„Mūsų tikslas buvo ne krizės sukėlimas, o Turkijos teisių, įstatymų, garbės ir suvereniteto gynyba“, – visai neseniai aiškino Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, komentuodamas savo atsitraukimą nuo grasinimų išsiųsti dešimties Vakarų valstybių ambasadorius iš šalies. Nors potencialios diplomatinės krizės tarp Ankaros ir Vakarų pavyko išvengti, šiuo atveju vėl pasireiškė Turkijos prezidento retorikoje besikartojantis „tvirtovės apsiausties“ leitmotyvas, kuriuo grindžiamas šalies autoritarinio režimo stabilumas.
Kaip žinia, šiuo metu Turkijoje veikiančio autoritarinio režimo galutinė transformacijos stotelė pasiekta po 2017 m. referendumo. Referendumu išplėtus prezidento institucijos galias, Turkijoje susiformavo politinė sistema, kurioje sprendimų priėmimo procesas tapo koncentruotas R. T. Erdogano ir jo artimų patarėjų rankose.
Nepaisant to, režimui net ir reguliariai pažeidinėjant opozicijos politines ir pilietines teises, R. T. Erdoganas ir jo personalizuota Teisingumo ir plėtros partija išlieka pažeidžiami nuo visuomenės pasitikėjimo praradimo. Pavyzdžiui, 2019 m. savivaldos rinkimuose prarasta turėta didžiųjų Turkijos miestų, tame tarpe ir Stambulo, kontrolė. Todėl šalyje politinė konkurencija, nors ir ribota forma, tačiau vis dar egzistuoja.
Tuo pačiu ir toliau nesiryžtant priimti reikalingų ekonomikos modernizavimo reformų, kurių įgyvendinimas reikalautų korupcinių praktikų ardymo, pastaruosius aštuonerius metus Turkijos ekonominė situacija prastėja – auga nelygybė bei stabiliai mažėja vienam gyventojui tenkanti BVP dalis. Būtent ekonominių rodiklių smukimas kelia daugiausiai problemų savo valdžią praeityje geru valstybės ūkio tvarkymu grindusiam R. T. Erdoganui bei skatina ieškoti naujų būdų, galinčių mobilizuoti rinkėjus.
Šiuo atveju iliustratyviais tampa 2015 m. birželio rinkimai, kurių metu režimui nepavyko pasiekti tuo metu atvirai deklaruoto siekio – vienvaldės vyriausybės Turkijos parlamente, reikalingos R. T. Erdoganui norint ir toliau išlaikyti valstybės aparato kontrolę savo rankose. Taip, susidurdamas su iššūkiais valdžios stabilumui, R. T. Erdoganas atliko ryškų posūkį link nacionalistinio elektorato.
Dėl to dabartinio Turkijos prezidento kalbose ir pareiškimuose pradėta naudoti karinga, vietomis net šovinistinė retorika etninių mažumų, ypač kurdų, ir užsienio valstybių atžvilgiu. Konkrečiai, atsisukta į istoriškai Turkijos nacionalistams būdingą kurdų grėsminimą, juos apkaltinant dėl visuomenėje egzistuojančių problemų. Tuo tarpu užsienio valstybės pradėtos tapatinti piktavališkus planus rezgančiomis jėgomis, kurios esą tik ir siekia sustabdyti Turkijos galios augimą, prasidėjusį R. T. Erdogano valdymo laikotarpiu.
Nepavykęs liepos 15 d. perversmas Turkijos visuomenei buvo peršamas kaip įrodymas, turintis paskatinti tinkamų sąlygų R. T. Erdogano lyderystės reiškimuisi plėtimui
Natūraliai šis iš Turkijos prezidento lūpų sklindantis pasakojimas kuria savotišką „apsiausties“ atmosferą, kur Turkija prilyginama priešų puolamai tvirtovei, o apgulties metu vartus priešiškoms jėgoms atverti siekia susimokę tvirtovės gyventojai. Tokiame kontekste R. T. Erdoganas ir jo režimas tampa neatsakingi už prastą ekonomikos valdymą, o Turkijoje kylančias problemas bandoma „suversti“ paprastam piliečiui nematomų jėgų sąmokslui. Visa tai tarsi pateisina režimui opoziciją reiškiančių jėgų marginalizavimą ir nuolatinį nepritariančių balsų tildymą.
