Vėl tik „viena teisinga nuomonė“

Ar demokratinėje valstybėje būtų įmanoma susidoroti su žmogumi dėl jo pažiūrų? Demokratinėje – ne. Bet Lietuvoje – taip. Kodėl Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Vytauto Radžvilo paskaitos išbraukiamos iš privalomųjų sąrašo? Kad neatitinka ES dvasios? Apie tai „Vakaro žinių“ ringe diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarai advokatas Egidijus BIČKAUSKAS ir buvęs Europos Parlamento narys Justas Vincas PALECKIS. Ringe teisėjavo Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Saujelė studentų kreipėsi į Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorių, kad jiems nepatinka vieno iš Sąjūdžio lyderių prof. Vytauto Radžvilo dėstomi dalykai. Kaip vertinti tokį įvykį?

E.BIČKAUSKAS: V.Radžvilo pažiūros man daugmaž žinomos. Klausiausi jo viešų paskaitų, taip pat apie Europos Sąjungą, ir ji, pasakyčiau, man buvo labai įdomi, sukėlė visokių minčių. Esu įsitikinęs, kad jis turi teisę į savo pažiūras, turi teisę jas išsakyti ir niekas negali šitų teisių riboti, kad ir kaip skeptiškai jis žiūrėtų į Europos Sąjungą ar lygintų su Sovietų Sąjunga. Kita vertus, lygiai tokias pačias teises formuoti tam tikrą studijų kryptį ir tam tikras pažiūras, manyčiau, turi ir autonomiškas Tarptautinių santykių institutas.

J.PALECKIS: Kiek žinau, V.Radžvilas yra vienas populiariausių dėstytojų Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, studentai į jo paskaitas veržiasi, jis yra nepaprastai geras kalbėtojas, polemikos meistras, oratorius. Jeigu tas kursas taps neprivalomas, – matyt, jis jau tapo neprivalomas, – vis tiek studentai eis. Bus matyti, kaip pasisuks visi tie dalykai.

Aš su V.Radžvilo pažiūromis nelabai galiu sutikti, mano galva, jos nėra teisingos, bent dėl Europos Sąjungos. Jis dėsto Europos idėjos istorijos kursą ir, be abejo, pasako tokių dalykų, kurie dabar Lietuvoje nėra populiarūs. Bet turint omenyje bendrą atmosferą institute, kad ten viskas truputį „uniformuota“ ir sukama į vieną pusę, sveika turėti dozę ir kitos pusės pažiūrų.

Manau, studentai turi gauti įvairią informaciją, kad būtų formuojama nepriklausoma ir protaujanti asmenybė, todėl būtų labai negerai, jeigu iš tokių universitetų, institutų būtų išstumiami žmonės, turintys savo nuomonę.

E.BIČKAUSKAS: Man būtų gaila, jeigu institutas atsisakytų V.Radžvilo, būtų gaila studentų, kurie gaus tik vienpusišką informaciją ir negalės savo galva įvertinti visų už ir prieš. Bet kryptis yra nubrėžta.

Ne taip seniai Klaipėdoje buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje atsakomybėn buvo patraukti asmenys, kritikavę Europos Sąjungą ir NATO. Tai išgirdęs pašiurpau. Bet, jų garbei, turiu pasakyti, kad vos ne per dieną šios frazės atsisakyta ir ji pakeista, nes turbūt patys suprato, kad tai absurdas. Tačiau tai akivaizdžiai rodo kryptį, kad duota tokia kryptis. Galbūt pasakysiu visišką absurdą, bet susidaro toks įspūdis, kad šitą kryptį formuoja prezidentė ir tai yra jos konstitucinė atsakomybė. Kartais atrodo, kad ji susistačiusi aplink save pritariančiųjų masę, ji įsitikinusi, kad taip iš tikrųjų ir yra. Aš abejoju, ar kas nors išdrįstų pasakyti priešingą nuomonę. Galų gale priešingos nuomonės kaip ir nėra.

Įsijungia ji radiją ir televiziją, paskaito spaudą, reikia manyti, „Respublikos“ neskaito, ir gauna vienpusišką informaciją. Kaip pavyzdį įvardysiu Rytų Europos studijų centrą. Jam pačiam į naudą išeitų kritiška nuomonė, o dabar pučiama ta pati dūdelė ir į vieną pusę. Instituto pateikiama informacija yra gana kryptinga ir vienpusiška, todėl man gaila studentų, kuriems nesuteikiama galimybė kritiškai mąstyti. Gerai, jei tas tonas neperaugs į valstybės sankcijas, baudžiamąsias sankcijas, nors tokių apraiškų irgi pasitaiko, juo labiau kad kai kurie mūsų teisininkai labai uolūs ir turi galimybę neigimą interpretuoti pagal savo norus. Prezidentei tiesiog linkėčiau išgirsti žmones, kurie turi kitą nuomonę ir išdrįsta ją pasakyti.

G.JAKAVONIS: Manau, kad tokių tikrai atsirastų, jei juos prisileistų. Bet kur yra tos ribos, kada mes nukvailėsime tiesiog nenorėdami išklausyti kitų nuomonių, nenorėdami suprasti, ką kitas žmogus galvoja. Juo labiau kad tokia tendencija vyraujanti.

J.PALECKIS: Neduodama pasireikšti tiems, kurie turi galbūt klaidingą nuomonę. Man patinka indų rašytojo R.Tagorės formuluotė, kad jeigu uždarysime visas duris klaidoms, tai teisybė neturės pro kur įeiti. Žodžiu, reikia ieškoti optimalaus sprendimo, išklausant įvairiausias nuomones.

