Autorius yra akademikas, LMA tikrasis narys, habilituotas fizinių mokslų daktaras, profesorius.
Teorijos, bandančios paaiškinti šias metafizines paslaptis, rodo, kad agnosticizmas yra neatmestina pozicija.
Kai kurie žmonės painioja agnosticizmą (nežinojimą) su netikėjimu. Francisas Collinsas, genetikas, vadovaujantis JAV Nacionaliniams sveikatos institutams, yra pamaldus krikščionis, tikintis, kad Jėzus darė stebuklus, mirė už mūsų nuodėmes ir prisikėlė iš numirusių. 2006 m. bestseleryje „Dievo kalba“ Collinsas pateisina agnostikus, kurie apsvarstę įrodymus neranda atsakymo.
Kodėl mes egzistuojame?
Atsakymas, pasak pagrindinių monoteistinių religijų, įskaitant katalikų tikėjimą, yra tas, kad mus sukūrė visagalis antgamtinis Dievas. Jis myli mus, kaip tėvas myli savo vaikus ir nori, kad elgtumėmės dorai ir garbingai. Jei mums gerai, jis mus apdovanos. Jei mums blogai, Jis mus nubaus.
Standartinis atsakymas į šį klausimą yra tas, kad Dievas davė mums laisvą valią; mes galime pasirinkti būti blogi ir geri.
Pagrindinis prieštaravimas šiam tikrovės paaiškinimui būtų blogio problema. Žvilgsnis į žmonijos istoriją ir dabartinį pasaulį atskleidžia milžiniškas kančias ir neteisybę. Jei Dievas mus myli ir yra visagalis, kodėl gyvenimas yra toks negailestingas daugeliui žmonių? Standartinis atsakymas į šį klausimą yra tas, kad Dievas davė mums laisvą valią; mes galime pasirinkti būti blogi ir geri.
Velionis fizikas Stevenas Weinbergas, ateistas, savo knygoje „Svajonės apie galutinę teoriją“ atmeta laisvos valios argumentą. Pastebėjęs, kad naciai holokausto metu nužudė daug jo artimųjų, Weinbergas klausia: ar milijonai žydų turėjo mirti, kad naciai galėtų įgyvendinti savo laisvą valią? Tai neatrodo sąžininga. O kaip su vėžiu sergančiais vaikais? Ar turėtume galvoti, kad vėžio ląstelės turi laisvą valią?
Kita vertus, gyvenimas ne visada yra pragariškas. Patiriame meilę, draugystę, malonius nuotykius ir širdį veriantį grožį. Ar visa tai galėjo atsirasti dėl atsitiktinių dalelių susidūrimų? Net Weinbergas pripažįsta, kad gyvenimas kartais atrodo gražesnis nei būtina. Jei blogio problema neleidžia kai kam tikėti mylinčiu Dievu, tai grožio problema neleidžia būti ateistu, kaip Weinbergas.
Kvantinė fizika yra tiksliausia ir galingiausia mokslo teorija. Ji numatė daugybę eksperimentų, leido sukurti daugybę prietaisų. Tačiau fizikai ir filosofai nesutaria, ką ji sako apie tai, kaip veikia pasaulis. Daugelis fizikų laikosi danų fiziko Nilso Boro kvantinės fizikos interpretacijos. Tačiau net kelios kvantinės fizikos interpretacijos apibūdina, kaip veikia pasaulis.
Sąmonės įvedimas į fiziką kenkia jos reikalavimui objektyvumo. Be to, kiek mes žinome, sąmonė atsiranda tik tam tikruose organizmuose, kurie čia, Žemėje, egzistavo trumpą laiką. Taigi, kaip kvantinė fizika, jei ji yra, kaip manoma, informacijos, o ne materijos ir energijos teorija, gali būti taikoma visam kosmosui nuo Didžiojo sprogimo? Atsižvelgiant į visas kvantinės fizikos interpretacijas, agnosticizmas atrodo protingas.
Vienas iš didžiausių malonumų yra tai, kad galima toliau ieškoti atsakymų ir tikėtis, kad apreiškimas laukia už horizonto.
Diskusijos apie sąmonę yra dar trapesnės nei diskusijos apie kvantinę fiziką. Kaip medžiaga sukuria protą?
Prieš kelis dešimtmečius atrodė, kad tai jau supratome. Filosofas Danielis Dennettas knygoje „Sąmonės paaiškinimas“ tvirtino, kad sąmonę kuria nerviniai procesai – elektrocheminiai impulsai smegenyse. O Francisas Crickas ir Christofas Kochas mano, kad sąmonę generuoja sinchroniškai svyruojančių neuronų tinklai.
Tačiau pamažu šis požiūris žlugo, nes empiriniai neuroninių sąmonės teorijų įrodymai nepasitvirtino. Dabar yra svaiginanti sąmonės teorijų įvairovė. Christofas Kochas plėtoja integruotos informacijos teoriją, kuri teigia, kad sąmonė gali būti visos materijos, ne tik smegenų, savybė. Ši teorija susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir informacija pagrįstos kvantinės fizikos teorijos. Nobelio fizikos premijos laureatas Rogeris Penrose’as spėjo, kad kvantiniai efektai yra sąmonės pagrindas, tačiau šios teorijos įrodymų trūksta net labiau nei integruotos informacijos teorijos.
Tyrėjai net negali sutarti, kokia turėtų būti sąmonės teorija. Ar tai turėtų būti filosofinis traktatas? Grynai matematinis modelis? Milžiniškas algoritmas? Ar ji turėtų pasiskolinti iš budizmo sąvokas, tokias kaip anatta (nesavastingumas – terminas, apibūdinantis kiekvieną būtybę, kaip neturinčią savasties – nemirtingo, vientiso ir nepriklausomo pagrindo, kuris būtų nekintantis ir amžinas)? Visi išvardinti dalykai? Nė vienas iš jų?
Sutarimas atrodo toliau nei bet kada. Ir tai yra gerai, nes turime būti atviri savo protui.
Ar kada nors sužinosime, ar Dievas tikrai egzistuoja, ką reiškia kvantinė fizika, kas yra materija?
Įtariu, kad šie trys galvosūkiai yra skirtingi vienos paslapties aspektai. Tačiau vienas iš agnosticizmo malonumų – galbūt didžiausias – yra tai, kad galima toliau ieškoti atsakymų ir tikėtis, kad apreiškimas laukia už horizonto.
Linksmų šv. Kalėdų.
Sakoma, be Dievo valios nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Tad kur „laisva valia”? Kiek teisingas posakis „Dievas sukūrė žmogų pagal savo pavyzdį? O žmonės juk įvairūs.
„Kaip Danguje , taip ir ant Žemės. O Žemėje tikrai daug netvarkos.
Girdėjau pasakojimą, kad mokslininkai atvežė beduinams šakniastiebių, kurie gali augti smėlyje ir duoti derlių. Beduinai juos su džiaugsmu pasodino. O kai mokslininkai išvažiavo, beduinai juo su malonumu tuoj pat išsikasė ir suvalgė.
As maniau, kad scholastika pasibaige viduramziuose, bet, pasirodo, ji tebegyvuoja. Zmonija nesugeba su koronavirusu susitvarkyti, o atsiranda megeju aiskinti samone … Juokdariai.