Tai kuo puikiausiai buvo galima matyti po nepavykusio 2016 m. liepos 15 d. perversmo režimui pradėjus vykdyti opozicinių jėgų valymus bei 2017 m. referendumo kampanijoje, kurią rengiant siekta užsitikrinti Turkijos piliečių paramą prezidento institucijos galių išplėtimui. Abu atvejai vyko po Turkijos visuomenei trauminių liepos 15 d. įvykių, kai tūkstančiai Turkijos piliečių išėję į gatves protestavo prieš pučistų veiksmus. Vis tik, nepavykęs liepos 15 d. perversmas Turkijos visuomenei buvo peršamas kaip įrodymas, turintis paskatinti tinkamų sąlygų R. T. Erdogano lyderystės reiškimuisi plėtimą. Kadangi tik Turkijos prezidentas mato priešiškų jėgų sąmokslus ir tik jis vienas turi ryžto bei gebėjimų sugrąžinti Turkijai Osmanų laikais turėtą galybę.
Grįžtant prie spalio mėnesį vykusio Turkijos prezidento išstojimo Vakarų valstybių – JAV, Prancūzijos, Vokietijos ir kitų – diplomatų atžvilgiu, reiktų pažvelgti į bendrą Turkijos politikos kontekstą. Šiuo metu Turkiją krečia valiutos krizė: turkų šeimoms sunkiai sekasi įpirkti būtinąsias prekes, o pati lyra nuo šių metų pradžios nuvertėjo apie 40 proc. Nenuostabu, kad sudėtinga ekonominė situacija Turkijoje neigiamai atsiliepia ir R. T. Erdogano pasitikėjimo reitingui, kuris rugsėjį siekė maždaug 41 proc. ribą. Kaip galima matyti, Turkijos prezidentui žūtbūt reikia pergalių, o užsienio politika tapo arena būtent tam po to, kai minėti diplomatai išreiškė palaikymą režimo kalinamam opozicionieriui, verslininkui Osmanui Kavalai.
Pompastiškai deklaruodamas Turkijos suvereniteto gynybą nuo išorės jėgų įtakos, R. T. Erdoganas rado lengvą taikinį. Kaip rodo Turkijos visuomenės nuomonės apklausos, Turkijos piliečiai neturi teigiamo požiūrio Europos valstybių atžvilgiu, o „Turkijai pavojingiausių valstybių“ topuose dominuoja JAV, Vokietija ir Prancūzija. Todėl R. T. Erdogano valdžios išsaugojimo dėlionėje visiškai adekvatu eskaluoti situaciją, turkų visuomenei deklaruojant kovojimą prieš Vakarų valstybių bandymą paveikti šalies teisinę sistemą bei tikintis, kad Vakarai bus linkę nusileisti ir neeskaluos situacijos, kuri neliečia jų nacionalinių interesų. JAV ambasados pranešimas, kuriuo teigtas amerikiečių įsipareigojimas gerbti nesikišimo į valstybių vidaus reikalus principą, kaip tik ir buvo apie tai – JAV pavyko išvengti diplomatinės krizės su Turkija, o R. T. Erdogano režimas gavo tai, ką Turkijos visuomenei galėjo pristatyti kaip sėkmingai atlaikytą „tvirtovės apsiaustį“.
Vis tik žvelgiant į tai, kokią didelę reikšmę Turkijoje veikiančio režimo valdžios dėlionėje turi agresyvūs veiksmai tarptautinėje arenoje, panašūs diplomatiniai ar tarptautiniai akibrokštai laukia ateityje. Nuolatinis priešų ieškojimas būtinas R. T. Erdoganui tam, kad nacionalistiškai nusiteikęs Turkijos elektoratas būtų visuotinoje parengties būsenoje ir nekreiptų dėmesio į režimo nesusitvarkymą su efektyvaus ekonomikos valdymo iššūkiu.
