinkybėms, tai turi būti fizinių priežasčių, kodėl ypatinga protingos gyvybės forma neatsirado aplink ankstyvesnę arba nykštukinę žvaigždę.
Galimi paaiškinimai. Pirma, medžiagoje, kuri buvo surinkta ankstyvosioms žvaigždėms formuotis, trūko sunkiųjų elementų, būtinų mūsų gyvenimui. Sunkieji elementai, sudarantys tokias uolėtas planetas kaip Žemė, o taip pat deguonis ir anglis, reikalingi vandens pagrindo organinei chemijai. Antra, nykštukinės žvaigždės yra blyškesnės, todėl jų gyvenamoji zona yra arčiau žvaigždės. Todėl į Žemę panašių planetų atmosferą nupūstų žvaigždžių vėjai arba jų paviršių sterilizuotų šių nykštukinių žvaigždžių ultravioletiniai spinduliai.
Nepaisant to, daugelis į saulę panašių žvaigždžių, turinčių panašią sunkiųjų elementų gausą, turėjo susiformuoti gerokai prieš saulę, nes mes matome jų mirties produktus, tokius kaip baltąsias nykštukes. Todėl sunku įsivaizduoti, kad esame pirmoji išsivysčiusi civilizacija, pasirodžiusi kosminėje scenoje. Ar galime rasti įrodymų apie ankstesnius kosminės gyvenimo istorijos dalyvius?
Jų reikia ieškoti aplink senesnes žvaigždes mūsų Paukščių Tako galaktikoje, ieškoti biologinių ženklų, tokių kaip deguonis ir metanas aplinkinių planetų atmosferoje, arba technologinių pėdsakų, pvz., radijo signalų, pramoninės taršos ar dirbtinės šviesos.
Reikia ieškoti ankstyvųjų technologinių civilizacijų, kurios sukūrė galingus šviesos švyturius arba transformavo savo aplinką kosmologiniais atstumais. Technologiniai pėdsakai didžiulėje visatoje gali būti matomi tik pažangesnių civilizacijų, palyginti su mūsiške, nes mes vis dar stengiamės surinkti tik nedidelę Žemės sulaikomos saulės energijos dalį.
Ir paprasčiausias būdas yra ieškoti mūsų Saulės sistemoje technologinių pėdsakų, kuriuos prieš milijardus metų į tarpžvaigždinę erdvę išsiuntė pažangios civilizacijos. Marsaeigis „Perseverance“ gali rasti tokių pėdsakų Marso paviršiuje. Taip pat reikia apieškoti mėnulį, kuris veikia kaip muziejus, renkantis senovinius artefaktus, kurie į jį atsitrenkė, nes jame nėra atmosferos, kuri juos sudegintų prieš smūgį, ir nėra geologinės veiklos, kuri po smūgio susimaišytų su jo vidumi. Apskritai turėtume visais įmanomais būdais tirti ankstyvąjį kosminį gyvenimą, kad atpažintume, kas mus pranoko ir ko galime iš jo pasimokyti.
Senovės graikų kultūra Homero, Iliados ir Odisėjos autoriaus, laikais vertino svetingumą naujiems svečiams. Vertino taip labai, kad graikų dievas Dzeusas net buvo vadinamas Dzeusu Xeniosu, kaip svetimųjų gynėju. Ksenijos koncepcija atspindėjo svetingumą.
Senovės graikų ritualizuota draugystė su svečiais buvo naudinga, nes leido jiems gauti naujos informacijos iš lankytojų, atvykusių prie jų slenksčio iš tolimų teritorijų. Šiandien šią motyvaciją galima laikyti pasenusia dėl informacijos srauto visoje Žemėje internetu, pasaulinės prekybos ir kelionių lėktuvais. Tačiau šiuo metu trūksta informacijos apie gyvenimą tarpžvaigždinėje erdvėje – bent jau mums. Šiame kontekste turėtume sekti senovės graikus ir pritarti šiuolaikiškai Ksenijos koncepcijai.
Tarpžvaigždinė Ksenija siūlo priimti lankytojus, net jei jie atvyksta kaip sena aparatinė įranga su dirbtiniu intelektu, kurie neša informaciją iš ankstesnių laikų. Mūsų technologinei civilizacijai galėtų būti labai naudingos žinios, kurias ji įgytų iš tokių susitikimų. Galų gale, mes dalinamės ta pačia kosmine kaimynyste, kaip ir šie lankytojai.
Per pastaruosius 10 milijardų metų mūsų galaktikos kaimynystėje praeiviai galėjo apsilankyti daugybę kartų. Norėdami juos rasti, turime stebėti dangų ir ieškoti nepažįstamų objektų netoli savo gimtosios planetos. Būtent toks yra neseniai paskelbto „Galileo“ projekto, kuriuo siekiama nustatyti neįprastų tarpžvaigždinių objektų, esančių netoli Žemės, prigimtį.
Jei rasime senų lankytojų, jie gali mums suteikti naują požiūrį į mūsų kosminės kaimynystės gyvenimo istoriją. Taip elgdamiesi jie įneštų mūsų pačių gyvenimui gilesnę prasmę per stiprią istorinę draugystę, kurią esame jiems skolingi mūsų bendroje erdvėje.
Tarpžvaigždinė Ksenija gali būti raktas į mūsų kultūros klestėjimą, lygiai taip pat, kaip atvedė į intelektualinį senovės graikų filosofijos ir literatūros turtingumą.
Dieve, kodėl užuot mėgavęsi štai tokio turinio tekstais, gilindami tokių ir kitų sričių žinias, mes priversti karštligiškai nuo ryto iki nakties sekti, ką dar ant mūsų galvų užvertė „Laisvę nešantis” mūsų „politinis elitas”. Kas rytą vos atsikėlę žiūrime, kas „geresnio” mūsų laukia.