Visai kaip Jurgio Paketurio klajonėse. I. Paštas.
1985 metais buvau „iškomandiruotas“ į pionierių stovyklą. Kadangi niekas negelbėjo, tai sielvartą net ir vėlyvais vakarais malšinau skaitydamas Kazio Borutos lietuviškų melų pasakų transformacijas „Jurgio Paketurio klajones“. Iš vaikystės atgimsta suvalkiečio Kazio Borutos minimos tikrosios Sūduvos žemės (Šešupė, Sangrūda) ir mistinės (Didvyžių, Kreivakiškių, Devynduonių kaimai, Gyvakarų karčiama, karalystės centras – Karalkrėslis) vietos. Dar įdomesni personažai. Bet apie juos vėliau.
Mano draugas skulptorius Kęstutis iš Aukštaitijos, Sereikonių kaimo, netoli Pumpėnų, yra minėjęs, kad kaimas ar mažas miestelis pradeda nykti, kai uždaroma ambulatorija, vėliau paštas ir galiausiai – mokykla. Sunyksta viskas ir jau neatkuriamai – ne tik miestelis, bet ir aplinkiniai keliai, vieškeliai, žmonių vis dar lankytos poilsiui erdvės. Lietuvoje matome sisteminius procesus. Jau atėjo ne tik kaimo vietovių, bet ir regioninių miestų bei jų ligoninių eilė. Tikime „nuostabiąja optimizacija“? Nieko panašaus. Pabandysiu papasakoti, kaip man tai atrodo.
Akcinė bendrovė Lietuvos paštas, valstybės valdoma įmonė, pradėjo “fantastinį“ optimizacijos procesą. Mažindama „kaštus“ uždarė kaimo paštus, vėliau pabandė paštininkus užsodinti ant dviračių, prieš kurį laiką nupirko ir mašinėlių. Atrodo, džiaukis ir katučių plok. Na, gerai – kaimus ir regionus nurašome, nes valstybinio intereso, matosi, nėra. Į nuostolius (angl. wastes).
Pakalbėkime apie megapolius – Vilnių, Kauną. Įdomu, kad mano laiškas išsiųstas į Skandinavijos šalį anksčiau keliaudavo 2–3 dienas, ilgiausiai 5–7, dabar jis į Norvegiją keliavo lygiai 27 dienas. Adresatas jau buvo išvykęs, gerai, kad gerieji norvegai nufotografavo ir pasiuntė adresatui „Vaiberiu“. Na, mat ją šunes, tą Norvegiją. Tarptautinė siunta – ko dejuoti. Tačiau kai laiškas iš Vilijampolės (Kaune) į Ramučius (Kauno rajone) 11 kilometrų keliauja beveik tris savaites, sutikite – tai jau netvarka. Ir visokie pašto vadovų, „vyniojančių“ nerealius atlyginimus, paaiškinimai apie „daug darbo“, kai paštininkės dirba už 2–3 šimtus eurų, atrodo mažų mažiausiai nesąžiningi. O iš tiesų – begėdiški.
Pastebėjote, pašto skyriuje negali (mano pašto skyriuje jau negali) nusipirkti pašto ženklų? „Optimizacija“ – kad nereikėtų rinkti laiškų iš ypatingų pašto simbolių – pašto dėžučių. Pašto dėžučių dar yra likusių… prie pašto skyrių. Iš ten tos pačios moterys, klampojančios per sniegą nepalikdamos pėdų, ar koks kurjeris susirenka laiškus. Visagalė „vapologija“ (vapėjimas) apie optimizaciją ir procesų gerinimą. Sutikite – daug geriau dabar dirba visi kiti kurjeriai, bet ne daugiau nei šimtą metų veikiantis Lietuvos paštas.
Ar atkreipėte dėmesį – žmonės jau nesiskundžia dėl pašto darbo. Labai blogas simptomas. Nebeturi vilties. Ką ten pykti ant akcinės bendrovės vadovų. Gaila tų pašto moterų tarnautojų. Tų, kurios prie langelio ar „ant dviračių“.
O dabar apie personažus. Jurgio Paketurio klajonėse pražysta įspūdingi personažai: tijūnas Karačiūnas, ponas Pats-Pasturleckas, Pakarklis, apgavikas Besąsparis, bet įspūdingiausias – valstybės maršalka Radvila Begalvis. Visas Besąspario apgaules vainikuoja Radvilos Begalvio apgavystė. Čia jis parduoda maršalkai arklį, kurio mėšle šis „rasiąs” auksinų. Karalkrėslio rūmų maršalka pavadintas Radvila Begalviu. Ir ne be reikalo, mat sėdi ant šakos ir ją kerta, o herojaus perspėtas, kad nukris, nusprendžia, jog kalbasi su pranašu.
Didvyžių dvaro ponas Pats Pasturleckas vaizduojamas kaip nusigyvenęs dykaduonis bei didelis kvailys. Jo bukaprotiškumas iliustruojamas melų pasakų epizodais apie šerno medžioklę ir skerdimą, kurapkų mušimą spragilu bei melagio gyrimąsi nepaprastu dvaru, kur daiktai yra nepaprastai dideli (gaidys nuo bokšto žvaigždes lesa, kopūstlapiu uždengiamas stogas).
Sako, žuvis genda nuo galvos. Tai, kas vyksta šalyje „optimizuojant“ viską iš eilės, vienareikšmiškai primena šių personažų darbus.
Vaizdas nuotraukoje – Paštininkas Laisvės alėjoje, Tarpukario Lietuvoje – pažiūrėti gražus, tik panašu, kad gali likti tik nostalgišku prisiminimu ar muziejų (kol jų dar irgi „neoptimizavo“) eksponatu. O tuo tarpu dėkoju kantriai dirbantiems Lietuvos pašto tarnautojams, nuoširdžiai teikiantiems žmonėms taip reikalingas paslaugas.