Kartoju, kad su prof. V.Radžvilu visiškai nesutinku dėl Europos Sąjungos. Bet esu kategoriškai už tai, kad jis galėtų išsakyti tą nuomonę. Juo labiau kad Europos Sąjunga nėra absoliutus gėris. Jeigu nebus tokių žmonių kaip V.Radžvilas, Rolandas Paulauskas ir kiti, tai Europos Sąjunga iš krizės eis į krizę. Būtent ieškojimo keliu reikia judėti į priekį. Dėl to šitas atvejis toks ypatingas.

Man irgi teko dėstyti šiame institute daugiau kaip prieš 20 metų, kai jis tik formavosi. Dėsčiau užsienio šalių politinių sistemų įvairovę. Be abejo, tuomet mums atrodė, kad Vakarų šalys – mes nebuvome nei NATO, nei Europos Sąjungos nariai – yra idealas ir aš labai teigiamai piešiau tas sistemas. Bet jeigu ateidavo studentas ir rasdavo argumentų, įrodančių, kad toli gražu ne viskas taip gražu, kaip aš dėsčiau, rašydavau jam patį geriausią pažymį. Manau, kad ir V.Radžvilas taip daro, jeigu studentas visiškai kitaip išdėsto Europos idėjos istoriją, negu jis dėstė.

Man atrodo, svarbu pasakyti, kad pasaulyje vyksta virsmas. „Brexit“, D.Trampo (D.Trump) atėjimas, Vengrija, Lenkija, – tikrai atgimsta tautiškumas ir tame yra daug pavojų. Bet V.Radžvilas sakytų kitaip, – kad tai teigiamas dalykas. Galbūt taip ir yra. Vėlgi sakau: neturi būti vienos nuomonės, o konstruktyvus ginčas, geriausių kelių paieška.

Tarkim, dėl Europos Sąjungos esu įsitikinęs, kad jeigu ji sugrius, mes priartėsime prie pasaulinės katastrofos. Kodėl? Todėl, kad Europos Sąjunga vis dėlto moko, kaip reikia sugyventi. Tikrai tai buvo sėkmės istorija. Dabar tos sėkmės istorijos pamatai truputį paplauti. O naują Europos Sąjungą reikia kurti atsižvelgiant į tokius, kaip V.Radžvilas, atsižvelgiant į įvykius ir tendencijas Vengrijoje, Lenkijoje. Todėl sakau, kad šitas atvejis yra vertas didelio susidomėjimo ir didelės diskusijos. Gerai, kad ji vyksta.

Labai retai koks politikas ar žurnalistas pasako, kad gali būti ir kitokia nuomonė, dažniau vyrauja kategoriškumas, kad jeigu tu su manimi ginčijiesi, esi mano priešas. Deja, ir iš euroskeptikų kategoriškumo labai daug. Mes retai pripažįstame, kad mano nuomonė nėra absoliuti teisybė, kad galbūt aš klystu. Kadangi pas mus vyraujanti srovė yra tokia galinga ir neša kaip srauni upė, todėl bent kiek iš jos išsukęs gali tapti priešu, išdaviku. Kas tada atsiranda? Atsiranda baimė. Baimė, kad tave sutryps, o gal išmes iš darbo. Blogai, kai baimė pradeda kaustyti žmones, o dar blogiau, jeigu ta baimė įskiepijama jaunimui. Tada tu turi slėpti tą savo baimę ir kalbėti tiktai taip, kaip visi.

E.BIČKAUSKAS: Mes, keletas signatarų, kreipėmės į Seimą prieš ratifikuojant Lietuvos sutartį su JAV dėl karinių pajėgų dislokavimo Lietuvoje prašydami patikslinti, kiek tai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Beje, galiu pasakyti, kad Seime nė vieno oponuojančiojo nebuvo, svarstymas tęsėsi gal pusvalandį, nors ta sutartis yra labai rimta. Pabrėžiu, sutartis ne su NATO, ne tarp NATO ir Lietuvos, o sutartis tarp Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, nes ji kelia labai daug ir teisinių, ir kito pobūdžio klausimų. Vėlgi, nesakau, kad ji nereikalinga, bet norėjau įsitikinti, nes vienas Konstitucijos pažeidimas būtinai sukels kitą Konstitucijos pažeidimą ir taip toliau.

Tada Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas visiškai nuoširdžiai žiūrėdamas į mane pasakė: „Aš nepasakiau, mes tiksliai nepasakėme, kas pasirašė šitą laišką į Seimą. O mes juk galėjome jus visus per žiniasklaidą taip sudeginti.“ Ir tai buvo pasakyta man, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarui. Atvirai pasakius, pašiurpau, pamaniau, gal jis manęs nepažįsta. Bet paskui į galvą atėjo, kad kalbama apie kitką, t.y. kas ne su mumis, tas prieš mus. Štai kas yra blogai. Jų didžiausia problema yra ta, kad jie neturi, tegu nesupyksta, autoritetų užsienio srityje, neturi žmonių, kurie drįstų pasakyti, kad galbūt yra kitaip, neturi žmonių, kurie per savo gyvenimą dar iki kadencijos būtų kalbėję kad ir su tais pačiais NATO generolais kaip lygūs su lygiu. Tokių žmonių pas juos nėra, todėl jiems belieka viskam, kas pateikiama, gražiai ir greitai pritarti. Nukrypau nuo temos, bet norėjau parodyti, kaip ta atmosfera ir ta baimė kuriama.